"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2003 m. spalio 1d., Nr. 19 (64)

PRIEDAI

Rusija nebeslepia duomenų apie sovietų armijos
dalyvavimą įvairiuose kariniuose konfliktuose

Per daugiau nei septynis dešimtmečius trukusį sovietinį režimą SSRS oficialieji pareigūnai labai retai viešuose pasisakymuose paminėdavo sovietų karių dalyvavimą įvairiuose užsienio šalyse vykusiuose kariniuose konfliktuose. Plačiau kalbėta tik apie dalyvavimą Afganistano kare 1979-1989 metais.

Visuomenei su sovietų armijos statistika pavyko susipažinti tik 1993-iaisiais, Rusijos gynybos ministerijos iniciatyva išleidus knygą ,,Sovietų ginkluotė ir praradimai per XX amžių“, kurią po ketverių metų išleido ir amerikiečiai. Knyga sulaukė didžiulio dėmesio, todėl 2000-aisiais Rusijos gynybos ministerija pasirūpino ją išleisti pakartotinai, knygos turinys papildytas naujais duomenimis, o specialistai teigia, jog tai detaliausias pastarųjų dešimtmečių karinių konfliktų tyrinėjimas, kuriame aprašoma ne tik ginkluotė, bet ir sovietų vykdytų operacijų scenarijai, pateikiama daug įdomios ir netikėtos informacijos.

Bene pirmasis konfliktas, kuriame panoro dalyvauti Sovietų Sąjunga, buvo 1936-1939 metais vykęs Ispanijos pilietinis karas. Tąkart dalyvavo apie tris tūkstančius karių, 158 žuvo mūšio lauke. 1937-1939 metais sovietai rėmė Kiniją konflikte su Japonija ir mirčiai pasmerkė 195 savo karius. Sovietmečiu ši informacija buvo įslaptinta, o karo veiksmuose dalyvavę kariai vadinosi ispaniškais ar kiniškais vardais, jiems buvo liepta jokiu būdu nepatekti į nelaisvę, o gresiant pavojui – nusižudyti.

Šaltojo karo metu valstybės paslaptimi laikytos visos už valstybės ribų vykdytos karinės operacijos. 1970-aisiais dvylika tūkstančių oro pajėgų karių išsiųsta į Egiptą. Nė vienas karys nežinojo, kur vyksta, kol būriai nebuvo dislokuoti Aleksandrijoje. Generolai, karininkai bei eiliniai negavo karinių uniformų, o karo laivai gabeno neva žemės ūkio techniką. Karininkai šaudė į kiekvieną mėginusį pabėgti karį.

Vakarų valstybių žvalgybos turėjo duomenų apie sovietų dalyvavimą konfliktuose, tačiau nepajėgė to įrodyti. Sovietų lakūnai neskraidė arti priešų okupuotų teritorijų, nebuvo ir belaisvių. Rusijos karo ekspertai mokė Korėjos, Vietnamo bei arabų šalių karius naudotis sovietine ginkluote. Sovietų generolai konsultavo vietos karinę vadovybę modernių ginklų klausimais, o karinės stovyklos būdavo žaibiškai perkeliamos iš vienos vietos į kitą.

Korėjos kare dalyvavo 64-asis oro pajėgų korpusas, sovietai išsiuntė daugiau nei 300 naikintuvų, 400 pilotų, dvi oro artilerijos divizijas bei pėstininkų – iš viso daugiau nei 40 tūkst. vyrų. Namo negrįžo 316 karių. Tai viena nesėkmingiausių Sovietų Sąjungos karinių operacijų. Pavyzdžiui, Vietname per devynerius metus žuvo vos trylika kariškių. Iš Egipto negrįžo 25 karo patarėjai bei 35 kiti aptarnaujančio personalo darbuotojai. Nikaragvoje sovietai aukų apskritai išvengė.

Daugelyje karų Sovietų Sąjunga tiekė karinę techniką bei lėšas, taip pat siekė išmėginti ką tik sukurtus ginklus. Karo specialistai raportuodavo Maskvos pareigūnams apie ginkluotės privalumus ir trūkumus bei vakarietiškus ginklus, pagal šiuos pranešimus karo technikai kūrė ir tobulino savo kūrinius.

Rusijos kariškius sėkmė lydėjo maždaug iki devintojo dešimtmečio. JAV patirdavo kur kas didesnių nuostolių. Galbūt todėl sovietai taip entuziastingai veržėsi į Etiopiją bei Afganistaną. Tuo metu sovietai turėjo dešimtis tūkstančių tankų ir buvo pasirengę kovoti su NATO valstybėmis ir Kinija. Tačiau buvo padaryta grubi klaida - neįvertinti partizaninių karų ypatumai. Maskvos pareigūnai manė, kad partizanai bus jų draugai, kurie kovoja tik prieš pasaulinį kapitalizmą. 1979-aisiais sovietams įžengus į Afganistano teritoriją paaiškėjo, jog nepasirengta kariauti kalnuose bei smėlynuose. Specialiosios paskirties būriai buvo mokyti žvalgybinių metodų, vykdyti diversinius išpuolius strategiškai svarbiuose objektuose, jiems liepta žudyti kiekvieną, patekusį į nelaisvę. Panašiai elgiamasi ir Čečėnijoje. Efektyviausiai Afganistane veikė desantininkų būriai, kurie ne visada buvo aprūpinti tinkama ginkluote. Sovietų Sąjunga šioje Azijos šalyje patyrė visišką fiasko: žuvo apie 15 tūkst. karių, daugiau nei 500 tūkst. patyrė įvairių sužalojimų.

Tačiau iš šios skaudžios patirties nepasimokyta. Rusija Čečėnijoje griebiasi tų pačių metodų, kurie vargu ar gali garantuoti sėkmę. Oficialiais duomenimis, vien 1994-1996 metais Rusija neteko 5551 kario, daugiau nei 51 tūkst. buvo sužeisti. Nepamirštas ir Afganistanas. Nuo 1996-ųjų Rusija tiekė ginklus Talibano režimo opozicijai. Neseniai tai pripažino pats Rusijos prezidentas V.Putinas. Teigiama, kad nemažai Rusijos lakūnų, karo patarėjų bei kito karinio personalo darbuotojų slapta infiltruota į Afganistano miliciją. Neseniai 1500 karių išsiųsta į kaimyninį Tadžikistaną.

Karo ekspertai tikina, kad SSRS sužlugo patikėjusi savo galia laimėti bet kokį karą, neva jai nėra lygaus priešininko. Šaltojo karo laikų slaptųjų dokumentų paskelbimas visuomenei vertinamas kaip pozityvus Rusijos karinių struktūrų žingsnis. Tačiau tai dar jokiu būdu nereiškia, kad ateityje nebus pakartotos senos klaidos, iš kurių Rusija, atrodo, taip ir nepasimokė.

Gražina MINKAUSKAITĖ

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija