Rusijos dujotiekio strategija: sukelti įtampą Ukrainoje

Regis, tik tokios nelaimės kaip sniego griūtis pramogų arenoje Vokietijoje ar sprogimas akmens anglių šachtoje JAV galėjo atitraukti įdėmius pasaulio žvilgsnius nuo dujų tiekimo konflikto tarp Ukrainos ir Rusijos, kuris dar kartą parodė, jog Europos Sąjunga nėra pasirengusi duoti tinkamą atsaką politizuotiems Rusijos kaprizams. Dujotiekio čiaupo užsukimo ultimatumą Rusija galėtų pareikšti bet kuriai iš jos dujas perkančiai Europos Sąjungos narei ir ši liktų įspeista į kampą. Stratforo strateginio planavimo korporacijos analitikas Peteris Ceihanas vakarietišku požiūriu gilinasi į kelias pastarąsias savaites besitęsiančius Rusijos ir Ukrainos ginčus dėl gamtinių dujų tiekimo.

Iki 2006 metų galiojusios sutartys nustatė, jog Ukraina pirko gamtines dujas iš Rusijos valstybinės dujų monopolininkės „Gazprom“, mokėdama po 50 JAV dolerių už 1000 kubinių metrų dujų. Akivaizdu, jog staigų dujų kainų šuolį lėmė Rusijai netikėta ir nepalanki 2004 metų Ukrainos prezidento rinkimų baigtis, kada, ne paslaptis, Maskva tikėjosi, jog jos remiamas kandidatas Viktoras Janukovičius nugalės provakarietišką kandidatą Viktorą Juščenką. Anot „Gazprom“, dujų kainą, pakilusią iki 230 JAV dolerių už 1000 kubinių metrų, lėmė „rinkos ekonomikos sąlygos“. Kijevui atsisakius mokėti penkeriopai išaugusią kainą, Rusija užsuko dujotiekio čiaupą nuo šių metų sausio 1-osios, tuo sukeldama pasipiktinimo bangą Europoje, kurią toks poelgis paveikė kur kas labiau nei Ukrainą – juk apie 80 proc. Europai tiekiamų gamtinių dujų tranzitu pumpuojama per Ukrainos teritoriją.

Sausio 4-ąją Maskva ir Kijevas sutarė sudaryti dvišalę sutartį penkeriems metams. Jos nuostatose įrašyta, jog Ukrainai dujų mišinys iš Turkmėnijos, Uzbekijos ir Kazachijos bus tiekiamas per Rusiją po 95 JAV dolerius už 1000 kubinių metrų. Bet kokios į tą mišinį įeinančios rusiškos kuro medžiagos bus apmokestinamos „Gazprom“ nustatyta – 230 JAV dolerių – kaina. Preciziškai komerciniu požiūriu, visi lieka teisūs, patenkinti ir sotūs. Centrinės Azijos dujų pramonė pagaliau ištrūks iš suvaržytos Rusijos rinkos ir išplauks į gerokai platesnę eksporto rinką; Ukrainai lieka pakankamai protinga dujų kaina, o Europa nepatirs nepatogumų dėl sustojusio gamtinių dujų tiekimo.

Tačiau, palyginti su kitais iš Rusijos konflikto su Ukraina kylančiais aspektais, visa tai nėra taip svarbu. Krizės užuomazgoje Rusija tikėjosi susigrąžinti savo įtaką Ukrainoje, tačiau kuo toliau, tuo aiškiau matyti, jog savo tikslams Rusija pasitelkia ir Europos interesus.

Nuo pat pradžių gamtinių dujų pardavimas sudarė keletą milijonų metinės energijos apyvartos. Todėl šio kivirčo, neturinčio realaus pagrindo, priežastis yra Ukrainos orientacija tarp Rytų ir Vakarų bei Rusijos siekis atgauti savo geopolitinį pranašumą. Ukrainos oranžinė revoliucija buvo ypač rusus pribloškęs įvykis, kuriam galėtų prilygti tik Sovietų Sąjungos žlugimas 1991-ųjų gruodį.

