Socialliberalų ir socialdemokratų
pozicijos gali išsiskirti

Seimo narė Nijolė Steiblienė Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotrauka

Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkė, Socialliberalų frakcijos narė Nijolė Steiblienė patvirtino Eltai, kad valdančioji koalicija per Prezidento skandalą priėjo takoskyrą, ties kuria dabartiniai partneriai socialliberalai ir socialdemokratai gali pasukti skirtingomis kryptimis. Anksčiau taip manyti leido kai kurie socialdemokratų pareiškimai ir tai, jog ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas Aloyzo Sakalo vadovaujamos parlamentinės komisijos darbą buvo pavadinęs „spektakliu“.

N.Steiblienė pažymi, kad valstybės įvaizdžiui šis skandalas nepakenkė, nors daugelis dabar mano kitaip. „Man svarbu - ne kaip mes atrodome, o kokioje valstybėje gyvens mano vaikai ir vaikaičiai. Atkūrėme valstybę ne tam, kad kaip nors „atrodytume“ pasaulyje“, – teigia Seimo narė. Interviu buvo duotas lapkričio pabaigoje, t.y. dar nebaigus darbo Seimo laikinajai komisijai ir nepradėjus rinkti Seimo narių parašų po apkaltos Prezidentui dokumentu.

Esate Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė. Ar dabartinis Prezidento skandalas atskleidė grėsmes nacionaliniam valstybės saugumui, kurių anksčiau nė neįtarėte?

Į šitą klausimą išsamiai atsakys Seimo laikinoji komisija. Aš galėčiau minėti vieną šio skandalo aspektą. 1999 metais Pasaulio bankas atliko antikorupcinį tyrimą ir 2000 metais jo rezultatai buvo pateikti šios kadencijos Seimui. Latvija ir Estija tyrime paminėtos tarp valstybių, kuriose vyrauja administracinė korupcija. Latvija - tarp valstybių, kuriose korupcijos mastas pasiekė ir aukščiausius valdžios sluoksnius, ir šis reiškinys vadinamas valstybės užvaldymu. Taigi iš šio skandalo metu paviešintos informacijos daryčiau išvadą, kad po kelerių metų Lietuva būtų priskiriama prie šalių, kur korupcija pasiekusi valstybės užvaldymo mastą. Taigi skandalas įvyko pačiu laiku.

Kuo Lietuvai baigsis Prezidento skandalas - vidaus apsivalymu ar tarptautine gėda?

Norėčiau tikėti, kad skandalas baigsis tikru, o ne menamu apsivalymu. Tikiuosi, kad politinės valios tam užteks. Tikras apsivalymas įvyks tada, kai valstybės pareigūnai ims suvokti savo atsakomybę. Dabar pas mus klesti atsakomybės stoka ir nebaudžiamumo pojūtis. Valstybės tarnyboje jaučiamasi kaip savo namuose ar kieme, o atsakingas pareigas valstybės tarnyboje einantys žmonės nėra valstybininkai. Jiems trūksta patriotizmo. Galbūt kai kam tie žodžiai skambės juokingai, bet taip nėra. Jiems rūpi materialinė gerovė, karjera, bet ne valstybės interesai.

Kaip atrinkti tinkamus - padorius, profesionalius, valstybiškai mąstančius žmones į atsakingas pareigas valstybės tarnyboje, kad neigiamų reiškinių mažėtų?

Parašyti naują įstatymą ar pakeisti buvusį - tai dar ne viskas. Turi formuotis tam tikra praktika. Per 14 metų nesukursi paprotinės teisės. Turime vadovautis Konstitucija, įstatymais, poįstatyminiais aktais, bet, mano supratimu, paprotinė teisė kur kas svarbesnė etikos, moralės, principingumo klausimais. O dėl padorumo - nueikite į bet kurią ministeriją, ir, jei įgysite pasitikėjimą, jums prie kavos pasakys, kas yra kas. Tačiau kol su korupcija kovojama tik dėl „paukščiuko“, niekas nepasikeis. O kaip daug daroma tik vardan to „paukščiuko“! Deja, kai kurioms institucijoms tik to pliusiuko ir reikia.

Turi būti sudaryti nusižengusių, baustų valstybės tarnautojų registrai. Apskritai mūsų valstybės tarnyba - podukros vietoje. Ji yra prie VRM, o kas yra VRM? Su kuo mes ją siejame? Su policija, jėgos struktūromis. Toks įvaizdis likęs nuo sovietmečio. Kodėl Valstybės tarnybos departamentas priklauso VRM? Turėsime dėl to problemų ir tapę ES nariais. Neskiriame pakankamai pinigų valstybės tarnautojų rengimui, tobulinimuisi.

