Horizontai

Ambicijos ir tikrovė

Jau šį mėnesį turėtų būti pasirašyta sutartis tarp Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano ir Ukrainos dėl vieningos ekonominės erdvės sukūrimo. Kad Baltarusija ir Kazachstanas glaudžiasi prie Maskvos, visiškai suprantama, tačiau dėl Ukrainos yra tam tikrų niuansų. Tiesa, Maskva nepaliaujamai spaudžia Kijevą visais frontais. Ir ekonomiškai, ir politiškai. Tai daryti visai nesunku, nes prezidentas Leonidas Kučma ir premjeras Viktoras Janukovičius neslepia savo prorusiškos orientacijos, nors dažnai deklaruoja norą suartėti su Europos Sąjunga, dargi NATO. Savo tariamą ištikimybę Vakarams, pirmiausia Jungtinėms Valstijoms, Kijevas pademonstravo pasiųsdamas savo karinį kontingentą į Iraką. Šiuo metu dar labiau išryškėjo Ukrainos priklausomybė nuo Rusijos. Mat šalį ištiko labai didelis maisto produktų stygius. Valdžios viršūnės, prezidentas ir premjeras šių metų nederlių aiškina nepalankiais orais.
Tokie pasiaiškinimai buvo labai naudingi Sovietų Sąjungos laikais. Ištisus dešimtmečius šeštadalį pasaulio teritorijos užėmusi valstybė nesugebėdavo prasimaitinti be užsienio grūdų. Todėl ir dabartinį nederlių bei duonos trūkumą Ukrainoje ekonomikos ekspertai vertina kaip pasilikusios sovietinės tvarkos ūkyje išdavą. Maskva, aišku, tuo naudojasi, ir prezidentas V.Putinas, priėmęs pagalbos prašyti atvykusį Ukrainos premjerą V.Janukovičių, pažadėjo jam paskolinti milijoną tonų grūdų. Tai, žinoma, labai simboliškas kiekis, nes 50 mln. Ukrainos gyventojų sotesni netaps. Tuo labiau kad skolą reikės atiduoti jau iš kitų metų derliaus. Norom nenorom Ukrainai teks pirkti daug grūdų užsienyje. Visa bėda, kad tam nėra pinigų ir reikės prašyti paskolų iš užsienio bankų. Tačiau kol grūdai atkeliaus, dauguma ukrainiečių, kurie, net oficialiais duomenimis, gyvena žemiau skurdo ribos, gali ir nesulaukti tos dienos. Jau dabar smarkiai pabrango miltai ir duona. Prie duonos parduotuvių driekiasi ilgos eilės, nes duonos nepakanka. Jeigu ši krizė užsitęs, tai gali įvykti net dideli socialiniai neramumai. Apie tai rašo Ukrainos ir Vakarų Europos spauda. Tai labai nenaudinga dabartiniam prezidentui L.Kučmai ir neslepiančiam savo ketinimų tapti Ukrainos prezidentu artėjančiuose prezidento rinkimuose premjerui V.Janukovičiui. Todėl pastarajam, norint juos laimėti, žūtbūt reikia aprūpinti gyventojus maisto produktais.
Kitas dalykas, Ukrainos parlamente – Aukščiausiojoje Radoje – prasidėjo aršios diskusijos dėl Konstitucijos pakeitimo. Dalis opozicijos veikėjų, ypač sukūrusi savo politinį bloką buvusi vicepremjerė Julija Timošenko, reikalauja, kad naujoji Konstitucija gerokai apkarpytų prezidento galias ir daugiau jų suteiktų parlamentui. Tačiau Ukrainos opozicija, ne be dabartinio prezidento L.Kučmos pastangų, yra smarkiai susiskaldžiusi. Pavyzdžiui, kitas opozicijos lyderis, buvęs premjeras Viktoras Juščenka nesutinka su prezidento galių apribojimu, nes pats siekia prezidento posto. V.Juščenka gana populiarus Ukrainoje ir yra laikomas provakarietišku politiku bei rinkos ekonomikos šalininku. Be to, jis nėra įsipainiojęs į korupcinius skandalus, į kuriuos įsivėlę dauguma Ukrainos politikų.
