Švedai neatsisakė kronos

Paskelbus referendumo rezultatus, Švedijos premjeras Goranas Personas nuleidęs galvą palieka socialdemokratų partijos būstinę Stokholmo centre EPA-ELTA nuotrauka

Nužudytoji Švedijos užsienio reikalų ministrė Ana Lind Sauliaus Venckaus (ELTA) nuotrauka

Petras KATINAS

Nepaisant optimistinių Švedijos ministro pirmininko Gorano Persono prognozių, kad referendumas pavyks, dauguma Švedijos laikraščių rašė, jog nei Anos Lind nužudymas, nei G.Persono optimizmas nepadarys jokio įspūdžio euro įvedimo skeptikams.
Už ES vieningosios valiutos įvedimą, preliminariais duomenimis, balsavo tik 41 proc. balsavusiųjų, prieš – 57 proc. Balsavime dalyvavo apie 80 proc. iš septynių milijonų Švedijos rinkėjų.

Pažymima, kad žmonės ne tiek balsavo prieš eurą, kiek prieš vyriausybę. Todėl neatmetama galimybė, jog G.Persono vyriausybė gali netrukus atsistatydinti, nors premjeras, neslėpęs savo nusivylimo referendumo rezultatais, apie atsistatydinimą neužsiminė.

Apie naujo referendumo surengimą kol kas negali būti ir kalbos. Šios sudėties parlamentas, aišku, jokiu būdu nesiryš tokiam žingsniui. O naujo Švedijos parlamento rinkimai įvyks 2006 metais. Todėl, jeigu referendumas ir bus surengtas, tai ne anksčiau kaip po dešimties metų.

Na, o euro įvedimo priešininkai džiūgauja. Jų žodžiais tariant, švedai aiškiai parodė, jog, neatsisakydami tradicinės kronos, jie dar kartą pademonstravo savo nuostatą – niekam nepaaukoti nė gramo Švedijos suvereniteto.

Referendumas Švedijoje dėl euro įvedimo vyko ypatingomis sąlygomisŲjo išvakarėse Europą sukrėtė Švedijos užsienio reikalų ministrės, 46 metų politikės A.Lind nužudymas pačiame Stokholmo centre. Nežinomas žudikas subadė ją peiliu, kai ji atėjo apsipirkti į perpildytą Švedijos sostinės parduotuvę, ir, nepaisant didžiulių medikų pastangų bei dvylika valandų trukusios operacijos, ministrė mirė. Kaip žinoma, Švedija laikoma viena saugiausių Europos valstybių ir vyriausybės ministrai neturi savų „kūnsargių“. Demokratinės Švedijos ministrai niekuo nesiskiria nuo eilinių piliečių, nevažinėja prabangiais limuzinais, viską perka tose pačiose parduotuvėse kaip ir paprasti švedai. Tai yra didžiulis skirtumas nuo tos prabangos, kurioje maudosi neokomunistinių valstybių politinis, o ypač valdantysis „elitas“. Dėl saugiausio valstybės įvaizdžio galima būtų ir suabejoti. Juk 1986 metais Stokholme išėjęs iš kino teatro buvo nužudytas Švedijos premjeras Ulofas Palmė, buvęs Švedijos socialdemokratų partijos pirmininkas, Socinterno vicepirmininkas. Iki šiol žudikas nesurastas, kaip ir tebėra neaiškūs šio nužudymo motyvai, nors buvo atsiradę net prisipažinusiųjų.

