Maskva ir Pekinas: aljansas ar varžytuvės?

Petras KATINAS

„Esu kategoriškai prieš, kad Rusija orientuotųsi į Vakarus. Ji turi kartu su kitais „lūzeriais“, pralošusiais globalinio vieno poliaus žaidimą, sudaryti strateginę sąjungą“, – pareiškė aršus imperijos atkūrimo šalininkas, vadinamas Eurazijos ideologu, Aleksandras Duginas. Šiuos žodžius jis pasakė neseniai Kazachstano sostinėje Astanoje įvykusiame Šanchajaus šalių grupės aukščiausiojo lygio susitikime. Apžvalgininkai pažymi, kad šiems Maskvos vanagu vadinamo A.Dugino žodžiams entuziastingai plojo Rusijos ir Kinijos vadovai. Nors pats šis veikėjas ir neužima jokių oficialių postų, tačiau Maskvoje visi puikiai žino, kad jis labai dažnas svečias aukštųjų Kremliaus pareigūnų kabinetuose. Tarp jų ir prezidento V.Putino. Kaip pranešama, ypač stipri grupuotė V.Duginą sieja su FSB vadovu Patruševu ir V.Putino patarėju valstybės kadrų reikalais Viktoru Ivanovu. Ir Patruševas, ir V.Ivanovas labai karštai pasisako, kad pagrindinė Rusijos sąjungininkė prieš JAV „hegemoniją“ pasaulyje privalo būti komunistinė Kinija.

Tačiau Kremliuje yra ir tokių, kurie mano, kad neverta pulti į „broliškos draugystės“ su Kinija euforiją, ir netgi pavojinga. Jie nuolat primena, kad Kinija pirmiausia vadovaujasi tiktai savo interesais, o jie gana dažnai nesutampa su Rusijos interesais. Iš tiesų komunistinė Kinija jau daug dešimtmečių buvo labai svarbi politinė žaidėja Pietryčių Azijoje. Ji kariavo su Pietų Korėja, netgi su komunistiniu Vietnamu. Tačiau dabar Pekinas ieško naujo, kur kas globališkesnio vaidmens. Ir tas procesas jaudina daugelį pasaulio politikų, jau nekalbant apie Kinijos kaimynus. Pavyzdžiui, Maskvą pastebimai sunervino Kinijos bandymas įkurti savo karinę bazę Kirgizijoje. Žinomas Rusijos Kinijos reikalų specialistas Vasilijus Michejevas pažymėjo, jog kai planas dėl Kinijos karinės bazės Kirgizijoje neišdegė, panašių planų įsitvirtinti kitose NVS šalys Pekinas neatsisakė. Maskvos Karnegio centro specialistai įspėja Kremliaus viršūnes būti labai atsargias derantis su Kinija, ypač energetiniais klausimais. Kinijai nuolat stinga energetinių resursų ir apskritai naudingųjų iškasenų. Išskyrus akmens anglį, kitokių naudingųjų iškasenų Kinija faktiškai neturi. Be to, ir tą pačią akmens anglį bei importuotą kurą Kinija naudoja netaupiai ir netradiciškai. Dabar ji pagamina 4 proc. viso pasaulio bendrojo vidaus produkto. Tačiau jos daliai tenka net 7,4 proc. viso pasaulio sunaudojamos naftos.