Maskva, kurdama vadinamąją vieningą ekonominę erdvę, aiškiai stengiasi atkurti, bent jau iš dalies, sovietinę imperiją. Tai ypač išryškėjo po Rusijos prezidento V.Putino vizito į Samarkandą, kur jis tris valandas, ilgiau nei buvo planuota, kalbėjosi su Uzbekistano prezidentu J.Karimovu. Abu vadovai, susitikę su žurnalistais, vengė kalbėti apie konkrečius susitarimus, tačiau V.Putinas pažymėjo, kad Rusija pasirengusi supirkti uzbekišką medvilnę be jokių tarpininkų, o J.Karimovas pasiūlė „Gazprom“ tapti vieninteliu Uzbekijos dujotiekių operatoriumi. Dar daugiau, dideliam V.Putino džiaugsmui, Uzbekistano prezidentas pareiškė: „Mes buvome apimti euforijos, kai siekėme bendradarbiauti su tolimomis šalimis, kurios turėjo užpildyti susidariusį vakuumą subyrėjus Sovietų Sąjungai. Dabar įsitikinome, kad padarėme daug klaidų dėl tos euforijos“. Kaip pažymi Rusijos politikos apžvalgininkė Tatjana Netreba, tokie pripažinimai brangiai kainuoja. Taigi vadinamasis V.Putino „azijietiškas šturmas“ tęsiasi. Maskvoje džiaugiamasi, kad Kazachstanas tapo pačiu svarbiausiu Rusijos strateginiu partneriu posovietinėje erdvėje. Anot vieno aukšto Kremliaus pareigūno, nepaisant „išsiskyrimo“, Kazachstano ekonomika dabar daugiausia orientuojasi į Rusiją, o ekonominius ir prekybinius santykius su Kazachstanu palaiko net 72 Rusijos regionai. Ta proga prisimenami net daugiau kaip prieš šimtą metų pasakyti rusų literatūros klasiko Fiodoro Dostojevskio žodžiai: „Ateityje Azija taps pagrindiniu Rusijos išeities tašku“. Todėl šiuo metu Rusija atkakliai veržiasi dominuoti vadinamajame Eurazijos regione.
Tuo pat metu Kremliui artimi laikraščiai pataria V.Putinui dėti visas pastangas, kad Eurazijos regionas neišsprūstų iš Rusijos kontrolės. Cituojamos žinomo JAV politiko ir politologo Zbignevo Bžezinskio pastabos jo išgarsėjusioje knygoje: „Didžioji šachmatų lenta“. Pagrindinė šios knygos mintis: Amerikai būtina dėti maksimalias pastangas, siekiant dominuoti Eurazijoje. Jeigu pačiu artimiausiu metu JAV nevykdys aktyvios politikos Eurazijos kryptimi, tai Rusija atgaus savo dominuojančias pozicijas šiame regione.
Kad ir kaip ten būtų, bet Rusija, neatsisakiusi savo ambicijų vėl įsiviešpatauti posovietinėje erdvėje, pati susiduria su nemažėjančiomis vidaus problemomis. Visų pirma – ekonominėmis. Štai ką neseniai rašė laikraštyje „Tribuna“ pagrindinis jo apžvalgininkas Sergejus Baimuchametovas. Jo žodžiais tariant, Rusija įklimpo lygiame lauke. Nėra nei pilietinės visuomenės, nei visuomenės nuomonės, idėjų, nėra rimtų partijų, atsakingų už valstybės ateitį. Dargi oligarchai neturi reikšmės istorinėje perspektyvoje. Yra tiktai liaudis, kuri žiūri vien tik į prezidentą, tiki juo ir laukia iš jo ryžtingų veiksmų. Tačiau per ketverius V.Putino prezidentavimo metus visuomenėje kažkas vyksta. Toks jausmas, kad lieka vis mažiau gyvenimo pagerėjimo vilčių.
