| Ten,
kur tvarka jau yra
 |
| Krėvės pilies liekanos Červenėje (Baltarusija)
|
Antana Uosis
Pastaruoju metu vėl prisiminėme
savo artimiausius kaimynus. Atgijo ginčai Baltarusijos tema. Štai
keturi mūsų parlamentarai nuvyko pas baltarusius ir dar nesugrįžę
prapliupo pagyromis jų autoritariniam vadovui ir kitų valstybių
nepripažintam kišeniniam šalies parlamentui. Po parodomųjų ekskursijų
tie patys svečiai ėmė liaupsinti kolūkius ir jų pavyzdinę tvarką.
Lyg mes nežinotume, kad ši pavyzdinė šalis dar prieš porą metų pirko
maisto produktus iš Lietuvos ūkininkų, jų supratimu, nelemtų buožių.
Matyt, nelabai naši ta kolūkinė tvarka, jei kasmet tenka įsakymų
pagalba siųsti į derliaus nuėmimą studentus, karius ir kitus prievartinius
savanorius. O kiekviena privati firma įpareigojama pašefuoti kokį
pirmaujantį kolūkį.
Senos nostalgijos prisigėrusiems
buvusiems rajkomų sekretoriams pritaria ir kiti asmenys. Neseniai
keletą dienų internetiniame Delfi portale kabėjo vienos pseudokolegijos
specialisto rašinys, skirtas ekonominiam Baltarusijos stebuklui.
Šie žodžiai rašomi be kabučių, nes visa publikacija prikaišiota
aikčiojimų apie blizgantį Minską ir oficialų ekonomikos augimą,
artimą Lietuvos vystymosi rezultatams. Ir visgi nepalieka įtarimas,
kad šias ir panašias mintis rašę liudininkai šią šalį yra matę vien
tik per oficialių delegacijų limuzinų langus. Juk reikia matyti
abi pasaulio puses, anot vieno bulvarinio dienraščio.
* * *
Minskas tikrai svečią pasitinka
didžiuliais naujais pastatais. Nuo Vilniaus pusės šio miesto pakraštys
išknaisiotas čia bus nauja metro stotis. Toliau kūpso naujų ir
dar tik statomų cerkvių kupolai. Tikėjimo atgimimas, nustebęs pagalvoji,
ir tuojau pat žvilgsnį patraukia prašmatnūs didžiulių daugiabučių
masyvai, primenantys mūsų naujuosius termoekonomiškus butus. Neapsigaukime
tai privačių butų statybos.
Einant miesto centro link statybų
ir remonto darbų ženklų nesumažėja. Visai nediduką (vos poros kvartalėlių)
Minsko senamiestį išraižę statybų grioviai, triūsia būriai darbininkų
ir restauratorių. Tiesa, daugelis išlikusių miesto bažnyčių čia
tapusios cerkvėmis, bet vis tiek prasimuša senosios LDK architektūros
koloritas. Vilniaus barokas, atsidustų meno istorikas. Senamiesčio
centre puikuojasi ką tik atstatyta Minsko rotušė, nugriauta XIX
a. viduryje paties caro įsakymu, kad niekada neprimintų apie buvusią
magdeburginę miesto savivaldą. Klasicistinis pastatas su bokšteliu
ir kolonomis kiek primena Vilnių.
Tuo miesto senamiestis ir baigiasi.
Toliau viskas dvelkia sovietiniu monumentalizmu. Priešais prezidento
rezidenciją tebestovi sovietinis tankas T-34, pirmasis įžengęs
į miestą 1944 metų liepą (prisiminkime, kad tokie patys tankai
išdidžiai kūpsojo Kaune ar Salantuose). Didžiulės aikštės, užimančios
beveik pusę buvusio senamiesčio, centre kėpso didžiuliai Respublikos
rūmai. Tai mūsų Kongresų rūmų analogas. Spalio pabaiga, ir jis apkabinėtas
didžiuliais šventiniais plakatais, kurių centre nupieštas skaičius
85. Kas gi čia? Pasirodo, kad jubiliejų švenčia Baltarusijos respublikinė
jaunimo sąjunga, vedanti save
iš komjaunimo. Kaip žinome, bolševikiniam
komjaunimui kaip tik šiemet sukanka 85-eri. Teisių ir tradicijų
perėmėjai švenčia motininės organizacijos gimtadienį!
Miesto centras pabrėžtinai švarus
ir nublizgintas. Pagrindinio prospekto pastatų fasadai ne tik naujai
perdažyti, bet ir vakarais apšviečiami ryškia prožektorių šviesa.
