R. Ozolas: mus okupavo ekonominėmis priemonėmis

Nacionalinės centro partijos (NCP) pirmininkas Romualdas Ozolas.

Eltos kalbinamas Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Akto signataras, Nacionalinės centro partijos (NCP) pirmininkas Romualdas Ozolas tvirtina, kad jungiamės į Europos Sąjungą, praradę politinį gebėjimą suvokti ir ginti Lietuvos nacionalinius interesus.

Mūsų politikos dešinėje išsikerojęs liberalizmas – atvirumo ir laisvės ideologija stokoja kasdieniam gyvenimui reikalingo darnos ir patikimumo pamato. Maža to, vertybes ir principus dabartinėje politikoje pavojingai išstumia naudos sumetimai. „Eidamas į Sąjūdį neįsivaizdavau, kad ne tiesa, o nauda gali būti svarbiausias veiksmų kriterijus“, - sako R.Ozolas. Pamiršome tiesą kaip svarbiausiąjį kelrodį ir grimztame į nacionalinius skandalus, užuot paisę nacionalinių interesų. „Tai ne Prezidentūros skandalas: tai nacionalinis skandalas. Teisiųjų šiame skandale nėra“, - teigia R. Ozolas apie pastarųjų dienų įvykius.

Nuo Sąjūdžio laikų aktyviai dalyvaujate politikoje, buvote prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ištakų. Kaip vertinate dabartinę savo poziciją - ar ji tebėra didžiosios politikos dalis?

Manau, kad esu didžiojoje politikoje ir būsiu joje iki įžvelgiamos ateities, jeigu įmanoma - net ilgiau, nes man didžioji politika yra mano tautos gyvenimas ir likimas. Kitos savo paskirties nematau ir nenoriu matyti.

Po to, kai dalis Lietuvos centro sąjungos (LCS) „nuplaukė“ pas liberalus, mano pagrindinis tikslas buvo atkurti centro partiją, kaip patikimą, Lietuvos nacionaliniam interesui atstovaujančią politinę organizaciją. Darbas vyksta pakankamai sėkmingai. Kitas tikslas - pateikti aiškią centro ideologiją, kad Lietuvoje liautųsi kalbėję, jog centras jos neturįs. Kad centras ją turi, intuityviai yra pripažįstama: tai rodo vadinamųjų „centro dešinės“ ir „centro kairės“ partijų kūrimasis. Kai jų vadams reikia centro, jis, pasirodo, esąs. Tačiau jiems nėra parankus centro partijos buvimas, todėl jie sako, kad centras ideologijos neturi.

Ar politinės kairės ir dešinės perskyra Lietuvoje yra pagrįsta?

Ideologiškai ji kol kas nėra pagrįsta. Nei socialdemokratai elgiasi pagal socialdemokratinę ideologiją, nei liberalai - pagal liberalizmo ideologiją. Manau, kad per 2008 metų Seimo rinkimus susirikiuos balsų nuošimčiai, kuriuos šios partijos normaliai turės.

Socialdemokratų niša ateityje gali būti panaši į esamą - galbūt ji bus kiek mažesnė. Liberalų niša priartėtų prie europinio standarto - maždaug trijų nuošimčių. Tai būtų tikroji jų padėtis – kaip ir prieš aštuonerius ar dešimt metų. Juk liberalizmas yra laisvės ideologijos skleidimas organizuotu būdu, o normalaus gyvenimo ideologija yra ne laisvės, o patikimo, ramaus, darnaus kasdienio gyvenimo ideologija.

Prieš dešimtmetį įsteigta ir jūsų nuo tada vadovaujama LCS ieškojo vidurio kelio tarp tradicinės kairės ir dešinės. Ar pavyko jį rasti?

Dabar - taip: mes jau stovime ant žemės. Po to, kai iš LCS išėjo tie, kurie pagal savo pažiūras buvo liberalai, svarbiausias mūsų organizacijos žmonių rūpestis yra visuomenės išlikimo garantijos, kultūros plėtotė ir saugus tautos gyvenimas. Turint galvoje, kad pasaulis dabar yra atviras, neturįs nacionalinių sienų, kaip XIX ir XX amžiais, ir kad tos sienos yra daugiau sutartinės, o nacionalinis gyvenimas tampa daugiau dvasinio, kultūrinio gyvenimo tvarkomas ir ribojamas, mes einame visiškai teisingu keliu.

