Kaip lietuviai išeiviai artino tėvynės laisvę

Dabar, kai jau palyginti greitai Lietuva peržengs Europos Sąjungos slenkstį ir su demokratinėmis valstybėmis kurs savo Europos ateitį, o kartu su NATO gins viso pasaulio demokratiją, kiekvienam pravartu perskaityti Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2002-aisiais metais Vilniuje išleistą humanitarinių mokslų daktaro, docento, Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojo, LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus vyresniojo specialisto Juozo Banionio 318 puslapių istorinę apžvalgą „Lietuvos laisvės byla Vakaruose (1975-1990)“.
Knygoje istorikas stengiasi kiek galima išsamiau apžvelgti mažiausiai nušviestą naujausiųjų laikų istorijos tarpsnį - XX a. antrosios pusės Vakarų šalyse gyvenančios naujosios lietuvių išeivijos (autorius dažnai vartoja Vakarų lietuvių spaudoje aptiktą terminą „laisvoji lietuvija“) politinę veiklą - Lietuvos laisvinimą iš Sovietų Sąjungos okupacijos. Žinodamas, kad vienam tyrėjui visapusiškai ir objektyviai įvertinti ilgą ir sunkų Lietuvos laisvinimo kelią beveik neįmanoma, J.Banionis labiau gilinasi į trijų pagrindinių Vakaruose veikusių Lietuvos laisvinimo organizacijų - Amerikos lietuvių tarybos (ALT), Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) - veiklą Helsinkio, Belgrado, Madrido, Otavos, Vienos konferencijose ir kituose svarbiuose tarptautiniuose forumuose, analizuoja šių (šiek tiek ir kitų) organizacijų veiklos taktiką, rašo apie Lietuvos laisvintojų pastangas vienytis, bendrus baltiečių (lietuvių, latvių, estų) išeivijos žygius laisvinant okupuotas savo valstybes, parodo sovietų saugumo (KGB) bandymus įvaryti pleištą į kryptingą Lietuvos laisvinimo darbą.
Tirti 1975-1990 metų laikotarpį istorikas pasirinko neatsitiktinai. 1975-aisiais Helsinkyje JAV, Kanada ir 33 Europos valstybės pasirašė Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos (ESBK) Baigiamąjį aktą. Nors Helsinkio susitarimai buvo vertinami labai prieštaringai (susidarė trys priešingos nuomonės), vis dėlto Suomijos sostinėje susiklostė palankios aplinkybės garsiai pasakyti pasauliui apie Sovietų Sąjungos neteisėtai okupuotas Baltijos šalis - Lietuvą, Latviją, ir Estiją. Helsinkio konferencija buvo gaivaus oro gurkšnis Sovietų Sąjungoje, Lietuvoje ir komunistinėse Rytų Europos šalyse plintančiam disidentiniam sąjūdžiui. 1976 m. lapkričio 26 d. susibūrusi Lietuvos Helsinkio grupė (kun. Karolis Garuckas, dr. Eitanas Finkelšteinas, politinė kalinė, poetė Ona Lukauskaitė-Poškienė, politinis kalinys Viktoras Petkus ir poetas,vertėjas Tomas Venclova) nutarė tirti, ar Sovietų Sąjunga laikosi ESBK Baigiamojo akto principų okupuotoje Lietuvoje. 1978 metais Lietuvoje ėmė veikti pogrindinė, nepartinė laisvės kovotojų organizacija - Lietuvos laisvės lyga (LLL) ir dvasininkų rūpesčiu įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (TTGKK). Pirmieji šio komiteto nariai buvo lietuviai kunigai J.Kauneckas, A.Svarinskas, S.Tamkevičius, V.Vėlavičius, J.Zdebskis.
