Neišspręsta Karaliaučiaus krašto problema

V.Churchillis, H.Trumanas ir Stalinas

Baltijos valstybėms tampant Šiaurės Atlanto sąjungos (NATO) ir Europos Sąjungos (ES) narėmis, neišspręsta Karaliaučiaus krašto problema tampa itin aktuali tarptautinėje plotmėje.
Įsidėmėtina, jog dabartinis Karaliaučiaus teritorijos statusas nėra visiškai nustatytas tarptautinėje struktūroje. Kyla daug klausimų dėl Rusijos buvimo šiame krašte teisėtumo. Iš tiesų galime drąsiai teigti, kad Sovietų Sąjunga šį kraštą po Antrojo pasaulinio karo pasigrobė neteisėtai.
1945 m. liepos 22 d. sovietai pateikė Potsdamo konferencijai juodraštį, reikalaudami patvirtinti vakarines Sovietų Sąjungos sienas, įjungiant Karaliaučiaus kraštą į Sovietų Sąjungos sudėtį.
Iš Didžiosios Britanijos vyriausybės Potsdamo konferencijos protokolo ir delegacijos pasirengimo deryboms medžiagos, randamos V.Churchill archyvų centre, Kembridžo universitete bei Nacionaliniame archyve Londone, matoma, kad jei žymūs britų kariškiai darė išvadas, jog jokiu būdu negalima leisti įsigalėti Rusijai Baltijos pajūryje ir jokiu būdu taip pat negalima leisti rusams įsteigti karinių bazių, tai tuo tarpu Britanijos užsienio reikalų ministerija žodžiu buvo pripažinusi Baltijos valstybių inkorporavimą į Sovietų Sąjungą Anglų ir sovietų 1942 metų sutartyje. V.Churchill rašė prezidentui H.Truman: …mes galbūt būsime pajėgūs patenkinti juos (rusus) dėl jų išėjimo nuo Juodosios iki Baltijos kaip dalį bendrojo išsprendimo. Visi šie klausimai gali būti išspręsti tik prieš susilpninant Jungtinių Amerikos Valstijų armijas Europoje. Jei jie nebus išspręsti prieš Jungtinių Amerikos Valstijų armijų išvedimą iš Europos (...), nebus galimybių palankiam sprendimui ir labai mažai šansų išvengti Trečiojam pasauliniam karui. Tad šiam ankstyvam ir greitam susitvarkymui su Rusija mes turime mesti savo viltis.
Iš tiesų, kaip parodė istorija, šis tradicinis britiškas požiūris bandyti “patenkinti Rusiją”, atsižvelgti į tai, kas dar neseniai buvo vadinama teisėtais Rusijos interesais, kokia tai tarpinė pozicija tarp amerikiečių ir rusų, gal net ir paaukoti Karaliaučių ir Baltijos valstybes, yra milžiniška klaida, kurią mes privalome išryškinti. Laimei, toks galutinis taikos sureguliavimo sandėris, prasidėjus šaltajam karui, neįvyko.
Amerikiečiai laikėsi nuoseklios Baltijos valstybių inkorporacijos į Sovietų Sąjungą nepripažinimo politikos. H.Truman, nors jis ir nesipriešino sovietų siekiui įsigyti Karaliaučiaus uostą, rūpėjo etniniai šio krašto klausimai. Štai kaip atsispindi galutinių Potsdamo konferencijos išvadų diskusijos Didžiosios Britanijos vyriausybės Potsdamo konferencijos protokole: “Ponas Byrnes (JAV valstybės sekretorius) pasakė, kad buvo kai kurie nuomonių skirtumai paragrafe dėl vakarinių Sovietų Sąjungos sienų, tačiau visi jie buvo susiję su britų ir amerikiečių delegacijų troškimu išaiškinti, kad nebus jokių teritorijų pervedimų prieš Taikos konferenciją. Buvo svarbiausia, kad nebūtų jokių dvejonių dėl šio dalyko. Ir Jungtinių Amerikos Valstijų delegacija buvo supykinta sovietų pasipriešinimui įdėti žodį provisionaly (lietuviškai – laikinai ar parengtinai) pirmajame paragrafe ir taip pat žodžius subject to expert examination of the actual frontiers (pritarus ekspertų esamų sienų ištyrimui). Molotovas pasakė, kad nesusipratimų tarp trijų delegacijų iš esmės nebuvo . Sovietų delegacija visiškai priima poziciją, kad negali būti įvykdyta teritorinių pervedimų iš anksto prieš Taikos konferenciją, ir toliau, kad pati siena negali būti detaliai delimituota be ekspertų ištyrimo vietoje.