Todėl nieko stebėtina, kad Kinija visomis išgalėmis stengiasi priartėti prie naftos resursų. Pavyzdžiui, šiuo metu kinai superka dar sovietiniais laikais prie uždarytų naftos verslovių Azerbaidžane nafta persisunkusį smėlį, o vėliau iš jo išspaudžia naftos likučius. Pastaruoju metu Pekinas ėmėsi ir agresyvesnių veiksmų kovodamas dėl kuro. Prieš keletą mėnesių siūlydami didžiules pinigų sumas kinai bandė nusipirkti stambią transnacionalinę naftos kompaniją „Junokan“. Tačiau įsikišo JAV Kongresas ir užblokavo tą pirkinį, pareiškęs, kad „Junokan“ kompanijos patekimas į kinų rankas kelia pavojų nacionaliniam JAV saugumui. Panašūs bandymai vyko ir Kazachstane. Be jokių konsultacijų su Kazachstano valdžia, irgi siūlant didžiausią kainą, buvo bandoma nusipirkti stambią naftos kompaniją. Kad sustabdytų įžūlius Pekino komersantus, Kazachstano parlamentas ypatingos skubos tvarka netgi priėmė specialų aktą. Tačiau kinai nenurimo ir vis dėlto tą kompaniją nusipirko.

Kinijos bandymai įsitvirtinti Rusijos energetinėje rinkoje kol kas buvo nesėkmingi. Dar 2002 metais jie pasiūlė didžiausią kainą už kompanijos „Havneft“ akcijų paketą. Bet tada konkursą laimėjo visur laiku atsirandantis magnatas R.Abramovičius. Vėliau Kinija daug tikėjosi iš Kremliaus dabar sužlugdytos „Jukos“ kompanijos. Buvo planuojama, kad „Jukos“ kartu su kinais statys naftotiekį Angarskas-Dacinas. „Jukos“ vadovo M.Chodorkovskio areštas sužlugdė ir tuos Pekino planus. Todėl jis net nebandė slėpti nepasitenkinimo, ir Kinijos laikraščiai tiesiai skelbė, kad „Jukos“ vadovas buvo patupdytas už grotų vien tik dėl planuoto naftotiekio „Angarskas-Dacinas“.

Visiškai kitaip yra dėl Kinijos ir Rusijos karinio-techninio bendradarbiavimo. Rusiškos ginkluotės pardavimas Kinijai yra, anot rusų ekonomistų ir finansininkų, pagrindinis Rusijos karinio-pramoninio komplekso išlikimo šaltinis. Pavyzdžiui, po neseniai vykusių bendrų Kinijos ir Rusijos karinių pratybų praėjusią vasarą Kinija nupirko didelę transporto lėktuvų IL-76 partiją. Tačiau net kai kurie Rusijos karinio-pramoninio komplekso vadovai piktinasi, kad kinai, bendraudami su Rusijos karinės pramonės įmonėmis, „elgiasi nedžentelmeniškai“. Vienas aukštas Kremliaus pareigūnas šiomis dienomis pareiškė: „30 proc. karinių technologijų Pekinas nuperka iš Rusijos, o likusias 70 proc. – pavagia“. Pavyzdžiui, net kinų kosmonautų, vadinamų taikunautais, skafandrai iki mažiausios smulkmenos nukopijuoti nuo rusiškų. Be to, kaip teigia ir specialistai, Kinijos kosminis erdvėlaivis taip pat labai primena rusišką kosminį laivą „Sojuz“. Todėl specialistai daro išvadą, kad kosmines paslaptis kinams pardavė patys vadinamojo Žvaigždžių miestelio mokslininkai ir karininkai. Dienraštis „Moskovskij komsomolec“ skelbia, jog visiškai neatsitiktinai Žvaigždžių miestelyje kaip grybai po lietaus ėmė dygti prabangūs rūmai, kurie pastatyti už kinų pinigus, gautus už tam tikras paslaugas.

Politikos ir karinis ekspertas M.Rostovskis teigia, kad tokia „karinė-techninė draugystė“ su Pekinu Rusijai gali baigtis blogai. Juk, jeigu tikėtume ekspertais, 1999 metais JAV turėjo visus resursus gaminti 82-ejų moderniausių karinių technologijų ginklus. Rusijos dalis sudarė 44, o Kinijos tik 14. Tačiau kasmet tas skirtumas mažėja. Prognozuojama, kad Kinija iš Rusijos karinio-pramoninio komplekso pirks ginklus dar 10-12 metų. Po to, kaip rašo M.Rostovskis, kinai pamojuos mums ranka: ačiū, brangieji, bet dabar apsieisime ir be jūsų.

