Lietuva buvo ir liks tėvynė

Milda ir Kęstutis Mikėnai

Milda MIKĖNIENĖ, gyvenanti JAV, gegužės pabaigoje – birželio pradžioje lankėsi Lietuvoje. Ji mielai sutiko atsakyti į “XXI amžiaus” korespondentės dr. Aldonos KAČERAUSKIENĖS klausimus.

Malonėkite prisistatyti “XXI amžiaus” skaitytojams. Kokiomis aplinkybėmis atsidūrėte JAV? Kaip jums ten sekėsi? Įdomu būtų sužinoti apie jūsų šeimą.
Gimiau Rokiškyje l937 metais ir Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą mano šeima persikėlė gyventi į Vilnių. Gerų žmonių dėka, kurie perspėjo mano tėvus apie laukiantį sunkvežimį prie mūsų buto Jakšto gatvėje, išvengėme trėmimo į Sibirą.
Vokiečių okupacijos laikotarpiu abu tėvai, Stasys ir Julija Grigaravičiai, mokytojavo. Frontui artėjant, mes traukėmės į Vakarus, tėvelis nesuspėjo net parūpinti arklio su vežimu ir taip pėsti perėjom sieną prie Kudirkos Naumiesčio. Kelionė buvo ilga ir varginanti, - čia pat girdėjome ir matėme fronto liepsnojančius sproginėjimus ir dažnai tekdavo kristi į griovius, kol praskrisdavo lėktuvai.
Pasiekę Drezdeną laukėme, kada pasibaigs karas, su viltimi sugrįžti į Lietuvą. Tačiau l945 metų vasarį, išlikus gyviems po didžiojo Drezdeno bombardavimo, kada per dvi dienas žuvo l35 tūkst. žmonių, teko ir vėl pėsčiomis trauktis tolyn nuo fronto. Ir taip sulaukėme karo pabaigos viename Bavarijos bažnytkaimyje Vokietijoje, netoli Abensbergo, kur tėvai padėjo ūkininkui dirbti laukuose. Kiek buvo džiaugsmo pamačius dulkėtu keliu atvažiuojant amerikiečius kareivius, o ūkininkus plevėsuojant baltomis paklodėmis pro langus.
Kitus ketverius metus gyvenome pabėgėlių stovykloje Ingolštato kareivinėse, kur ir mano tėvelis prisidėjo steigiant lietuviškas mokyklas. Tėvynės ilgesys buvo nenumalšinamas. Mokytojai ir tėvai ugdė mūsų tautinę sąvimonę, o skautybė mokė tarnauti Dievui, tėvynei ir padėti artimui. Tai buvo patys reikšmingiausi mano vaikystės išgyvenimai ir prisiminimai.
Tėvelio sesuo, kuri atvažiavo į Čikagą dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, gavo mums dokumentus, ir mes karišku laivu pasiekėme Niujorko krantus l949 metais birželio mėnesį. Tėvams teko sunkiai dirbti Čikagos fabrikuose, kad galėtų išmaitinti šeimą, bet neatsimenu, kad jie kada nors būtų skundęsi, o tik padėdavo vieni kitiems – bendro likimo lietuviams.
1958 metais ištekėjau už Kęstučio Mikėno, taip pat gimusio Rokiškyje, ir netrukus persikėlėme gyventi į Los Andželą, Kaliforniją, išbandyti laimės. Aktyviai įsijungėme į vietinį lietuvių gyvenimą, čia gimė sūnus Darius. Dabar jau su vyru džiaugiamės pensininkų statusu – jis užsiima keramika, o aš - sodininkyste.
Kas jums yra Lietuva?
Vaikystėje Lietuva buvo sapnų ir svajonių kraštas, kurio jokie okupantai nepajėgė širdyje pavergti. Visada gyvenau viltimi, kad Lietuva bus vėl laisva ir nepriklausoma. Lietuva visuomet buvo ir liks mano tėvynė, kurią aš branginu.
Prašytume papasakoti apie patriotinę veikla Lietuvos labui gyvenant svetur.
Skautavimas, tėvai ir lietuviška mokykla suteikė daug galimybių geriau pažinti Lietuvą ir jai nusipelniusias asmenybes, tokias kaip Basanavičių, Kudirką, Maironį, Vaižgantą, Vydūną ir daugelį kitų. Ypač daug dėmesio buvo skiriama partizanų pasipriešinimo kovoms. Jų pavyzdžiai ne tik skatino, bet ir įpareigojo mus išnaudoti kiekvieną progą primenant pasauliui, kad Lietuva yra sovietų okupuota valstybė, kuri turi visą teisę atgauti laisvę ir nepriklausomybę.