Diena, kurią žlugo Sovietų Sąjunga, Rusijos žmonių atmintyje įstrigusi kaip diena, kada jie prarado savo imperiją. Dabar jie baiminasi, jog Oranžinė revoliucija istoriniame kontekste taps Rusijos galybės antkapiu. Kad ir kaip žvelgtum, Ukraina visuomet turėjo atlaikyti nenuginčijamą Rusijos troškimą žūtbūt išlaikyti savo įtaką posovietinėse respublikose. Tai liečia ne tik etninę giminystę, turint omenyje, jog rytų ukrainiečiai sudaro didžiausią rusų bendruomenės dalį už Rusijos ribų. Dar prieš sovietų imperijos sukūrimą Ukraina buvo integruota į Rusijos žemės ūkio ir pramonės sritis; šiandien Ukraina yra ne tik Rusijos dujų eksporto tranzitinis punktas, bet ir jungtis tarp Rytų ir Vakarų infrastruktūrų – keliais, vamzdynais, elektros jėgainėmis ar geležinkeliais.

Tiek politine, tiek karine prasme Rusijai nusigręžus nuo Ukrainos, pastarajai būtų nelengva įtakoti Šiaurės Kaukazą. Lygiai taip pat Maskva nebegalėtų deramai kontroliuoti Baltarusijos, kurios pagrindinė tranzitinė upė – Dniepras – teka per pietų Ukrainą. Tai reiškia, jog, iškilus bet kokiems nesklandumams, prorusiškas Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka negalėtų niekaip paveikti Ukrainos.

Pritaikius ilgalaikės strategijos modelį, nesunku suprasti, kodėl rusai taip nerimauja. Ukrainos teritorija nusidriekusi giliai į buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją: jos sienos užbrėžtos apie 300 mylių nuo Volgogrado ar Maskvos, Ukrainos uostamiestis Sevastopolis ilgai buvo vienintelis Rusijos giliavandenis uostas, skalaujamas šiltųjų srovių. Taigi savo sąjungininke turėdama Ukrainą, Rusija gali drąsiai vadintis supervalstybe. Be jos į tokį statusą Rusija pretenduoti nebegali. Todėl akivaizdu, kad klausimas susijęs ne su pinigais, o su įtaka ir išlikimu.

Ginče dėl gamtinių dujų tiekimo Ukraina siekė išspausti maksimalią naudą iš Rusijos politikos dvilypumo. Juk, viena vertus, Rusijos vadovybė puikiai suvokia, kokia svarbi jos nacionaliniams interesams yra Ukraina. Antra vertus, Rusija privalo palaikyti draugiškus santykius su Europos valstybėmis.

Gamtinių dujų tiekimo ginčas Ukrainai buvo puiki proga parodyti, koks nesumanus ir užspeistas į kampą šio politinio žaidimo žaidėjas yra Rusija. Kijevas nė nesirengė mokėti europinių standartų kainų, nes puikiausiai žinojo, kad Rusija nesiryš nutraukti dujų tiekimo vien jau dėl to, kad nenorės, jog santykiai su Europa smarkiai pašlytų. Taip pat stiprus entuziastingiausios Oranžinės revoliucijos rėmėjos JAV palaikymas pastūmėjo Ukrainos vadovą V. Juščenką dar drąsiau ir atkakliau atremti Rusijos spaudimą.

Praėjusiųjų metų lapkričio viduryje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pirmuoju ministro pirmininko pavaduotoju paskyrė Dmitrijų Medvedevą, kuris, kaip žinoma, yra ir „Gazprom“ valdybos pirmininkas. Gamtinių dujų tiekimo Ukrainai krizė buvo jo debiutas Rusijos užsienio politikos srityje. Medvedevas, kaip ir visi rusai, pripažįsta, kad be Ukrainos ilgalaikė Rusijos perspektyva gana blanki. Vadinasi, santykiuose su Europa Rusija iš rankų paleis vairą ir nebegalės daryti įtakos daugeliui reikšmingų politinių procesų.