LCS yra dalyvavusi ir valdžioje, ir opozicijoje. Kritikavote tai kairiuosius, tai dešiniuosius. Per praėjusius Seimo rinkimus LCS įsitraukė į „Naujosios politikos“ bloką, tačiau Artūro Paulausko ir Rolando Pakso vadovaujamos partijos po rinkimų suformavo valdančiąją daugumą, o LCS kone liko „už borto“. Paskui dalis jūsų bendražygių susijungė su liberalais, o jūs sukūrėte naują partiją - NCP. Kodėl taip nutiko? Kokiai politikai atstovauja NCP - tradicinei, „naujajai“ ar „naujausiajai“?

Manau, kad naujausiajai. Partiją ne įkūrėme, bet atkūrėme. Pirmasis Centro judėjimo raidos etapas buvo daugiau minčių etapas; antrasis - neideologizuoto bendramintiškumo; dabar turime aiškius apibrėžtumus. Galima sakyti, jog tai - Lietuvos gyvenimo Europos Sąjungos (ES) sąlygomis atstovavimo kryptis, kuriai pritaria žmonės, pasiliekantys Lietuvoje ir norintys čia gyventi gerai. Tai tie, kuriems įrodymo nereikalaujančios vertybės yra mūsų žemė kaip gimtinė ir tėvynė, mūsų kultūra kaip lietuviška kultūra, ir ją įkūniją žmonės. Per savo asmeninę patirtį šias vertybes suvokia tie, kurie turi ne tik skaičiuotės gebėjimą. Mes neskubame ir kviečiamės į partiją tik tuos, kurie iš tiesų pripažįsta mūsų ideologiją ir pasirašo pasižadėjimą, kad šios vertybės yra jų vertybės - ne tik partijos. Blaškymosi nebus. Mūsų programa egzistuos bent jau tol, kol egzistuos ES projektai.

Koks jūsų požiūris į esamą Lietuvos politinių jėgų sanklodą bei tolesnę politinių partijų raidą?

Liberalai ir socialdemokratai taps integralia analogiškų Europos partijų dalimi. Jie atstovaus tiems Lietuvos žmonių interesams, kurie bus susiję su ES gyvenimu - kitaip tariant, gyvenimu „viršuje“. Kol kas, atsižvelgiant į ES Konstituciją, nematyti, kad tos partijos galėtų veiksmingai atstovauti nacionaliniam Lietuvos gyvenimui. Galbūt jos galės atstovauti savivaldybių lygmeniui - jei tik sugebės matyti Lietuvą ne iš Briuselio, o iš atstovaujamos savivaldybės. Jei nesugebės, tai ir rinkėjų pasitikėjimo jos neturės.

Įdomi detalė: Lietuvos dešinieji, kaip žinoma, tai dvi partijos - liberalai ir konservatoriai. Jų, matyt, laukia vienijimasis. Tai, ką daro konservatoriai, daugeliu atžvilgiu yra liberalizmo politika. Arba jie taps liberaliaisiais konservatoriais, arba liberalai - konservatyviaisiais liberalais, bet jų susivienijimas yra neišvengiamas. Patvaresnis - konservatorių flangas, kuris daugiau remiasi tradicinėmis vertybėmis, o ne atvirumu, kurio paprastai visi žmonės, išskyrus nutrūktgalvius, tiesiog bijo. Konservatoriai turi lietuviams būtiną žemės po kojomis jausmą. Šiuo atžvilgiu mes su jais siejamės ir net esame dešinesni už juos.

Sąjūdžio laikais turbūt sunkiai galėjome įsivaizduoti, kad interesai politikoje netruks tapti daug svarbesni už idėjas, vertybes ir principus. Jei sutinkate, tai kada, jūsų manymų, įvyko tas lūžis - nuo vertybių interesų link?

