Galimos Maskvos ir Kijevo konflikto pasekmės

Maskvos remtas kandidatas į Ukrainos prezidentus, dabar Regionų partijos pirmininkas Viktoras Janukovičius apkaltino Ukrainos valdžią kurstant antirusiškas nuotaikas pirmiausia dėl dujų tiekimo problemų. V.Janukovičius pabrėžė, jog tokia Kijevo politika yra Vakarų užsakymo vykdymas ir ja siekiama diskredituoti ne tik Maskvą, bet ir Ukrainos opoziciją. Iš tiesų ir Maskvai, ir jos statytiniams Ukrainoje yra dėl ko nerimauti. Ukraina jau priimta į Pietryčių Europos šalių gynybos ministrų tarybą, į kurią įeina ir kelios NATO šalys. Taip pat Kremlius nepatenkintas, kad Ukraina jau netolimoje ateityje taps NATO nare. Ukrainos politinio elito dauguma siekia, jog Ukraina įsilietų į Vakarus. Ir kuo greičiau. Vienintelė kliūtis, su kuria susiduria Kijevas, – Rusijos pozicija. Bet niekas pernelyg ir nesistengia kreipti dėmesį į tą poziciją. Žinoma, Maskva bus išklausyta, bet ne daugiau.

Tiesa, Ukrainos atžvilgiu Rusija turi tam tikrų svarbių kozirių. Juk, prieš Ukrainai tampant NATO nare, Kijevui teks spęsti ir Rusijos Juodosios jūros karo laivyno bazės egzistavimą savo teritorijoje. Kaip žinoma, šalys kandidatės į Aljansą negali turėti trečiųjų valstybių bazių savo teritorijoje. O pagal Ukrainos ir Rusijos susitarimą Sevastopolio bazė išliks iki 2017 metų. Nors negalima atmesti galimybės, kad Vašingtonas ir Briuselis gali padaryti išimtį Ukrainai. Jei Ukraina tampa NATO nare, įdomu, kokia gi bus Rusijos reakcija? Greičiausiai neišgirsime nieko nauja. Kaip buvo ir Baltijos šalims stojant į NATO: patriukšmaus ir apsiramins. Žinoma, neapsieis be garsių pareiškimų apie Rusijos „apsupimą“ ir pan. Tiesa, iškils sunkumų Rusijos ir Ukrainos karinio-pramoninio komplekso reikaluose. Šiuo metu, pavyzdžiui, Ukraina tiekia Rusijos kariniams sraigtasparniams variklius ir kai kurių karo laivų variklius.

Nepaisant skambių pareiškimų ir kaltinimų Kijevui, Ukrainos įstojimo į NATO atveju vargu ar bus imtasi kokių nors konkrečių veiksmų. Vien todėl, kad Maskva, nepaisant garsių deklaracijų, kad jos politikos prioritetas nuo šiol bus nukreiptas ne į Europą, o į Aziją, konkrečiai, Kiniją ir Indiją, kol kas nenorės bloginti santykių nei su ES, nei su NATO. Nes vadinamasis Rusijos elitas tampriai susijęs su Vakarais ne tik valstybiniais, bet ir asmeniniais ryšiais. Todėl tas elitas, anot politikos ir ekonomikos žinomo specialisto Dmitrijaus Mindičiaus, į rimtą konfrontaciją su Vakarais dėl Ukrainos nesivels. „Šie žmonės gali kiek nori šaukti apie savo priešiškumą NATO ir JAV, bet kažkodėl savo milijonus laiko Vakarų bankuose, o ne Kinijos ar Indijos“, – pabrėžė D.Mindičius. Šiaip ar taip, kol kas Kremlius, švaistydamasis grasinimais, pirmiausia kaimynų – buvusių sovietinių „respublikų“ atžvilgiu tik demonstruoja savo imperines ambicijas. Pavyzdžiui, sukėlusi didžiulį triukšmą dėl Gruzijos reikalavimo išvesti savo karines bazes, Maskva vis dėlto sutiko tai padaryti ir faktiškai priėmė beveik visas Gruzijos iškeltas sąlygas.

Iš esmės Rusija sutiko su ta niša, kurią užimti jai leido Vakarai. Tai yra tapti didžiuliu energoresursų rezervuaru Vakarų šalių ekonomikai. Juk pastarojo meto Vakarų valstybių lyderių pasisakymuose faktiškai dingo tokie akcentai kaip „žmogaus teisės“ ar „demokratinės vertybės“. Ypač po sprendimo užsukti dujų čiaupus Ukrainai, pagrindinis Vakarų lyderių kalbų motyvas – energetinis saugumas. Vakaruose mąstoma taip: rusai nenori demokratijos. Na, ir tegul. Svarbu, kad jie mums tiektų dujas. Todėl V.Putinas ir nusprendė, jog įsivelti į didelį konfliktą su Vakarais dėl Ukrainos neapsimoka.