Pasibaigus šaltajam karui, išsiplėtus NATO ir Europos Sąjungai, daugelis europiečių prarado budrumą ir ėmė į Rusiją žvelgti kaip į niekam grėsmės nekeliantį, mielą ir draugišką miegantį meškiną. Prioritetinis Medvedevo tikslas yra pakeisti europiečių nuomonę apie Rusiją – „Gazprom“ ultimatumas, grasinantis visiškai atjungti šildymą vidury žiemos, priminė, jog minimaliomis pastangomis Rusija gali sukelti skaudžius ir žymius padarinius. Rusija dar kartą siekė pabrėžti, jog yra galinga valstybė, ir savo pamoką skyrė ne tik Ukrainai, bet ir JAV, kurios pagalba generavo Oranžinę revoliuciją. Skaitykite tarp eilučių: ,,Amerikos Ukrainai įdiegtas neliečiamybės kompleksas visos Europos ekonominę ir asmeninę gerovę įstūmė į pavojų“.

Europai kyla paprastas klausimas: „Kokių priemonių imtis, kad Rusija nenutrauktų dujų tiekimo?“ Atsakymas į šį klausimą yra dar paprastesnis: „ Atkreipti dėmesį į Rusijos interesus Ukrainoje“. Kompromisas, pasiektas dvišale Ukrainos ir Rusijos sutartimi, toli gražu nėra galutinis problemos spendimas. Sutartis neužkerta kelio Rusijai ateityje daryti spaudimą Ukrainai ir Europai.

Kaip žinoma, „Gazprom“ yra dujų eksporto iš posovietinių šalių į Europą monopolininkė, ir tik Turkmėnija lig šiol turėjo teisę eksportuoti gamtines dujas į Ukrainą. Tokia nuostata kyla iš ilgalaikės strateginės „Gazprom“ pozicijos: kadangi vietinei Rusijos rinkai kompanija yra priversta parduoti produkciją mažesne nei grynoji kaina, eksporto rinkoje monopolininkė nenori jokių kompromisų. Turkmėnijai buvo leista eksportuoti dujas į keletą posovietinių šalių siekiant išlaikyti ją kaip politinę sąjungininkę. Turkmėnijai ne ypač pelningas dujų pardavimas buvo kompensuojamas subsidijomis iš Rusijos biudžeto.

Pagal naująją sutartį, Turkmėnija, Kazachija ir Uzbekija gamtines dujas parduos tiesiogiai Ukrainai už kur kas didesnę kainą, nei kada nors buvo. Rusiškos dujos ir toliau į Europą tekės pro Ukrainą, o Centrinės Azijos dujos per Rusijos teritoriją turės pasiekti Ukrainą. Naujosios sutarties nuostatai įtvirtina, jog nuo šiol gamtinių dujų tiekimas Europai priklausys ne tik nuo Rusijos ir Europos ar Rusijos ir Ukrainos tarpvalstybinių santykių, bet ir nuo Rusijos bei Turkmėnijos, Kazachijos ar Uzbekijos santykių.

Tokie pokyčiai Jungtinėms Valstijoms – tikrai jokia staigmena. Tiesą sakant, Amerikos politika Ukrainos atžvilgiu buvo tik tarsi mielo bičiulio patapšnojimas per petį. Juk Vašingtonas net nesirengia reguliuoti Ukrainos ir Rusijos santykių ar juolab pasisiūlyti tapti alternatyviu energijos tiekėju Europai ir Ukrainai. Galima sakyti, jog daugelis JAV politikos aspektų tik pastūmėjo Europą į rusiškos energijos priklausomybę: vienintelė reali alternatyva Rusijos gamtinėms dujoms yra energija iš Irano, kurio prezidento Mahmudo Ahmadinejado įprastinis šūkis: „Mirtis Izraeliui“. Amerikiečiai toli gražu į šį regioną nenori įsileisti Europos.

Medvedevo strategijos esmę sudaro raginimas europiečiams susimąstyti apie Rusijos interesus, Europos ir Ukrainos santykius bei Amerikos politiką Europos atžvilgiu. Galbūt tai yra priemonė, padėsianti Rusijai atsikovoti prieš penkiolika metų prarastas pozicijas.

Pagal Strateginio planavimo korporacijos (JAV)
analitiko Peterio Ceihano straipsnį parengė
Justina ŽEIŽYTĖ

© 2006 „XXI amžius“