Teko aktyviai dalyvauti pavergtų tautų judėjime prieš komunizmą. l985 metų pavasarį Amerikos baltų laisvės lygos surengtoje “Žmogaus teisių konferencijoje ” pastebėjau skelbimą, kad latviai Švedijoje liepos mėnesį organizuoja baltų taikos ir laisvės žygį laivu Baltijos jūroje. Pagrindinis šio žygio tikslas buvo atkreipti spaudos dėmesį, kada Helsinkyje vyks “Helsinkio žmogaus teisių susitarimo” dešimtmečio paminėjimas. Tai pat buvo svarbu perduoti lietuviams, latviams ir estams žinią, kad laisvajame pasaulyje jie nėra pamiršti ir yra dedamos pastangos priešintis šių kraštų okupacijai.
Grįžusi iš šios konferencijos pasakiau sūnui Dariui, kad ši laisvės žygio kelionė yra jam dovana gimnazijos baigimo proga, ir kitą dieną išsiunčiau mokestį už mus abu į Švediją. “Gimtasis kraštas” ir atsiųsti propagandininkai be reikalo gąsdino, kad laivas gali būti sovietų susprogdintas, ir ragino neleisti savo vaikų į pražūtį, bet tie grasinimai tik dar daugiau patvirtino šio žygio svarbą.
Žygis prasidėjo Kopenhagoje (Danija) paskaitomis, Žmogaus teisių tribunolu ir demonstracijomis. Stokholme liepos 29 dieną pradėjus lipti į laivą “Baltijos žvaigždė” (The Baltic Star) trijų dienų kelionei, buvome telefonu perspėti, kad laive yra bomba. Tokių skambučių su gąsdinimais jau kelis kartus teko girdėti, tačiau policija su šunimis jokių bombų nesurasdavo. Taip ir šį kartą nieko sprogstamo nerado ir po kelių valandų leido mums lipti į laivą.
Kiek tarptautinė teisė leido, laivas mėgino priplaukti kuo arčiau prie Estijos, Latvijos ir Lietuvos krantų. Priartėjus vykdavo minėjimai – buvo nuleidžiami į vandenį ąžuolo lapų vainikai ir gėlės su juodais gedulo kaspinais pagerbiant žuvusius laisvės kovotojus, giedami tautų himnai, kalbamos maldos ir dainuojamos patriotinės dainos. Sūnus Darius man slaptai papasakojo, kad jis su dviem lietuviais iš Vokietijos parašė laišką žvejams, kad lietuviai neprarastų vilties sulaukti nepriklausomybės, ir, įdėję į butelį, įmetė jį į jūrą. Iki šios dienos nežinome to laiško likimo.
Sovietų laivai naktį apsupdavo mūsų laivą, grasino ir momentais tekdavo nejaukiai pasijausti, kai be perstojo mėgino mus apakinti galingais prožektoriais. Iš tikrųjų baimės per daug nejautėme, nes laive buvo daug Vakarų valstybių korespondentų, tad buvo galima numanyti, kad sovietai tikrai nerizikuos taip skandalingai save pagarsinti.
Suomiai Helsinkyje pasitiko mus su džiaugsmo ašaromis ir gėlėmis. Vladimiras Bukovskis, rusas, politinis kalinys, buvo visų demonstracijų ir renginių pagrindinis kalbėtojas. Savo prakalbose jis išimtinai pagerbė Lietuvos partizanus — miško brolius, su kuriais jam teko kalėti lageriuose Permėje, jautriai apibūdindamas jų kilnumą ir dvasingumą. Žygio aprašymai ir nuotraukos puošė daugelio Skandinavijos kraštų laikraščių pirmuosius puslapius. Jaučiu svarbą paminėti plačiau šią kelionę, nes manau, kad tai buvo istorinis įvykis, apie kurį Lietuvos žmonės mažai yra girdėję. Viskas įvyko vieno jauno latvio patrioto dėka, kuris, norėdamas gauti banko paskolą ir finansuoti šio žygio organizavimą, rizikavo savo namu ir jį užstatė.
Šio dešimties dienų žygio įspūdžių, entuziazmo ir patirties užteko kitiems šešeriems metams aktyviai dalyvaujant Amerikos baltų laisvės lygos taryboje, iki kol Lietuvos, Latvijos ir Estijos paskelbtos nepriklausomybės buvo patvirtintos JAV. Ypač po Sausio 13-osios tragiškų įvykių teko rūpintis gauti demonstracijoms leidimus, organizuoti peticijų parašų rinkimus ir masinius laiškų rašymus JAV atstovams, senatoriams ir aukščiausiems valdžios pareigūnams. Daugelis iš mūsų reagavome laiškais į spaudos žinias, dalyvavome seminaruose, politinėse grupėse ir diskusijose radijo laidose (net Aliaskoje) dėl pagalbos Baltijos kraštams.