Pergalės aikštės prieigos spalio švenčių išvakarėse savaitei uždarytos.
Sostinė rengiasi lapkričio 7-ajai. Tai vis dar valstybinė šventė,
tiesa, ją švenčia negausūs veteranai ir valdžia. Eiliniam baltarusiui
ji tik nedarbo diena. Beveik nematyti valkatų ir elgetų, tačiau
pilna milicininkų ir kareivių. Tiesa, toliau nuo centro tvarkos
sergėtojų smarkiai sumažėja, bet atsiranda būriai agresyvokai atrodančių
valkatų, nuolat tikrinančių šiukšlių konteinerius. Ką gi, beveik
Vilnius! O vakarais net ir miesto centre pilna girtų žmonių nuo
keliolikmečių pienburnių iki sukriošusių senukų. Ko norėti juk
degtinės butelis kainuoja (mūsų pinigais) apie penkis šešis litus,
o pigaus vynelio galima nusipirkti ir už dviejų litų ekvivalentą.
Nors kavinės ir restoranai kainomis čia primena Vilniaus senamiestį
ar net yra brangesni, publika labai nesivaržo. Tradicinė trijų asmenų
kompanija užeina į bet kurį tamsesnį ar nuošalesnį kiemą ir švenčia
čia pat ant suolelio, vaikų smėlio dėžės ar supynių. Kas lieka paprastam
žmogui? Juk čia pigi tik degtinė: kitos prekės kainuoja beveik kaip
Vilniuje, o algos ir pensijos čia vis dar du ar net tris kartus
mažesnės negu pas mus.
Politiškai Baltarusija simbolizuoja šalį, kur pas mus tik žadama
tvarka jau yra įvesta. Šalis valdoma tvirta ranka. Visos rytinės
žinių laidos pradedamos nuo šalies vadovo planų tai dienai nupasakojimo.
Vakare detaliai nusakoma, kur prezidentas lankėsi ir ką nurodė daryti.
Apsirikti dėl veikiančiojo asmens neįmanoma: specialiu valstybės
vadovo įsaku šalyje liko tik vienas Prezidentas jis pats, o kiti
įstaigų ir firmų vadovai turėjo pakeisti savo titulus į direktorius,
vedėjus ir panašiai. Būtų juokinga, tačiau šios valstybės vadovo
humoro jausmas savotiškas. Jis taip pat nemėgsta aktyvesnių kitaminčių,
kurie jau senokai emigravę į užsienius, sėdi kalėjimuose (dažnai
už kokią smulkmeną) arba paprasčiausiai dingę. Sakoma, kad Baltarusijoje
yra daug gilių pelkių
Šalyje veikia politinės partijos, negausūs
opoziciniai laikraščiai ir netgi dviejų rūmų parlamentas, tačiau
jis dažniausiai apsiriboja A.Lukašenkos pasiūlytų įstatymų ir dekretų
aprobavimu. Įdomu tai, kad oficialios proprezidentinės partijos
nėra.
Ir visgi iki tikro, chrestomatinio
Huseino ar Pol Poto lygio diktatoriaus A.Lukašenka niekaip netraukia.
Nežinia, ar čia kaltas baltarusių būdas, ar kokia pikta istorijos
ranka, bet, net kritikuodami savo vadovą, eiliniai šios šalies piliečiai
yra įsitikinę, kad, valdant kitiems vadovams, ekonominė situacija
būtų dar blogesnė. Nors savo lyderį mėgsta pakeiksnoti kiekvienas
save inteligentu vadinantis žmogus, tie keiksmai dažniausiai baigiasi
pokalbiais uždarame rate. Keisčiausia, kad taip pat elgiasi ir šalies
politikai. Dar prieš gerą penkmetį kažkokioje Lietuvos televizijos
laidoje kažkuris iš opozicionierių viešai prisiekinėjo, kad antiliaudinis
diktatoriaus režimas žlugs per ateinančius dvejus metus. Bet per
tą laiką jis ne tik nežlugo, bet prezidentas vienu turu netgi laimėjo
antrosios kadencijos prezidento rinkimus. Šiandien apie kokį greitą
A.Lukašenkos atsistatydinimą nekalbama, tik visi spėlioja, ar jis
kels savo kandidatūrą trečiajai kadencijai. Oficialiai to daryti
neleidžia net patobulintoji Baltarusijos konstitucija. Šalies
vadovas kol kas šiuo klausimu nekalba, nors ir yra prasitaręs, kad
gal ir sutiktų pabūti prezidentu dar kelerius metus, jei tik jo
tauta paprašytų. Aišku, paprašyti turėtų. Tuo pat metu vadinamieji
opozicionieriai įsitikinę, kad diktatorius nuvirs pats savaime,
be jokių pastangų, o keleto opozicinių deputatų patekimas į miestų
ir rajonų savivaldybes (vietinių rinkimų sistema čia labai paini)
laikomas vos ne demokratijos pergale.