Tačiau jokiu būdu negalima atmesti galimybės, jog tokios konfrontacijos nebus. Daugybė ženklų rodo, kad nacionalimperinis politinis kursas Kremliuje galutinai įsitvirtins, ir iki Ukrainos tapimo NATO nare – tai, manoma, gali įvykti ne vėliau kaip 2010 metais – Rusijos režimas gali nusimesti visas maskuotes ir tapti labai panašus į A.Lukašenkos režimą Baltarusijoje.

Be abejonės, jeigu kovo mėnesį įvyksiantys rinkimai į Ukrainos parlamentą baigsis provakarietiškų jėgų pergale, Rusija gali ryžtis, anot vieno Kremliaus politologo, „asimetriniam smūgiui prieš NATO agresorius“. O tas smūgis pirmiausia bus nukreiptas prieš Ukrainą. Nors, tiesą sakant, galimybių Rusijai išgąsdinti Vašingtoną ir Briuselį – ne per daugiausia. Prisiminkime tiktai Maskvos grūmojimus NATO prieš Baltijos šalių stojimą į Aljansą. Beje, politiniais metodais paveikti Ukrainą Kremlius irgi turi nedaug galimybių. Visai kitas dalykas – ekonominiai svertai, kurių yra daugybė. Ir tokių svertų Maskva turi ne tiktai Ukrainos atžvilgiu. Galima įsivaizduoti, kad Rusija vienu metu imasi smarkiai apriboti prekybą su Ukraina. Kitaip tariant, paskelbia jai ekonominę blokadą. Aišku, pirmiausia Maskva pasinaudos tomis pačiomis dujomis. Juk beveik ketvirtadalį savo biudžeto pajamų Ukraina gauna iš dujų ir kitų energetinių produktų tranzito per savo teritoriją. O po dujotiekio į Vokietiją nutiesimo 2010 metais Rusija, jeigu panorės, gali eksportuoti didesnę dalį savo dujų apeidama Ukrainą, taigi sukelti didelę energetinę krizę. Rusija gyvybiškai svarbi Ukrainai kaip didžiausia jos prekių pardavimo rinka. Ukrainos eksportas į Rusiją sudaro beveik trečdalį bendros Ukrainos prekių apyvartos. Tačiau, skirtingai nuo ES, JAV ir Artimųjų Rytų šalių, Rusija perka iš Ukrainos ne žaliavas ar pusfabrikačius, o gatavą produkciją. Ukraina eksportuoja į Rusiją 50 proc. ukrainietiškų vamzdžių, ypač didelio diametro. Taip pat – didžiąją dalį savo cukraus, konditerijos gaminių, jau nekalbant apie mašinų gamybos pramonės produkciją. Šios Ukrainos metalurgijos pramonės įmonės daugiausia yra glaudžiai susikooperavusios su Rusijos kompanijomis. Bet ir tai dar ne viskas. Ukraina labai priklausoma nuo Rusijos naftos, o keturios jos naftos perdirbimo gamyklos priklauso Rusijos kompanijoms. Jeigu jos, gavusios atitinkamus nurodymus iš Kremliaus, nutrauks ar smarkiai sumažins naftos tiekimą į jas, Ukraina susidurtų su didele degalų krize. Be to, jau dabar Maskvoje grasinama, jog, Ukrainai tapus NATO nare, bus bemat išsiųsti namo visi ukrainiečiai, kurie dabar darbuojasi Rusijoje.

Bet ką visa tai duotų Rusijai? Kaip teigia politikos specialistas D.Mindičius – neduotų nieko, tiksliau, nieko gera. Ekonominių santykių neįmanoma sustabdyti vien V.Putino dekretu. Net jeigu oficiali tarpusavio prekybos apyvarta bus nutraukta, tai ją pakeis šešėlinė apyvarta. Tuo labiau kad Rusijos ir Ukrainos prekybininkai jau seniai žino, kaip apeiti įvairius pasienio ir muitinės barjerus. O kaimynų blokada bemat smogs bumerangu ir Rusijos ekonomikai.

D.Mindičius, komentuodamas Maskvos ir Kijevo konfliktą, konstatuoja: „Apskritai ekonominės sankcijos turi vieną didelį trūkumą: tai tėra tik vienkartinis ginklas. Rusija, žinoma, gali pasiųsti Ukrainą į „nokautą“, bet tiktai vieną kartą. O kas bus, jeigu Ukrainos ekonomika persitvarkys ir netrukus atsistos ant kojų? Tokiu atveju Ukraina taps Rusijai tikru užsieniu. Ir visiems laikams. Todėl Rusijai, jeigu ji ir toliau eis tokiu keliu, reikia ruoštis, kad pačioje Ukrainoje jos šalininkų nebeliks. Rusijos įtakos zona į Vakarus taip baigtųsi už 500 kilometrų nuo Maskvos“.

P.K.

© 2006 „XXI amžius“