Yra svarbu pabrėžti, kad tai buvo visų žmonių, kurie gerbia savo kilmę ir laisvę, bendros pastangos ir draugiškas bendradarbiavimas siekiant išsilaisvinimo esantiems komunizmo vergijoje kraštams. Veikla ir judėjimas buvo artimai koordinuojami su latviais ir estais, bet teko nemažai bendrauti ir su armėnais, lenkais, ukrainiečiais, vengrais, kinais, afganistaniečiais. Ši veikla praplėtė mano pasaulėžiūrą – vertybes ir nepaprastai praturtino mano gyvenimą naujais draugais, pažintimis, kurios neišblėso iki šių dienų.
Viešėdama Lietuvoje, lankėtės daugelyje renginių. Kurie iš jų jums paliko didžiausią įspūdį?
Tenka jau devintą kartą viešėti Lietuvoje. Didelį įspūdį visuomet palieka bendravimas su išlikusiais partizanais bei jų šeimomis, artimaisiais. Taip buvo ir šį kartą, kai dalyvavau gegužės 24 dieną Minaičių kaime (Radviliškio r.) paminklų partizanams atidengime ir pašventinime. Šie paminklai yra skirti 1949 metais įvykusiam partizanų vadų suvažiavimui, kur Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininku buvo vieningai išrinktas Jonas Žemaitis-Vytautas. Šiame kaime po ūkininko Stasio Mikniaus klėtimi buvo įrengtas bunkeris, o dabar šie paminklai atstatyti. Giliausiai atmintyje užsiliko šiame minėjime išgirsti dviejų Mikniaus dukrų pasakojimai, kai jos, būdamos dvylikos ir trylikos metų mergaitės, ėjo sargybą suvažiavimo metu. Kiek čia gyvos istorijos patirties!
Lankantis Lietuvoje, daug reikšmės teikiu ir bendravimui su politiniais kaliniais ir tremtiniais, nes iš jų galiu pasisemti dvasinės stiprybės ir gauti tikslesnių žinių apie Lietuvos padėtį.
Kokius naujus – gerus ir blogus – poslinkius šį kartą pastebėjote Lietuvoje?
Lietuvoje matyti didelė pažanga, padaryta per pastaruosius trylika metų. Išvis žmonių požiūris į ateitį šviesėja – galbūt dėl sėkmės referendume dėl narystės Europos Sąjungoje ir dėl galimybės įstoti į NATO. Žmonės lyg po didelio atsidusimo lengviau kvėpuoja. Tačiau kaime ir miesteliuose žmonės labai sunkiai gyvena, nors ir mažai besiskundžia, gal yra priversti mokytis gyventi pagal savo išteklius.
Aišku, didžiausią apmaudą šiuo laiku žmonės jaučia dėl aukščiausias pareigas valdžioje užimančių asmenų, kurie elgesiu ir darbais iki šiol neįrodė, kad prisideda, kiek reikėtų, prie valstybės ir žmonių gerovės kūrimo. Tarp dabartinės valdžios pareigūnų labiau pastebima nesantaika negu konkretus darbas siekiant planus įgyvendinti. Kai kurių valdžios asmenų praeitis (kai kuriais atvejais ir dabartis) varžo ir nulemia jų veiksmus, sukeliančius tautos nepasitikėjimą.
Dabartinė politinė padėtis yra sudėtinga, bet Vilniuje yra jaučiamas didelis klestėjimas, ko negalėčiau pasakyti apie Kauną. Dar vienas geras poslinkis – augantis skaičius žmonių, kurie pradeda suprasti ir įvertinti prof. Vytauto Landsbergio pastangas ir nuopelnus iškovojant Lietuvai nepriklausomybę ir jų pasididžiavimas Lietuvos kariuomene, dažnai minint su pagarba jos vadą generolą Joną Kronkaitį.
Kokią prognozuojate Lietuvos ateitį?
Pirmiausia Lietuvos įvaizdis gal kiek ir prašviesėtų, jei jos vadovai išsivaduotų iš aiškiaregių įtakos ir garsinimosi. Ateitis priklausys nuo švietimo, jaunimo auklėjimo bei teisėtvarkos reformų. Didžiausias tautos nuostolis buvo prof. Zigmo Zinkevičiaus tautinio ir pilietinio auklėjimo idėjoms įgyvendinti užmojų sustabdymas.
Ar neketinate persikelti gyventi į Lietuvą?
Šiuo metu atsakymas yra neigiamas – neturiu konkrečių planų persikelti į Lietuvą dėl kelių priežasčių, viena jų, — sūnaus šeima ir ketverių metukų vaikaitis. Tačiau beveik kas dieną seku įvykius lietuviškoje spaudoje, o mintyse ir širdyje jaučiu artimą ryšį su Lietuvos žmonėmis.
Dėkojame už pokalbį.

© 2003"XXI amžius"