Politologai, kultūrologai ir psichologai
laužo galvas, kodėl šalis, esanti Europos centre, savo politine
sankloda beveik identiška kokiai Turkmėnijai ar Azerbaidžanui. Kodėl
šalis, Sovietų Sąjungos griūties išvakarėse turėjusi visai neblogą
ekonominę bazę ir kvalifikuotus specialistus, dabar didžiąją savo
produkcijos dalį sugeba eksportuoti tik į brolišką Rusiją ar dar
kur toliau į azijines NVS valstybes?
Tyrinėtojai užmiršta patį baltarusių
tautinį charakterį. Prisiminus jį, gal ir nuostaba praeitų. Juk
Baltarusija yra labiausiai sovietizuota buvusios SSRS respublika.
Cinikai liūdnai pajuokauja, kad čia ilgiausiai užsibuvo komunizmas.
Simboliška, kad pirmasis būsimųjų bolševikų, tada dar Rusijos SDP
suvažiavimas įvyko 1898 metais kaip tik Minske. Beje, ta istorinė
trobelė išlikusi iki dabar. Tačiau ir pati tauta šiandien nelabai
nori staigių permainų.
Anuomet besiformuojančią baltarusių
tautą carinė valdžia laikė tik rusų regioniniu porūšiu, o po Pirmojo
pasaulinio karo šalies teritoriją pasidalijo Lenkija ir Sovietų
Rusija. Vieni vykdė polonizaciją, kiti rusifikaciją. Netgi trumpalaikę
XX a. trečiojo dešimtmečio baltarusizaciją pakeitė žiaurios stalininės
represijos, kurių metu tautinė inteligentija buvo beveik išnaikinta.
Todėl baltarusių tauta nespėjo susivokti, susiformuoti ir sovietinės
santvarkos metais pasidavė totaliai rusifikacijai. Ypač tai išryškėjo
SSRS saulėlydyje. Žmonės, ilgą laiką sovietinti, užsigavo, kai keletą
metų valdę demokratai pradėjo totalų grįžimą į baltarusių kalbą.
Jie net supyko. Sunki ekonominė padėtis, lazdos perlenkimas tautinės
politikos srityje ir nacijos nebranda atvėrė kelią į valdžią kovotojui
su korupcija, buvusiam sovietinio ūkio vadovui A.Lukašenkai. O vienąkart
apsirikus, klaidos padarinius teks kęsti labai ilgai
Beje, ši patarlė
tinka ir naujausiai Lietuvos istorijai.
Norime mes tai pripažinti ar ne,
bet Baltarusijos atgimimas, kuris rėmėsi kalbine idėja, buvo nesėkmingas.
Tik nedaugelis inteligentų, daugiausia humanitarų, kalba literatūrine
baltarusių kalba. Juokingiausia yra tai, kad šie baltarusių kalbos
gerbėjai, sugrįžę namo, su namiškiais linkę kalbėti rusiškai. Minske
gatvėje girdėti tik rusų kalba. Baltarusiškai kalba dalis žmonių
kaimuose, tik jų tarmė turi daugiau lenkiškų (šalies vakaruose)
ar rusiškų (rytuose) elementų. Slavų kalbos yra labai artimos. Todėl
literatūrinė baltarusių kalba nuo rusų kalbos skiriasi daug mažiau
negu nuo mūsų literatūrinės lietuvių kalbos skiriasi žemaičių ar
net kokia dzūkų tarmė. Liūdniausia, kad, net kalbantis su jų inteligentijos
šviesuliais, kartais jiems ima ir išsprūsta klausimas: O jums deržavos
(suprask SSRS) negaila? Tokie žmonės didžiai nustemba, kad mums,
lietuviams, deržavos tikrai negaila. Nes tai buvo ne mūsų šalis
O jie prie jos jau buvo pripratę.
