Sveiki atvykę?

Po Antrojo pasaulinio karo iš Vokietijos stovyklų ir kitų valstybių Australijon atvyko apie dešimt tūkstančių lietuvių. Šį skaičių sunku patikrinti, nes tuo metu Australijos valdžia įsileido tiktai baltiečius, o po karo daug kas tautybes pakeitė ir pasinaudojo baltiečių vardu palikti karo nualintą Europą.
Atvykusieji privalėjo atlikti dvejų metų darbo sutartį; t.y. dirbti valdžios nurodytose vietovėse, kur trūko darbo rankų. Atvykėliams pirmieji metai buvo gana sunkūs, bet pasirinkimo nebuvo. Buvome patenkinti, kad negrėsė komunizmo šmėkla, nors palikto krašto nostalgija ne vieną sužlugdė: privedė net iki savižudybės.
Per visą daugiau nei penkiasdešimt metų trukusį laikotarpį lietuviai (ir visi baltiečiai) Australijos valdžios ir visuomenės akyse sukūrė gerą įvaizdį: darbštūs, nuoširdūs, vertiną asmeninę laisvę. Retai teko skaityti lietuvišką pavardę žiniasklaidos nusikaltimų skiltyse. Australijos valdžios įstaigos ir biznio kompanijos bei įmonės lietuvius aukštai vertino ir skyrė net aukštesnėms pareigoms. Jaunimas siekė mokslo ir sėkmingai baigė universitetus bei kitas mokslo institucijas.
Ryšiai su okupuota Lietuva pamažu gerėjo ir kai kam pavykdavo net apsilankyti Lietuvoje. Australijos imigracijos departamentas nedarė jokių kliūčių pasikviesti gimines iš Lietuvos, ir vizos buvo išduodamos gana lengvai, tik teko įveikti visokiausius sunkumus Lietuvoje, kad gautum leidimą išvykti. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, Lietuva atgavo nepriklausomybę. Atsivėrė durys: laisvai vykome į Lietuvą ir iš Lietuvos. Judėjimas abipusis. Kai kuriems pavyko vedybomis arba per šeimos ryšius gauti leidimus gyventi nuolat.
Atrodė, kad santykiai tarp Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių negalėjo būti geresni. Visi stengėsi padėti, ypač nelaimėje ar vargan pakliuvusiesiems. Deja, lengvatomis pasinaudojo asmenys, kurie siekė tik savos naudos ir gerovės, nekreipdami jokio dėmesio į Australijos valdžios nurodymus ir įstatymus. Atvykusieji laikinomis svečio vizomis nelegaliai stengėsi gauti darbą ir pasilikdavo ilgiau leisto termino. Pasirodė lietuvių pavardės žiniasklaidos puslapiuose ir televizijos ekranuose. Australijos valdžia iš pradžių toleravo, bet ilgainiui kreipėsi net į ALB Krašto valdybas, ieškodama išeities, nes nelegaliai atvykusiųjų skaičius vis augo. Jie reikalavo darbo, reikalavo pagalbos ir prieglaudos iš savo tautiečių, kurios jie legaliai negalėjo suteikti, nenukentėdami patys. Lietuvoje pradėta skųstis, kad jaunimas, baigęs aukštuosius mokslus, palieka kraštą, kai jam reikalingos visos jėgos, bandant atstatyti okupacijos nualintą Lietuvą.
Per paskutinį ALB Tarybos narių suvažiavimą 2002 metais Adelaidėje, ALB Krašto valdybos pirmininkė savo pranešime šią problemą pristatė suvažiavimui. Suvažiavime kalbėjo ir du atvykusieji su svečio ar studijų vizomis lietuviai. Jie nusiskundė, kad nebuvo nuoširdžiai priimti, kad buvo ignoruojami; nuo jų buvo slepiama, tik nepasakė kas? Iš Tarybos narių nesulaukta jokių komentarų. Suvažiavimui pirmininkaujantis pasakė, kad šitokie priekaištai yra neteisingi ir jie nepasitarnaus bendram abiejų pusių sugyvenimui. Patys naujai atvykusieji, pareiškė pirmininkaujantis, yra kalti dėl rodomo jiems abejingumo, nes jų elgesys ir noras kuo greičiau praturtėti, nesilaikant jokių valstybės, net ir padorumo taisyklių, kiekvieną atstumia ir niekas nenori įsivelti į nemalonumus. Be to, pasitaikė ir tokių, kurie atvyko su didelėmis JAV dolerių sumomis ir puikiai įsikūrė.
“Mūsų pastogėje” (Nr. 4, 2003 02 03) Antanas Laukaitis, kuris tiek daug yra padėjęs naujai atvykusiems žmonėms, rašo: “... Pasirodo, tas lietuvis (būdamas gerokai išgėręs) važiuodamas su V. vardu registruotu automobiliu, padarė avariją, sudaužė kitą automobilį, o pats pabėgo. (...) Policija susirišo su Imigracijos Departamentu ir iš ten sužinojo, kad V. vizos galiojimo laikas buvo pasibaigęs jau keli mėnesiai, o K. – dar seniau. (...) Pinigų tiems reikalams (advokatui ir grįžimui – V.B.) jis neturi, tai visai linksmai pasakė, kad liks stovykloje ir bus išsiųstas namo už valstybės pinigus. (...)”. Šitokie atvykėliai padaro labai daug žalos kitiems, kurie nori legaliai atvykę dirbti ar studijuoti.
Ne visi naujai atvykę lietuviai įsitraukia į lietuviškas organizacijas ir jų valdybas, nes veltui dirbti jie nenori. Bet priekaištai, kad naujai atvykusiems žmonėms uždaromos mūsų klubų ir kitų organizacijų durys, yra neteisingi. Naujai atvykusios lietuvės redaguoja abu Australijos lietuvių laikraščius, veda SBS radijo lietuvių laidą Sidnėjuje.
Praeitame ALB Tarybos narių suvažiavime naujai išrinktai ALB Krašto valdybai pirmininkauja neseniai atvykusioji (neseniai atvykusiais laikome žmones, atvykusius ne anksčiau kaip prieš 15 metų).
Šiandien Australijos imigracijos departamentas suvaržė vizų išdavimus norintiems iš Lietuvos atvykti dėl anksčiau minėtų įstatymų pažeidimų. Kai kurie vyresnio amžiaus lietuviai kviečia savo giminaičius, kad juos senatvėje prižiūrėtų, bet vizos daug kam sulaikomos vien dėl minėtų priežasčių. Paminėjus lietuvio vardą, Australijos imigracijos įstaigos tarnautojai lieka labai abejingi.
Tikėkime, kad bendromis pastangomis pavyks atstatyti ankstyvesnį gerą lietuvių įvaizdį Australijos valdžios ir visuomenės akyse ir tada tikrai galėsime pasveikinti naujai atvykusius SVEIKI ATVYKĘ!

Viktoras BALTUTIS
Australija

© 2003"XXI amžius"