Svarbu pabrėžti, kad sovietai sutiko svarstyti savo vakarines sienas galutinėje Taikos konferencijoje ir įsipareigojo neinkorporuoti Karaliaučiaus ir nenužymėti savo vakarinių sienų be šios būsimos Taikos konferencijos. Įdomu pastebėti, kad štai Stalinas pasirašė po žodžiu Lietuva, bet ne kokia nors Lietuvos SSR. Kalbama ir apie Rytprūsius. Tačiau, kaip pastebėjo H.Truman, “sovietai sulaužė visus susitarimus: ir Teherano, ir Jaltos, ir Potsdamo, išprievartavo Bulgariją, Rumuniją, Estiją, Latviją, Lietuvą“.
Rusai kur atėjo, savo noru ir nebeišėjo. Taikos konferencijos nebuvo. Sovietai buvo įsipareigoję nenužymėti vakarinių sienų, tad galime drąsiai teigti, kad Karaliaučiaus kraštas buvo nelegaliai užgrobtas.
O štai paties V.Churchill nuomonė dokumente, parašytame kiek anksčiau nei Potsdamo konferencija, kuris buvo išslaptintas tik praėjusiais metais: „Aš gerai suprantu rusų susirūpinimą, kad mes priimsime karinį pasidavimą vakaruose ar pietuose, kuris reikš, kad mūsų armijos sutiks menką pasipriešinimą ar jokio nesutiks ir kad mes pasieksime Elbę ar Berlyną prieš rusų mešką. (...) Jie (rusai) teigia, kad tik viskas jiems visada priklauso ir niekad nieko nesugrąžina, išskyrus jų karinį spaudimą, kuris niekada nebuvo panaudotas kitaip nei jų pačių interesams. Mes turime duoti jiems pajusti, kad mes turime ir savo požiūrį.“ Štai slaptoje telegramoje 1945 m. gegužės 12 d., dar gerokai prieš Potsdamo konferenciją, V.Churchill rašė H.Truman: “Aš esu itin susirūpinęs dėl padėties Europoje. O dėl Rusijos? (...) Rusiškos galios kombinacija ir teritorijos po jų valdžia, ar okupuotos, kai kurie kraštai užgrobti jų komunistine technika, ir, be to, jų galia ilgai išlaikyti labai didelę armiją.( ...) Geležinė uždanga leidžiasi jų fronte, mes nežinome, kas dedasi už jos“. Iš tiesų V.Churchill buvo labai gerai informuotas apie komunistį terorą, ypač Lenkijoje…
Įdomu pažymėti, kad britai 1944 metų rugsėjo mėnesį intensyviai bombardavo Karaliaučių, numetę 491 toną bombų, kurios pataikė 86 proc. tikslumu, ir buvo sugriautas beveik visas senamiestis. Neteko girdėti, kad sąjungininkai, nors ir po šešiasdešimties metų okupacijos, svarstytų Karaliaučiaus atstatymo planą, nors šį klausimą, manyčiau, tikrai būtų verta kelti europiniu kontekstu.
Kokia gi Vokietijos pozicija Karaliaučiaus klausimu? T.G.Ash, Oksfordo universiteto Europinių studijų centro direktorius, savo knygoje „Europos vardu“ pažymi, kad per M.Gorbačiovo vizitą Bonoje 1989-aisiais H.Kohl kėlė atskiros vokiečių respublikos Sovietų Sąjungoje klausimą. Buvo kalbama apie Pavolgį ar kur kitur. Tiek sovietų, tiek vokiečių spaudoje šis pasiūlymas buvo diskutuojamas, pirmiausia iškeltas vieno žymiausių vokiečių bankininko F.W.Christians siūlymu dar 1988-aisiais, paverčiant Kaliningradą, sritį su specialia ekonomine zona ar autonomija su esminiu vaidmeniu vokiečiams. Sovietų Sąjungai sugriuvus, šis siūlymas gan plačiai buvo aptarinėjamas ir rusų spaudoje. Dar 1992-aisiais istorikas M.Sturmer išspausdino vedamąjį laikraštyje „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, pavadintą „Užduotis vadinasi Königsberg“. Vokiečių interesas kyla ne iš praeities ar istorijos, rašė jis, „bet pirmiausia būtinybės Baltijos jūros krantus padaryti saugumo ir gerovės zona“. „Europos Bendrijai turėtų būti suteikta galimybė minčiai ir veiksmui“, visa Europos Sąjungos koncepcija turėtų būti nukreipta tam, kad ateityje įtrauktume Kaliningradą (Königsberg) į Europos Bendrijos vidinę rinką. Rusijai turėtų būti suteikta dalinė narystė ir tuo būtų suteiktas ypatingas statusas Europos Bendrijoje. Tą būtų galima padaryti tik veikiant kartu su Rusija. Tame straipsnyje nebuvo paminėta nei Baltijos valstybių interesai, nebuvo nė besiribojančių valstybių Lietuvos ar Lenkijos vardų.