Nuo pat skandalo pradžios net oponentai neretai sutaria - jis esą pakenkė Lietuvos įvaizdžiui. Kaip manote, ar gadinamas įvaizdis ir yra didžiausia šio skandalo blogybė?

Šis skandalas Lietuvos įvaizdžiui tikrai nepakenkė, nes išsivysčiusios demokratinės šalys tai vertina kaip demokratijos apraišką. Nors kai kurių valstybės pareigūnų įvaizdis nekoks.

Mums, lietuviams, labai svarbu, kaip į mus žiūri, kaip atrodome ir vertiname tai per emocijas. O man svarbu - ne kaip mes atrodome, o kokioje valstybėje gyvens mano vaikai ir vaikaičiai. Atkūrėme valstybę ne tam, kad kaip nors „atrodytume“ pasaulyje. Atkūrėme tam, kad mums visiems būtų gera joje gyventi. Jeigu svarbiausia - įvaizdis, tai gal tegul visi važiuoja į tas šalis, kurių įvaizdis puikus, susiformavęs per šimtmečius, ir neliks problemų?

Kad skandalas gadina valstybės įvaizdį, kad jį reikia glaistyti, kartais bando įteigti net ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas. Ar tai nedvelkia sovietmečiu?

Taip. Sovietmečiu kuris nors nusižengęs partijos narys pirmiausia būdavo savo partiečių tyliai, vengiant viešumo, apsvarstomas. Tik po to jis arba tapdavo profsąjungos lyderiu (nežinau, ar tai nuobauda, ar paskatinimas), arba informacija apie jį būdavo išspausdinama, pavyzdžiui, „Tiesos“ puslapiuose - taip jį viešai pasmerkdavo.

Koks, jūsų akimis, ministro pirmininko A.Brazausko vaidmuo A.Sakalo vadovaujamos Seimo laikinosios komisijos darbo atžvilgiu?

Keistokas ir ne visada aiškus. Man nepatiko, kad komisijos darbas buvo vadinamas „spektakliu“. Ministrui Pirmininkui nederėtų vartoti tokių epitetų. Juo labiau kad komisijai vadovauja valdančiosios daugumos atstovas - socialdemokratas ir joje yra dar du socialdemokratinės koalicijos nariai. Tai nekorektiška šių komisijos narių - partijos bendražygių atžvilgiu.

Ar prieškariu pasidavusi Rusijos politinei įtakai ir galiausiai - karinei jėgai šiandien Lietuva pajėgi atsispirti Rusijos pinigams ir už jų slypintiems siekiams?

Tai, kas dabar vyksta, rodo, kad daug kam galima atsispirti. Galima atsispirti pirmiausia tuo atveju, jeigu esi valstybininkas. O valstybininkus reikia ugdyti. Reikia ugdyti pilietinę visuomenę. Tačiau tam reikia laiko, nes tai – sudėtingi, ilgi procesai. Juo labiau kad per nepriklausomybės laikotarpį valdžią turėjusios politinės jėgos darydavo daug klaidų, mažinusių visuomenės pasitikėjimą valdžia ir skatinusių visuomenės nusivylimą.

Manau, turėsime dar ne vieną skandalą. Tačiau Lietuva šiuo atžvilgiu nėra išskirtinė. Tiesiog mažai žinome apie procesus, kurie vyksta kitose pokomunistinėse valstybėse.

Kaip vertinate žiniasklaidos vaidmenį Prezidento skandalo istorijoje? Kam šįkart tarnavo beveik nežabotas viešumas - demokratijai ar savanaudiškiems interesams? Antai liberaldemokratai kaltina žiniasklaidą neobjektyvumu.

Žiniasklaidos vaidmenį vertinu teigiamai, tačiau galima sakyti, kad žiniasklaida, kaip ir Lietuvos žmonės, skilo į dvi dalis, vertindama šiandien vykstančius procesus. Aukštas pareigas einantys politikai, kai jiems gresia nemalonumai, visada kaltina žiniasklaidą neobjektyvumu. Kadangi dabar tai susiję su Prezidento institucija, atgarsių esama daugiau nei kurio nors ministro ar kito pareigūno skandalo atveju.

Ar Prezidento skandalas netaps skausmingu valdančiosios koalicijos patvarumo išbandymu? Kokiu atveju socialliberalų ir socialdemokratų pozicijos galėtų išsiskirti?

Kiekvienas skandalas, netgi šeimoje, yra patvarumo išbandymas. Sprendžiant iš kai kurių socialdemokratų pareiškimų, jų ir socialliberalų pozicijos gali išsiskirti, jeigu Seime vyktų Prezidento apkalta. Viską lems komisijos išvados. Jų užglaistyti neįmanoma. Socialliberalai bus nuoseklūs.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi
Vladimiras Laučius (ELTA)

© 2003"XXI amžius"