Baltoskandijos akademija –
tiltas tarp valstybių

2000 metų Baltijos Asamblėjos premijos laureatai (iš kairės): Baltoskandijos akademijos direktorius dr. Silvestras Gaižiūnas, latvių poetas Janis Rokpelnis, estų kompozitorius Veljo Tormis

Jau senokai esame įpratę, kad visi reikšmingiausi ir įdomiausi renginiai, forumai, seminarai ar konferencijos vyksta Vilniuje, Kaune, na, dar kartais Klaipėdoje ar Šiauliuose. Mūsų nebestebina faktas, kad svarbiausios mokymo įstaigos, įvairūs mokslinį darbą atliekantys institutai yra įsikūrę būtent šiuose miestuose. Tačiau, pasirodo, pastarajai nerašytai taisyklei ne visada paklūstama...

Panevėžyje įsikūrusios Baltoskandijos akademijos direktoriaus Silvestro Gaižiūno teigimu, Lietuvoje, sparčiai žingsniuojančioje į Europos Sąjungą, ilgainiui turėtų nebelikti tokio didžiulio skirtumo tarp sostinėje ir kituose miestuose ar miesteliuose vykstančio kultūrinio gyvenimo. Daugelyje Europos valstybių laikoma norma, kai tarptautinės konferencijos ar moksliniai tyrimai rengiami miestuose, savo dydžiu vos prilygstančiuose mūsų Rokiškiui ar Kupiškiui. Net ir Latvijoje galime pastebėti panašią tendenciją. Tuo tarpu turime pripažinti, jog girdėti, kad, pavyzdžiui, Panevėžyje įsikūrusi Baltoskandijos akademija dirba visai Lietuvai išties svarbų kultūrinį, o iš dalies ir politinį darbą, kol kas dar gana keista...

Vis dėlto dar 1991 m. lapkričio 17 d. Baltoskandijos akademija savo duris atvėrė būtent Panevėžyje. Kas lėmė tokios institucijos atsiradimą? Pasižvalgykime po to meto kaimynines valstybes. 1988 metais Vokietijoje, Liubeke, pradėjo veikti Baltijos akademija, 1992 metais Gdanske buvo atidarytas Baltijos jūros kultūros centras, 1998 metais Stokholme veiklą pradėjo Baltijos kultūros centras. Vien šie faktai liudijo, kad XX a. paskutiniajame dešimtmetyje Baltijos regiono kultūrinė ir politinė integracija pasiekė tokį mastą, kai daugelyje šalių natūraliai atsirado poreikis turėti tokią integraciją skatinančius ir koordinuojančius centrus. Palanki Panevėžio miesto vadovų pozicija bei iniciatyvių žmonių užsispyrimas lėmė ir lietuviškosios Baltoskandijos akademijos susikūrimą.

Pažymėtina, kad tokio tipo akademijos idėja Lietuvoje nebuvo nauja. Dar prieš karą akademijos reikšmę tautos kultūrai aiškino prof. Juozas Eretas, Baltoskandijos idėją propagavo prof. Kazys Pakštas. Taip pat dabar kiekvienam humanitarinių mokslų atstovui yra akivaizdu, kad Lietuvą su Baltijos ir Skandinavijos šalimis jau labai seniai sieja nemažai kultūrinių ryšių. Verta pastebėti, kad šiandien noras bendradarbiauti nėra vien iš lietuvių ar latvių pusės, su mumis palaikyti kultūrinius ryšius siekia ir skandinavai, ir vokiečiai, ir lenkai. Todėl vienas svarbiausių Baltoskandijos akademijos veiklos principų yra propaguoti baltų ir skandinavų kultūrą bei literatūrą, taip pat priminti visuomenei apie mūsų rašytojų, poetų, dailininkų, mokslininkų ir kitų žymių žmonių ryšius su Šiaurės Europos tautų atstovais, supažindinti lietuvius su pastarųjų šalių neeilinėmis asmenybėmis. Vien šį rudenį numatoma atidaryti parodas ir surengti seminarus apie Henriką Ibseną, Knutą Hamsuną, Edvardą Munchą, Augusto Strindbergo ir Hermano Hesės ryšius su Baltijos šalimis.

Per beveik dvylika Akademijos veiklos metų įvyko 118 įvairaus pobūdžio ir temų renginių, išleista keletas knygų, užmegzti ir intensyviai palaikomi ryšiai su visomis Baltijos jūros regiono valstybėmis ir daugeliu Vakarų Europos šalių, leidžiamas Akademijos biuletenis, veikia unikali Baltoskandinaviška biblioteka. Taip pat Baltoskandijos akademijos direktorius S.Gaižiūnas pabrėžia, kad kultūra dažnai yra neatskiriama šalies vykdomos politikos dalis. Todėl ir ši, Panevėžyje veikianti, Akademija dalyvauja politikoje – ji seka tarpvalstybinių santykių raidą ir, organizuodama seminarus, konferencijas ar diskusijas, reaguoja į tam tikrus politinius įvykius. Dvylika Baltoskandijos akademijos veiklos metų mums dar kartą tik patvirtina faktą, kad kultūra visada išliks itin svarbiu tiltu tarp valstybių, nes, kaip teigia S.Gaižiūnas, „ką kultūra pradeda, politika pabaigia ir atvirkščiai“.

Šiemet vienas svarbiausių įvykių akademijoje – 110–ųjų prof. K.Pakšto gimimo metinių minėjimas. Šia proga buvo surengta unikalių K.Pakšto fotografijų ir dokumentų paroda. Tačiau patį svarbiausią, beveik dešimties metų Akademijos darbo rezultatą turėtume išvysti lapkričio mėnesį, kai bus pristatomi išleisti prof. K.Pakšto raštai. Šioje knygoje rasime ir dabar dar itin aktualius straipsnius apie kultūrą, civilizaciją, šalies ateitį. Juk išties mums, būsimiems ES piliečiams, vertėtų susipažinti su pagrindinėmis K.Pakšto mintimis apie Baltoskandiją, glaudesnį Baltijos šalių bendradarbiavimą. Galbūt tuomet suprasime, kad euroskeptikų akcentuojamas lietuvių nutautėjimo pavojus nėra toks grėsmingas, nes užsisklendimas savoje kultūroje taip pat nėra geriausia išeitis. S.Gaižiūnas kaip tik pastebi, kad, matyt, ne veltui K.Pakštas skatino lietuvius daugiau bendrauti su kitų tautų, kultūrų ir civilizacijų atstovais. Tikimasi, kad ši Baltoskandijos akademijos parengta knyga taps išties svarbia mūsų, būsimų europiečių, mentaliteto formavimo procese.

Baltoskandijos akademiją dabar globoja Panevėžio savivaldybė. Tačiau akivaizdu, kad joje dirbančių žmonių ir jų su daugeliu Europos valstybių palaikomų kultūrinių ryšių dėka yra garsinamas Lietuvos vardas, skleidžiama lietuviškoji kultūra. Tad visai pagrįstas atrodo Baltoskandijos akademijos direktoriaus S.Gaižiūno siekis šiek tiek pakeisti Akademijos statusą, t.y. dar šiais metais bus bandoma tapti valstybine įstaiga. Galbūt tada Baltoskandijos akademijoje jau pradėti arba numatomi darbai įgaus vis didesnį pagreitį, o tiltai tarp Lietuvos ir kitų Baltijos bei Skandinavijos valstybių dar labiau sutvirtės.

Šarūnė LAPINSKAITĖ

© 2003"XXI amžius"