Kitame straipsnyje „Die Zeit“ M.G.Donhoff pasiūlė keturių valdžių kondominiumą: Rusijos, Lenkijos, Lietuvos ir, kadangi kai kas gali priešintis Vokietijai, – Švedijos. „Po keturių valdžių miesto Berlyno – keturių miestas Königsberg?“ – rašė T.G.Ash. Žinoma, kad vokiečiams ir Vokietijai šis klausimas rūpi, tačiau jiems yra visiškai suprantama, kad jo sprendimas yra galimas tik europiniame lygmenyje. Vokietija neišdrįso ir, manyčiau, neišdrįs ateityje pareikšti kokias nors teritorines pretenzijas.
Aišku, kad labiausiai šį klausimą kelti yra nesuinteresuota Lenkija, gavusi pusę Rytprūsių. Nors būta įvairių akademinių diskusijų Lenkijoje, šiuo metu lenkai yra labiau susirūpinę „Gazprom“ atėjimu į jų dujotiekius, panašiai kaip lietuviai – rusų atėjimu į savo naftotiekius.
ES taip pat šiuo metu nenori iš esmės spręsti Karaliaučiaus problemos. Nėra kokios nors vieningos strategijos Karaliaučiaus atžvilgiu, nors Rusijai nuo 1991-ųjų padovanota daugiau nei vienas milijardas eurų. Graikijos užsienio reikalų ministras Papandreu, pirmininkaujantis praėjusį pusmetį Europos šalių užsienio reikalų ministrų tarybai, prieš tris mėnesius paklaustas, kodėl ES negalėtų sukurti vieningos strategijos Karaliaučiaus atžvilgiu, prašydama rusus išvesti kariuomenę ir leisti krašto žmonėms apsispręsti referendume, atsakė, kad ES neginčija Kaliningrado srities priklausomybės Rusijai ir neskatina žmonių įstoti į ES. Kaliningrado sritis galės įstoti į ES tada, kai Rusija galės įstoti į ES. S.Berlusconi, Italijos ministras pirmininkas, pasiūlė pakviesti Rusiją į ES. Gal tada Vilniaus dešimtuko grupė galėtų pasiūlyti pakviesti į ES Kanadą ir Jungtines Amerikos Valstybes, kaip atsvarą Rusijai?
Tiesa, euroatlantinės grupės susitikime, vykusiame praeitų metų spalio mėnesį Londone, Konservatorių partijos šešėlinis užsienio reikalų ministras M.Ancram į tą patį klausimą atsakė, jog „yra akivaizdu, kad šis rajonas yra anomalija, kurią ES turi išspręsti“.
Mane labai nustebino ES pareigūno G.Lohan 2002 m. lapkričio 4 d. laiškas, kuriame jis rašė, kad “Europos Komisijai nėra žinomi jokie reikalavimai, kuriuos kas nors keltų dėl Rusijos karinių pajėgų išvedimo iš Kaliningrado”, ir kuris citavo Janes Intelligence ataskaitą, kurioje teigiama, kad „iš viso Rusijos karinės pajėgos Kaliningrade sudarytos tik iš 16500 karių, iš kurių 8600 turi išvykti iki 2003 metų pabaigos”. Skaičiai atrodo tikrai per maži. 1996 metais JAV Kongresas vieningai priėmė rezoliuciją, reikalaujančią atšaukti rusų padalinius. Siūlymą pateikė Ch.Cox, Angelės Nelsienės iš Kalifornijos pastangomis. Nepaisant šio tvirto pasisakymo, jokių pasekmių nesulaukta, rusų kariuomenė tebestovi, o Baltijos jūra ir toliau teršiama.