Dėl užsienio reikalų ministrės A.Lind nužudymo iškart buvo iškeltos kelios versijos. Viena jų skelbia, kad ministrę nužudė nestabilios psichikos žmogus, gal net nežinodamas, ką jis žudo. Tačiau daugelis Švedijos ir Europos politikos apžvalgininkų bei ekspertų, iš dalies sutikdami su nestabilios psichikos žudiko versija, įsitikinę, jog tai buvo politinė žmogžudystė. Užsakyta ji ar paties žudiko sugalvotas keršto aktas – kitas dalykas. Stokholmo policijos pareigūnų duomenimis, prieš ministrės nužudymą buvo pastebėtas atletiško sudėjimo vyras, kuris įnirtingai spardė plakatą su ministrės A.Lind atvaizdu, agituojantį balsuoti už euro įvedimą. Manoma, jog tai buvo tas pats asmuo, nužudęs ministrę. Mat A.Lind, labai aktyvi euro įvedimo Švedijoje šalininkė, karštai agitavusi balsuoti už tai rugsėjo 14-osios referendume, buvo labai nemėgstama tų švedų, kurie jokiu būdu nesutinka iškeisti tradicinių kronų į eurus. Be to, A.Lind buvo laikoma realiausia kandidate pakeisti dabartinį Švedijos premjerą G.Personą. Nužudytoji užsienio reikalų ministrė, aktyviai pasisakydama už euro įvedimą, teigė, jog, nugalėjus euro priešininkams, Švedija gali susidurti su labai neigiama Europos Sąjungos reakcija, kuri neišvengiamai pakenktų šalies ekonomikai. Tačiau dabartinis Švedijos premjeras socialdemokratas G.Personas, dar visai neseniai viešai reiškęs abejones dėl euro įvedimo tikslingumo ir savalaikiškumo, paskutinėmis dienomis prieš referendumą jau irgi agitavo už eurą teigdamas, jog įvedus eurą ženkliai padidės švedų pajamos, nebebus tokie ryškūs konjunktūros svyravimai, suaktyvės prekyba. Tuo tarpu euro įvedimo oponentai, kurių yra nemažai daugumoje Švedijos politinių partijų, įskaitant ir valdančiuosius socialdemokratus, gąsdino, jog, įvedus šią suvienytos Europos valiutą, Švedija tokiu atveju privalėtų laikytis Europos centrinio banko priimtų sprendimų, dėl kurių Švedija esą netektų pagrindinio ir esminio demokratijos elemento, tai yra savo pasirinktomis priemonėmis kovoti su nedarbu. Dar daugiau, euro priešininkai savo agitacijai prieš naujosios valiutos įvedimą labiausiai išnaudojo gąsdinimus, jog, įvedus eurą, žlugs Švedijos, kaip socialinės valstybės, egzistavimas. Kaip žinoma, socialinė Švedijos socialdemokratų politika pačioje Švedijoje vertinama labai palankiai, o švedų socialdemokratai, skirtingai, pavyzdžiui, nuo Lietuvos socialdemokratų vadovybės, nevykdo įtakingų finansinių grupuočių nurodymų. Švedijos socialinė sistema laikoma pavyzdžiu kitoms, ypač pokomunistinėms valstybėms, kuriose valdo kairieji, jau seniai pamiršę savo deklaruotus principus, kurių, beje, niekada ir neturėjo. Savotišką papildomą impulsą euro įvedimo oponentams suteikė iš Berlyno, Paryžiaus ir Romos atėję reikalavimai dėl Švedijoje augančio biudžeto deficito sušvelninti vadinamojo stabilumo pakto kriterijus, t.y. iš dalies keisti socialinę politiką, dėl kurios Švedijos biudžetas susiduria su nemažais sunkumais. Šis Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos reikalavimas sukėlė piktą premjero G.Persono reakciją ir jis, likus kelioms dienoms iki referendumo, pareiškė, jog Švedija galėtų ir palaukti kurį laiką bei neskubėti stoti į Europos valiutų sąjungą. Tai, žinoma, buvo tiesiog papildoma srovė euro įvedimo priešininkų malūno girnoms.

Bet užsienio reikalų ministrė A.Lind iki pat paskutinės gyvenimo minutės karštai agitavo švedus aktyviai dalyvauti referendume dėl euro įvedimo, pabrėždama, kad Europa nesupras, jeigu ir antrą kartą Švedijoje pralaimėtų euro įvedimo šalininkai.

Vos tik paskelbus žinią apie užsienio reikalų ministrės, aktyviausios euro įvedimo šalininkės A.Lind mirtį, Stokholme pasirodė pranešimai, kad rugsėjo 14-osios referendumas gali būti atidėtas. Tačiau skubiame svarbiausių Švedijos politinių partijų lyderių pasitarime buvo nuspręsta, kad referendumas įvyks, kaip ir buvo numatyta.

Kelios dienos prieš ministrės nužudymą apklausų duomenys skelbė, jog euro įvedimo oponentai pirmauja 8,5 procento. Tačiau, kai žuvo bene pagrindinė eurooptimistė, piliečių nuomonė kryptelėjo į kitą pusę, tiesa, nežymiai. Anot vieno Stokholmo gyventojo, kalbėjusio per Švedijos radiją, jau vien pagerbiant nužudytosios ministrės A.Lind atminimą, buvo privalu balsuoti už eurą. Deja, švedai nepaklausė.

© 2003"XXI amžius"