Tai esminis klausimas - ne tik Lietuvos, bet viso pasaulio plėtros ir nuosmukio problema. Jeigu Vakarų civilizacija eis pasirinktuoju keliu, ji pasirašys savo mirties nuosprendį. Kiek užtruks agonija - kitas klausimas. Gal trumpiau negu Romos imperijos, gal ilgiau. Kad procesai panašūs - akivaizdu.

Pasaulio mastu šis lūžis įvyko dukart. Pirmąjį kartą - pilietinėje plotmėje, priėmus visuotinę Žmogaus teisių deklaraciją, kurioje kalbama tik apie teises, o ne pareigas. Antrąjį kartą - dvasinėje erdvėje, po II Vatikano Susirinkimo, kuris reiškė, kad Bažnyčia ima atstovauti ne Dievui, o žmogui. Mano galva, tai buvo katastrofa. Šiandienis pataikavimas vadinamajai „pažangai“, kurios prasmės niekas, išskyrus Dievą, negali išaiškinti, tapo ir šiuolaikinės civilizacijos, ir šiuolaikinės Bažnyčios bėdų ištaka. Lietuvoje irgi būta ryškių simptomų. Eidamas į Sąjūdį neįsivaizdavau, kad ne tiesa, o nauda gali būti svarbiausias veiksmų kriterijus. Pirmasis lūžis įvyko Seime, kai pralaimėjo vadinamoji parlamentinė rezistencija. Tada Sąjūdžio grupė Aukščiausiojoje Taryboje išgyveno dvasinę krizę, kurios išraiška buvo kompromisinė Konstitucija. Manau, ateityje Konstituciją gali tekti rašyti iš naujo.

Antrasis lūžis - siūlymasis į ES. Tai buvo pralaimėjimas, dar kartą - be šūvio. Mus okupavo ekonominėmis priemonėmis. Pagal Europos Konstituciją, nacionalinių valstybių ten nebus. Kaip ir nacionalinio gyvenimo. Bus tik Briuselio reguliuojamas centralizuotas, globalus europinis gyvenimas, ir šalia jo - tradicinis etninis regionų gyvenimas.

Lietuvą dabar krečia vadinamasis „Prezidentūros skandalas“. Kokios jo priežastys ir galimi padariniai?

Tai ne Prezidentūros skandalas: tai nacionalinis skandalas. Teisiųjų šiame skandale nėra. Arba mes jį įvertinsime ir iš jo pasimokysime, arba ES būsime tik pilka molio masė.

Už šį skandalą atsakingas elitas. Elitas - tai politinis ir finansinis valdantysis sluoksnis. Politikai papirkinėjami ir tarnauja, o kapitalistai perka be moralinių stabdžių viską: žmones, medžiagas, dvasią vieninteliam tikslui - kapitalui gausinti. Atkurti vertybių sistemą tokią, kokios reikėtų nacionalinei bendruomenei stiprinti, yra pirminis uždavinys ir man likusio gyvenimo paskirtis. Būtina atkurti tradicines vertybes: fiziškai žmogus turi turėti stuburą, o dvasiškai jis turi turėti principus. Pilietiniame gyvenime irgi esama nekintamų vertybių, kurios turi būti šių principų ištaka. Tiesa, dabar visa tai atkakliai laužoma.

Dabar dažnai sakoma, kad Lietuvos viešojoje erdvėje, politikoje įsitvirtinęs elitas, kuris nesiskaito su žmonėmis ir stengiasi neįsileisti kitaip galvojančiųjų į savo ratą. Ar šis tvirtinimas pagrįstas?

Kaip iš urvelio išlindęs kvailas peliūkštis, kuris nors naivuolis dar cypteli. Tačiau jis gauna taip, kad daugiau nebepasirodo - jeigu jo apskritai nesuvalgo. Tai matyti ir televizijose, ir laikraščiuose, ir politikos sluoksniuose. Elitas tvirtai saugo savo teises, galimybes ir teritorijas.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi
Vladimiras Laučius

Tomo Bauro (ELTA) nuotrauka

© 2003"XXI amžius"