J.Banionis nepraleidžia nė vieno Lietuvos laisvinimo bylai reikšmingo įvykio. Kad mūsų tėvynės nepriklausomybės buvo siekiama sistemingai ir apgalvotai, liudija 1975 m. spalio 25 d. Čikagoje įvykęs ALT XXXV suvažiavimas, kuriame ALT valdyba ir jos pirmininkas dr. K.Bobelis pasiūlė penkis Lietuvos vadavimo štabus, kurie irgi aptarti šioje knygoje. Joje rašoma, kaip sovietų saugumas reagavo į po Helsinkio konferencijos suaktyvėjusį Lietuvos laisvinimo darbą, kokių griebėsi kontrpriemonių. Glaustai apžvelgdamas laisvosios lietuvijos spaudinius, J.Banionis prisimena kun. dr. J.Prunskio „Lithuania“, 1975 metais toliau leidžiamą žmogaus teisių pažeidinėjimų Lietuvoje sąvadą, kasmet Vasario 16-osios proga pasiekiantį skaitytojus, 1976 metais PLB parengtą leidinį „Respect my rights“, skirtą disidentui A.Terleckui, JAV sukurtą filmą apie laisvės kovotoją S.Kudirką, VLIK’o pastangomis ne tik lietuvių, bet ir anglų, ispanų, portugalų kalbomis leistus Eltos informacijų biuletenius, 1977-aisiais paminėtą Lietuvos laisvės kankinio R.Kalantos garbingo pasiaukojimo penkmetį ir ta proga anglų kalba išleistą leidinį „Flames for Freedom“ ir, aišku, pogrindyje Lietuvoje leidžiamą ir į užsienio kalbas verčiamą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“.
Skaitydami apžvalgą, sužinome apie 1976 m. gruodžio 4-5 d. VLIK’o seimo nutarimu įkurtą Lietuvos žmogaus teisių komisiją (LŽTK), kurios pirmininkas buvo dr.Domas Krivickas, ir jos veiklą. Be kitų, į šią komisiją įėjo J.Jurašas, A.Jurašienė ir S.Kudirka. LŽTK nariai rinko duomenis apie Lietuvoje gyvenančius savo giminaičius, pažįstamus, kitus žmones, kuriems sovietai vienaip ar kitaip varžė religijos laisvę, neleido išvykti į užsienį. Leidinyje rašoma apie Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) 1977 m. rugsėjo 24 d. Vašingtone organizuotą antisovietinę demonstraciją, kurioje dalyvavo apie keturis tūkstančius lietuvių, latvių ir estų, taip pat JAV delegacijos būsimoje Belgrado konferencijoje narys senatorius Robertas Doulas (R.Dole), kiti senatoriai bei JAV valstybės pareigūnai. Senatorius R.Doulas pažadėjo demonstrantams Belgrado susitikime kelti trijų Baltijos šalių apsisprendimo teisės klausimą. 1977 m. spalio 4 d. Belgrade prasidėjusioje ir septynis mėnesius trukusioje (1977-1978 m.) Helsinkio Baigiamojo akto signatarų konferencijoje senatorius R. Doulas 1977 m. lapkričio 25 d. žodį tesėjo. Prieš tai, 1977 m. lapkričio 5-7 d., Belgrado susitikime dalyvaujančioms Vakarų valstybių delegacijoms LŽTK įteikė dokumentų rinkinį apie neteisėtą Baltijos valstybių okupaciją ir laišką SSKP generaliniam sekretoriui L.Brežnevui, kuriame reikalaujama nutraukti okupaciją.
Sovietų KGB, kompromituodamas VLIK’o vadovybę ir jo pirmininką K.J.Valiūną, šiek tiek suskaldė Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, jame susidarė dvi grupuotės. Tai kenkė bendram Lietuvos laisvinimo darbui, todėl kasmetis VLIK’o seimas, vykęs 1978 m. gruodžio 9-10 d. Čikagoje, ragino visas laisvinimo organizacijas ypač pabrėžti Helsinkio konferencijos Baigiamojo akto reikšmę Baltijos šalių laisvės bylai. 1979 m. kovo 11 d. VLIK’o taryba pirmininku išrinko griežtesnės laisvinimo politikos šalininką dr. K.Bobelį. 1979-aisiais VLIK’o atstovybės įkuriamos Prancūzijoje, Argentinoje, Venesueloje, o 1980-aisiais - Didžiojoje Britanijoje, Brazilijoje, Urugvajuje. VLIK’as sugebėjo pergrupuoti savo jėgas ir suaktyvinti Lietuvos laisvinimo veiklą.