Dar daugiau, Europos Komisija visiškai amoraliai nusileido Rusijai, siūlydama ištirti bevizio nesustojančių traukinių važiavimo per Lietuvos teritoriją galimybes, Lietuvai prisijungus prie ES. Vien toks pasiūlymas aiškiai prasilenkia su Lietuvos suverenumo gerbimu, ir tikrai labai keista, kad V.Putino draugai iš Europos, ypač iš Italijos Berlusconi, Ispanijos Asnar, Prancūzijos Chirac ir Graikijos Simitis, pritarė sandėriui, kurį Vytautas Landsbergis pavadino “nauju Ribentropo-Molotovo paktu dėl Lietuvos ateities”. Laimei, planui tvirtai pasipriešino Danija ir Vokietija, ir šis planas kol kas dar netapo realybe.
Daug kas lieka neišspręsta ir po 2002 m. lapkričio 11-osios ES ir Rusijos susitarimo dėl supaprastintų ar palengvinto tranzito dokumentų parengimo, kuris, anot „Financial Times“, pakeitė šio regiono statusą, nes leidimus kontroliuos Lietuva. Pirma, Rusijos „Lukoil“ siurbia naftą prie pat Lietuvos sienos Baltijos jūroje, ir tai kelia ekologinę grėsmę visai Kuršių nerijai, pasaulio gamtos nacionaliniam paveldui. Tarptautinė bendruomenė, pirmiausia ES, turėtų nedelsiant pareikalauti nutraukti šį pavojingą darbą. Grėsmingai atrodo ir dar vienas projektas – pastatyti naują branduolinę jėgainę šiame krašte. Keista, kad ES reikalauja uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, tuo tarpu nesipriešina, kad Rusija tuo pat metu projektuoja tokią elektrinę Karaliaučiaus krašte. Trečia, ES pagalba Rusijai pasiekė daugiau negu vieną milijardą eurų (nuo 1990-ųjų). Kodėl teikiant pagalbą nepateikti kai kurių sąlygų, pvz., pareikalauti greito, tvarkingo ir visiško Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo.
ES turėtų sukurti bendrą strateginį planą, apimantį Karaliaučiaus kraštą. Toks planas pakeistų neefektyvią ES Rusijos strategiją. ES Išorės ryšių direktoratas turėtų perduoti Karaliaučiaus krašto reikalus ES Plėtros direktoratui.
ES Komisijos prezidentas R.Prodi savo kreipimesi, pavadintame “Išsiplėtusi Europa – artimų santykių vystymas – stabilumo raktas”, teigė, kad “reikalinga suformuoti tikslų santykių su kaimyniniais kraštais planą”. Galima nustatyti netgi kažką panašaus į “Kopenhagos kriterijus kaimyninėms, besiribojančioms su ES valstybėms”. Jis taip pat paminėjo, kad 58 proc. Rusijos gyventojų nori įstoti į ES. Manoma, kad taip pat galvojančių gyventojų skaičius Kaliningrado srityje yra dar didesnis. Taigi Rusija turėtų gerbti šią nuomonę ir leisti sričiai laisvai integruotis į ES. Tuo būdu daugelis esamų problemų išsispręstų savaime ir nesudarytų problemų židinio Europos viduryje.
Buvusi Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė M.Thatcher savo knygoje „Statescraft“ teigė, kad ES yra neįmanoma reformuoti. Kaliningrado srities klausimo sprendimas aiškiai parodys, ar tai yra teisybė. Svarbu sužinoti, ar ES bus pakankamai stipri pakeisti savo dabartines gaires, paskelbti aiškų reikalavimą, kad Rusija pasitrauktų iš Kaliningrado srities. Tai būtų įmanoma siejant su ekonomine parama Rusijai ir leidžiant gyventojams referendumu spręsti savo ateitį. Tada Baltijos kraštams bus aišku, kad šios organizacijos tikslas Baltijos srityje yra teigiamai veikti. Iš tiesų Antrasis pasaulinis karas pasibaigs tada, kai Mažoji Lietuva bus išvaduota iš Rusijos okupacijos.

Dr. Darius FURMONAVIČIUS
Karališkojo Tarptautinių santykių Instituto Londone narys

© 2003"XXI amžius"