Ir visgi baltarusių tautos negalima
nurašyti. Per dvylika formalios nepriklausomybės metų susiformavo
naujas ir trapus, bet visgi savitas atskirumo suvokimas. Net A.Lukašenka
yra pasakęs, kad baltarusis tai rusas, tik su kokybės ženklu.
O pastaraisiais mėnesiais ir aršiausi baltarusių nacionalistai giria
savo vadovą už nenorą įsivesti Rusijos rublius. Baltarusiško rublio
gyvavimas pratęstas iki 2005 metų pradžios. Baltarusijos vadovas,
žodžiais stodamas už ekonominę sąjungą su Rusija, nenori paaukoti
nė vieno savo valdžios sverto. Jis puikiai suvokia, kad taip iš
jo rankų ims sprūsti absoliuti valdžia. Taip šio vadovo siekis bet
kokia kaina išsilaikyti valdžioje keistai susipina su baltarusių
patriotų siekiu atsispirti įsiurbimui į didžiosios sesės sudėtį.
Supykęs A.Lukašenka, paprašytas už dujas Rusijai mokėti europine
kaina, net ėmė skaičiuoti, kokia šalis kuriai daugiau skolinga.
Įsivaizduokite, už visokius tranzitinius pervežimus, skaičiuodamas
nuo pat 1991 metų pabaigos, Baltarusijos vadovas paskaičiavo, kad
skolingi ne baltarusiai, o Maskva Minskui. Ir visai nemenką sumelę
keliasdešimt milijardų dolerių!
Kokia Baltarusijos ateitis? Nesinori
tikėti liūdniausiomis prognozėmis, žadančiomis šiai valstybei tik
Rusijos regiono perspektyvą. Mes galime juoktis iš žmonių, referendumu
sugrąžinusių senąją (beveik) sovietinę vėliavą ar senąjį herbą ir
savo noru sugrįžusių prie rusų kalbos. Bet tauta gali egzistuoti
ir nepabrėždama savo kalbos atskirumo. Airija yra gyvas tokios valstybės
pavyzdys. Tiesa, norint išlikti, reikia turėti labai stiprų savitumo
suvokimą. Ar suspės, sugebės tai suformuoti rusakalbė ir sovietizuota
baltarusių tauta? Kas žino. Kad ir ką sakytume, Lietuvai visada
geriau, kad pašonėje turėtume kad ir pusiau suverenią, bet Baltarusiją,
o ne kokią motulės Rusijos sritį.
* * *
Atvykėlį Minske vėl pasitinka Lenino
aikštė. Kelerius metus ji buvo vadinama Nepriklausomybės aikšte,
dabar jai sugrąžintas senasis pavadinimas. Ir nors šalyje baltarusiškų
mokyklų vėl keletą kartų mažiau negu rusiškų, tačiau sostinės metro
stotelių pavadinimai tebesakomi baltarusiškai. Baltarusiškos būna
ir Baltarusijos TV žinios. Įstaigų pavadinimai irgi dar dvikalbiai,
nors baltarusiškų laikraščių jau beveik neliko. O dar sovietmečio
pabaigoje beveik visi didesnių miestų dienraščiai buvo leidžiami
baltarusių kalba!
Šalies vadovas vis stato monumentalius
statinius. Naujus didingus Ledo rūmus (šalies rinktinė visai neblogai
žaidžia ledo riedulį) keičia kiti svarbūs statiniai. Sporto laikraštis
skelbia valstybinį nutarimą, kaip sutelkti visas valstybinių institucijų
jėgas, siekiant laimėti kuo daugiau medalių 2004-ųjų olimpiadoje.
Minsko pakraštyje nušluojamas ištisas kaimas. Šioje pievoje stovės
didinga Nacionalinė biblioteka. Vadas rūpinasi visais ir viskuo.
Jis ten, kur jo reikia, jis baudžia prasižengusius ir apdovanoja
spartuolius. Jis valdo šalį, kaip vieną didelį sovchozą.
Šventinius Spalio revoliucijos
plakatus papildo lozungai, pranešantys, kad Minske vyksta priešgaisrinės
apsaugos mėnuo. Piliečiai raginami būti budresni. Baltarusijos TV
žinios pranešė, kad vienos srities centro milicininkai savanoriškai
prisiėmė įsipareigojimą atvykti į nusikaltimo vietą ne per dešimt,
o per devynias minutes. Šaunuoliai, pagalvoju ir staiga prisimenu,
kad mūsų lietuviai apsauginiai dažnai pavėluoja ir po trijų minučių
Gedimino Svitojaus (ELTA) nuotrauka
© 2003"XXI amžius"
|