Mokslininkai istorinėje apžvalgoje rašo apie VLIK’o persiorientavimą ir veiksmų derinimą su PLB, 45 Baltijos šalių disidentų memorandumą dėl Molotovo-Robentropo pakto pasekmių likvidavimo, JAV lietuvių bendruomenės pastangomis įsteigtą „koaliciją išlaisvinti V.Petkų ir B.Gajauską“, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidybą, KGB veiklą prieš VLIK’ą, 1979 m. liepos 11-29d. Vokietijoje, vėliau Anglijoje surengtą IV Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą, Madrido konferenciją (1980 m. lapkričio 8 d. - 1983 m. rugsėjo 9 d.), kurioje Lietuvos laisvinimo bylai atstovavo VLIK’o pirmininkas dr. K.Bobelis, vicepirmininkas, taip pat atstovaujantis Eltai dr. K.Jurgėla, pro „geležinę uždangą“ prasiveržęs lietuvis disidentas V.Šakalys, ALT atstovai dr. J.Genys, kun. dr.J.Prunskis, BALF’o pirmininkė M.Rudienė ir kiti.
Istorikas pažymi, kad laisvės siekiančioms Baltijos šalims (tarp jų ir Lietuvai) daug padėjo tvirta JAV prezidento R.Reigano pozicija Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Jis 1982 m. birželio 14-ąją paskelbė Baltijos šalių laisvės diena, kuri paskui buvo skelbiama kasmet, ir dar kartą pabrėžė, kad „JAV niekada nėra pripažinusios priverstinio Baltijos valstybių inkorporavimo į Sovietų Sąjungą“. J.Banionio nuomone, svarbus vaidmuo Lietuvos laisvinimo byloje teko vadinamajam Suvalkų trikampiui (Suvalkai - Seinai - Punskas), iš kurio 1980 metais Lenkijoje išplitusio L.Valensos vadovaujamo antikomunistinio „Solidarumo“ judėjimo idėjos pasiekė Lietuvą. Lenkijos lietuviai iš Vakarų lietuvių išeivijos gaudavo į Lenkijos saugumo „juoduosius sąrašus“ patekusius leidinius „Aidai“, „Tėviškės žiburiai“, „Keleivis“, „Laisva Lietuva“, „Europos lietuvis“, „Santaros-Šviesos“ federacijos leidžiamus „Akiračius“ ir „Matmenis“. Dalis šių leidinių nelegaliai patekdavo į Lietuvą. Pas Suvalkų trikampio lietuvius svečiuodavęsis neoficialus VLIK’o atstovas A.Žygas, jis rinko tautosaką ir itin domėjosi gyvenimu okupuotoje Lietuvoje. Tai irgi kėlė nerimą Lenkijos ir sovietinės Lietuvos saugumiečiams.
Savo knygoje J.Banionis rašo ir apie 1985 m. liepos 25 d. baltiečių Kopenhagoje sušauktą tarptautinį visuomeninį tribunolą, pasmerkusį Sovietų Sąjungos nusikaltimus okupuotoje Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje; Baltijos šalims atstovavo 17 liudytojų. Tribunolo išvados buvo paskelbtos Kopenhagos manifeste. Apžvalgoje rašoma apie Otavos konferenciją (1985 m.), plačiai nušviečiama 1986 m. lapkričio 4 d. prasidėjusi Vienos konferencija, kuri baigėsi tik 1989 m. sausio 19 d. intensyvia VLIK’o veikla Europoje. Analizuojamas VLIK’o požiūris į naująją M.Gorbačiovo politiką, rašoma, kas buvo svarstoma VLIK’o Seimuose Londone (1986 m. lapkričio 8-9 d.), Monrealyje (1987 m. spalio 9-11 d.), Bostone (1988 m. lapkričio 1-13 d.) ir Baltimorėje (1989 m. lapkričio 4-6 d.), minimas 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, įvykęs mitingas, jame dalyvavo laisvės kovotojai N.Sadūnaitė, V.Bogušis, P.Cidzikas ir A.Terleckas, 1988 m. spalio 23 d. Vilniuje prasidėjęs Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) suvažiavimas ir galiausiai istorikas džiaugiasi, (manau, kad nešališkas tyrėjas negali būti bejausmis…) prof. V.Landsbergio vadovaujamo LPS pergale, 1990 metų vasario mėnesio demokratiniuose rinkimuose Lietuvoje leidusia Aukščiausiajai Tarybai (Atkuriamajam Seimui) 1990 m. kovo 11 d. paskelbti, kad atkurta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė.
Knygos pabaigoje, skyriuje „Priedai“, pateikiami įvairūs su Lietuvos laisvės byla susiję dokumentai.

Vladas VAITKEVIČIUS

© 2003"XXI amžius"