S.Baimuchametovas pateikia kai kuriuos statistinius duomenis. Šiuo metu Rusijoje gyvena 70,9 mln. ekonomiškai aktyvių gyventojų. Iš jų 6,3 mln. bedarbių. Šalyje dešimt milijonų invalidų (arba 7 proc. visų gyventojų), vidutinis darbo užmokestis sudaro 3240 rub. Pramonėje – 4016 rub., sveikatos apsaugoje – 2004 rub., švietime – 1812 rub. Iš visų 37 proc. dirbančiųjų 24,2 mln. dirba biudžetinėje sferoje. Jų darbo užmokestis atskiruose regionuose labai skiriasi – nuo 700 rublių Mordovijoje iki 2,8 tūkst. Maskvoje; 24 proc. gyventojų, arba 35 milijonai, gyvena žemiau pragyvenimo lygio. Jų pajamos ne didesnės kaip pusantro tūkstančio rublių. „Tačiau visuomenei neateina į galvą, jog V.Putinas, kad ir kaip norėdamas, nieko negali padaryti. Todėl, kad ir kas vadovautų valstybei ir vyriausybei, šalis eina tuo keliu, kurį nubrėžė Gaidaras su Čiubaisu. Tačiau tas kelias be ateities. Kad šalis pripažintų dabartinį oligarchinį kapitalizmą, reikia, kad išmirtų visi, kas dar prisimena sovietinius laikus. Bet su sąlyga, kad jie numirs tyliai, nekeldami maišto. Pagrindinis klausimas, kurio dargi mintyse nedrįsta svarstyti politinė ir finansinė valdžia, - privatizacijos padarinių peržiūrėjimas. O kaip tik to reikalauja 77 proc. Rusijos gyventojų. Milžiniška socialinė nelygybė, baisus skurdas, atsiradę per pastarąjį dešimtmetį, sudaro visas sąlygas atsirasti įvairiems judėjimams – nuo nacionalinio iki pigiausio populizmo“, - rašo S.Baimuchametovas. Ką gi, su tuo galima sutikti, galima ir ne. Rusija apimta ne tik imperinių ambicijų, bet ir visuomenės apatijos. Tą apatiją masiškai skandina narkotikuose ir alkoholyje. Štai tik keli oficialūs duomenys, kuriuos šiomis dienomis pateikė Rusijos sveikatos apsaugos ir vidaus reikalų ministerijos. VRM pranešime reiškiamas didžiulis susirūpinimas, jog pastaruoju metu narkotikai Rusijoje tampa nacionaline katastrofa. Vien tik Sverdlovsko srityje per metus sunaudojama 14 tonų (!) heroino. O kur dar kitų rūšių narkotikai! Štai kaip didėjo konfiskuotų narkotikų kiekis: 1996 metais konfiskuota 44,5 tonos, 2000-aisiais – 70,8 t, 2001 metais – 82,5 t, o pernai jau 117,2 t.
O Sveikatos apsaugos ministerijos Maskvos psichiatrijos instituto vadovas Aleksandras Nemcovas muša pavojaus būgnus dėl vis didėjančio alkoholizmo. Pasak profesoriaus, nuo septintojo dešimtmečio pradžios Rusijoje geriama vis daugiau. Šiuo metu oficialiai skelbiama, kad kiekvienas rusas, įskaitant ir vaikus, suvartoja po 15 litrų spirito, o mirtingumas išauga kone kasdien. Kaip teigė A.Nemcovas, oficialiais duomenimis dėl mirtingumo nuo alkoholio tikėti negalima, nes jie sumažinti mažiausiai dešimt kartų. B.Nemcovas ironizuoja, jog girtuokliavimas kasmet pasiglemžia kelis kartus daugiau žmonių gyvybių nei karas Afganistane ir Čečėnijoje.
Profesorius išmąstė, jog girtuokliavimą skatina nepaprastai kelis tūkstančius kartų išaugusi maisto produktų kaina, kai tuo tarpu alkoholio kainos išaugo palyginti nedaug. „Tai ir yra pagrindiniai alkoholio naudojimo išaugimo ir mirtingumo faktoriai. Juk geriami stiprūs gėrimai, o užkandai pinigų nebelieka“, - konstatavo A.Nemcovas.

Petras KATINAS