Dėl Kinijos ateities prognozių netrūksta. Viena iš jų tokia: 2055 metais Kinija tampa politine, ekonomine ir karine supervalstybe ir meta atvirą iššūkį Amerikai. O JAV lėtai, bet nuosekliai pralaimi šias varžybas. Rusijai bus dar blogiau. Sibirą ir Tolimuosius Rytus „okupuos“ milijonai kinų imigrantų, ir Maskvos kontrolė šiems regionams taps minimali. Tačiau yra ir ne tokių pesimistinių prognozių. Pavyzdžiui, jeigu JAV ekonomika ir toliau išlaikys trijų procentų augimą per metus, tai Kinijai įveikti savo dabartinį atsilikimą reikia, kad jos ekonomika augtų mažiausiai 12 proc. kasmet.

Kita vertus, visiškai neaišku, kaip klostysis situacija Kinijos viduje. Jeigu šis milijardinis milžinas taps nevaldomas, o tokia galimybė yra, tai tapti supervalstybe nėra jokių galimybių. Per pastaruosius dešimtmečius, prasidėjus vadinamajam ekonominiam šuoliui, savo žemės neteko 50 milijonų kinų valstiečių. O per artimiausius dešimt metų toks pat likimas ištiks dar mažiausiai 100 milijonų Kinijos fermerių. Dar galima pridėti 40 milijonų, kurie netrukus bus priversti palikti savo kaimus dėl visiškos žemės degradacijos. Juk Kinijoje niekas nepaiso tokių dalykų kaip ekologija. Visi šie milijonai žmonių suplūs į miestus, kuriuose jų niekas nelaukia. Per pastaruosius kelerius metus Pekine pirmą kartą komunistinės Kinijos istorijoje atsirado didžiulis lūšnynų rajonas. Daugiau kaip pusė atvykusių į miestus kinų kaimiečių neturi darbo ir faktiškai jokių pragyvenimo šaltinių. Tik visai neseniai buvusių kaimiečių vaikai gali lankyti vietines mokyklas. Kartu šimtai milijonų skurstančių kinų kasdien mato partinių funkcionierių ir „naujųjų kinų“ maudymąsi prabangoje. Bet ir tų kinų, kurie liko gyventi kaimuose, gyvenimas nelabai saldus. Daugelio jų metinės pajamos mažesnės nei 300 dolerių. Todėl kaimo rajonuose nuolat vyksta kruvini valstiečių susidūrimai su valdžia ir milicija. Kinijos visuomenės saugumo ministro Čžou Junkano teigimu, 2003 metais Kinijos provincijoje užfiksuota 53 tūkst. masinių maištų ir neramumų, o 2004 metais – jau 74 tūkst. Todėl Karnegio centro specialistai jau priskaičiavo dešimtis galimos krizės detonatorių. Jų nuomone, per artimiausius trejus-penkerius metus komunistinė valdžia dar sugebės kontroliuoti situaciją. Tačiau per tolesnius penkerius-dešimt metų didžiulės vidaus krizės galimybė labai didelė.

Kai dėl Maskvos ir Pekino santykių, tai juos geriausiai apibūdino Valstybės Dūmos Tarptautinio komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas. Jo žodžiais tariant, „žaidimai su drakonu – pavojingas užsiėmimas“. Pasak K.Kosačiovo, Kinija stengiasi paversti Rusiją energetinių resursų ir žaliavų tiekėja. Ir Rusija tokia yra, nes nesuvokia, kad konkuruoti dabartiniame pasaulyje galima tiktai vystant moderniausias technologijas ir gamybą. O to Rusija, skirtingai nuo Kinijos, nedaro.

© 2006 „XXI amžius“