„Michailas Gorbačiovas
kaip komunistų „žudikas“…

Straipsnį tokia antrašte išspausdino Vokietijos laikraštis „Die Presse“, komentuodamas buvusio SSRS prezidento ir SSKP generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo artimiausius planus, kuriant Socialdemokratų partiją. Ne tik „Die Presse“, bet ir Rusijos laikraščiai prognozuoja, jog M.Gorbačiovas dar nesudėjo ginklų ir gali labai apkartinti dabartinių Rusijos komunistų gyvenimą. Savo ketinimų M.Gorbačiovas ir neslepia. Bet, kaip sakoma, vien gerų norų nepakanka. Norint patekti į gruodžio 7-ąją vyksiančius Valstybės Dūmos rinkimus, reikia peržengti penkių procentų barjerą. Tai yra toks barjeras, kurio dabartiniai Rusijos socialdemokratai, nekalbant apie savo vadovo nuopelnus ir populiarumą Vakarų pasaulyje, gali ir neperšokti. Iš tiesų iki šiol Vakaruose garbinamas ir mylimas M.Gorbačiovas pačioje Rusijoje yra labai nepopuliarus politikas. Netgi demokratais save vadinantys veikėjai negali jam atleisti už Sovietų Sąjungos žlugimą ir komunistų partijos monopolio sunaikinimą. Iš tiesų 1996 metų Rusijos prezidento rinkimuose M.Gorbačiovas gėdingai pralaimėjo, surinkdamas tik 0,52 proc. balsų.

Tiesa, M.Gorbačiovas pats puikiai žino ir supranta, kad būti palaikomam politiškai debilizuotų tėvynainių nedaug tėra vilčių. Tačiau patyręs ir po Sovietų Sąjungos žlugimo įgijęs dar daugiau patirties buvęs SSKP gensekas, turėdamas gana solidžią moralinę paramą demokratiniame pasaulyje, M.Gorbačiovas nepraranda vilčių. Jo prieš dvejus metus sukurta Socialdemokratų partija, tiksliau, atskirų socialdemokratinių grupuočių sujungimas, gali duoti rezultatų. Tuo labiau kad turtingos Vakarų socialdemokratų partijos ir jas palaikantys gana įtakingi biznio atstovai žada ir piniginių injekcijų. Deja, to tikrai per maža. Todėl M.Gorbačiovas pradėjo intensyviai konsultuotis ir derėtis su kitais kairiojo sparno partijų lyderiais. Pirmiausia su ambicingo politiko Sergejaus Glazjevo sukurtu bloku. Jeigu tas M.Gorbačiovo jau pavadintas „strateginiu“ naujas politinis M.Gorbačiovo ir S.Glazjevo aljansas išeis į politinę areną, tai Rusijos komunistams bus tikrai rimtų problemų. Tuo pačiu metu, sustiprėjus M.Gorbačiovo ir S.Glazjevo sąjungai, gali prasidėti vidinė Rusijos kompartijos erozija, kuri gali suskaldyti dabar pačią didžiausią G.Ziuganovo vadovaujamą Rusijos komunistų partiją. Tam įvykti yra nemažai galimybių, nes savo vadą G.Ziuganovą palaiko tik patys didžiausi komunistiniai dogmatikai. Ir tai ne visi. Daugeliui jų nepatinka G.Ziuganovo demonstruojami prabangūs automobiliai, jo arogantiškumas ir draugystė su gana įtartinais „naujaisiais rusais“, artimai susijusiais su kriminaliniu pasauliu. Niekam ne paslaptis, jog to kriminalinio pasaulio „autoritetai“ glaudžiai bendradarbiauja su buvusiais aukštais KGB karininkais, kurie atlieka svarbų vaidmenį Rusijos komunistų partijos hierarchijoje. Taigi neatsitiktinai M.Gorbačiovas ir pasirinko S.Glazjevą, kuris yra pakankamai didelis autoritetas tarp dalies, ypač vadinančių save inteligentais, komunistų partijos narių. Antra vertus, S.Glazjevas yra gana žinomas ekonomistas ir labai ambicingas veikėjas. Tos neišsilipdžiusios ambicijos ir verčia jį keisti savo politinę orientaciją. Ilgą laiką S.Glazjevas vadovavo nacionaliniu-patriotiniu pasivadinusiam Rusų bendrijų kongresui, kuris labai aktyviai palaikė velionį generolą Aleksandrą Lebedį 1996 metų rinkimuose. Tačiau paskutiniuose Rusijos Valstybės Dūmos 1999 metų rinkimuose S.Glazjevas jau žengė kartu su komunistais.

Tiesa, S.Glazjevas gerokai prinervino Rusijos komunistų partijos viršūnes, ypač vadinamąją senąją gvardiją, tai yra partijos vado G.Ziuganovo artimiausiąją aplinką po to, kai neseniai pasiskelbė Rusijos patriotinių jėgų sąjungos lyderiu. Į tą sąjungą ėmė tiesiog būriais plūsti jaunesnieji kompartijos nariai. Ši „patriotinių jėgų“ sąjunga buvo įkurta 1996 metais kaip visų kairiųjų, tai yra komunistinių jėgų koalicija, tačiau vengė oficialiai susijungti su G.Ziuganovo komunistų partija, nors ir iki šiol buvo patikimas komunistų „smogiamojo būrio“ rezervas. Kaip savo metu buvo vadinamas komjaunimas.

Tačiau S.Glazjevas ne toks žmogus, kad pasitenkintų trečiaeiliais ar antraeiliais vaidmenimis. Todėl M.Gorbačiovo pasiūlymas sukurti naują socialdemokratinį bloką jam visiškai patiko. Žinoma, S.Glazjevas siekia vadovauti pats ir bando sukurti dar vieną savo vadovaujamą politinį bloką. Todėl jį ir stengiasi prisivilioti ne tik M.Gorbačiovas, bet ir tas komunistų partijos sparnas, kuris neslepia savo priešiškumo G.Ziuganovui ir jo sustabarėjusiam dogmatiškam Centro komitetui. Šiuo metu Rusijos komunistų partijos viduje S.Glazjevo šalininkų kasdien daugėja, o M.Gorbačiovo pastangos susijungti su S.Glazjevo grupuote gali duoti vaisių – dar labiau suskaldyti komunistus. Netgi komunistus remianti Rusijos spauda teigia, jog G.Ziuganovo laukia liūdnos dienos ir jis jau praranda viltį susitvarkyti su vis labiau besireiškiančiomis „antipartinėmis grupuotėmis“. M.Gorbačiovą nurašyti nuo politinės scenos dar anksti. Visai, ko gero, pagrįstai ironizuojama, jog Michailas Sergejevičius vėl kasa naują duobę komunistams.

Petras KATINAS

© 2003"XXI amžius"