Čečėnijos viršininkas, arba R.Kadyrovas sprendžia, o Maskva moka už lojalumą

Neseniai įvykę rinkimai į Čečėnijos parlamentą pajuokiami ir Rusijos spaudoje. Naujametiniame mėnraštyje „Visiškai slaptai“ (“Soveršenno sekretno“) apžvalgininkas Vladimiras Voronovas ironiškai rašo, kad „Ramzanas Kadyrovas po rinkimų Čečėnijoje gavo teisėtą galimybę tapti respublikos vadovu ne tik de facto, bet ir de jure“. Ir tai yra „rinkimai“.

Pasak apžvalgininko, dabar Čečėnijoje yra viskas, net parlamentas. Mat pernai, 2005 metų lapkritį, įgyvendintas Kremliaus scenarijus: didelis balsuotojų aktyvumas, reikiamų žmonių išrinkimas. Jokių netikėtumų neįvyko. Š.Basajevas (opozicijos lyderis) nebuvo įtrauktas į rinkimų sąrašus, bet ir nenusileido iš kalnų sutrukdyti rinkimų eigos.

Liūto dalį iš 58 vietų dviejų rūmų parlamento gavo „Jedynaja Rossija“ kandidatai. Tačiau jie Čečėnijoje niekuo nesiskiria nuo komunistų Rusijoje. Jokios partijos Čečėnijoje neegzistuoja, tai dirbtiniai, mitiniai dariniai, įsteigti išimtinai reklamos tikslais. Realiai egzistuoja konkretūs piliečiai, atstovaujantys vienokioms ar kitokioms klano grupuotėms. Dar Stalinas pastebėjo: „Nesvarbu, kas ir kaip balsuos, svarbu, kas skaičiuos balsus“. Buvo laikas, kuomet Čečėnijoje balsų skaičiavimo duomenys sutapo su Doku Zavgajevo interesais, vėliau – Achmado Kadyrovo siekiais. Lygiai taip buvo skaičiuoti balsai Alu Alchanovo naudai. Šiuokart išsipildė R.Kadyrovo norai. Rinkimuose sprendėsi, kiek jis savo žmonių prastums į parlamentą. Nuo to skaičiaus priklauso R.Kadyrovo valdžios stiprumas ir laikas, per kurį jis pakeis dekoratyvinį A.Alchanovą. Paveldėjęs po tėvo mirties ginkluotas formuotes, turtą ir ryšius, Kadyrovas jaunesnysis sugebėjo išlaikyti savo kontrolėje svarbias įtakos sferas. Nesugebėjo tik tapti Čečėnijos šeimininku de jure tik dėl formalios priežasties: mat 2004 metais jam nebuvo sukakę 30 metų – pagal įstatymus tik sukakus minėtam amžiui žmogus gali tapti prezidentu. R.Kadyrovui 30 metų sukaks tik 2006 m. spalio 5 d. Bet situacija jau kitokia: regionų vadovų dabar nerenka. Juos pagal Rusijos prezidento pasiūlymą tvirtina vietiniai įstatymų leidžiamieji susirinkimai, kurie dabar yra ir Čečėnijoje. Vadinasi, pakeisti konstitucijos straipsnius tada bus nesunku, tuo labiau kad Kremlius siūlo regiono vadovą. Tad kokie čia gali būti amžiaus apribojimai?

Klanas, su kuriuo geriau nesipykti

Visi valdžios svertai praktiškai yra R.Kadyrovo rankose. Būdamas pirmasis vicepremjeras, jis ne tik kuruoja karinį bloką, bet pats vadovauja ginkluotosioms formuotėms, kurias subūrė dar jo tėvas savo asmeninei apsaugai. Tai pačios stipriausios formuotės, kurių skaičius svyruoja, įvairiais vertinimais, nuo 12 iki 35 tūkstančių žmonių. Pagal kovingumą, vadovybę ir patikimumą jos, ko gero, viršija ir federalinių karinių dalinių parengtį.

Paanalizavus prezidento V.Putino bendravimą su Čečėnijos veikėjais, galima įsitikinti, kad politiniai, administraciniai, ekonominiai ir finansiniai sprendimai priimami su pirmojo vicepremjero žinia. Nors formalus premjeras – Sergejus Abramovas. V.Putinas nuolat stengiasi parodyti dėmesį Kadyrovui jaunesniajam. Būtent jam, o ne Alchanovui, kuriam 2004 metų gruodį buvo suteiktas Rusijos didvyrio vardas, nors apie jokius žygdarbius, vertus tokio apdovanojimo, taip ir niekas nesužinojo. Štai Čečėnijoje įsteigtas aukščiausias apdovanojimas – A.Kadyrovo ordinas, kuris pranoksta kitus rusiškus ordinus, pagamintas iš gryno aukso, o ordino juostelė nusėta briliantais. Kas tapo šio ordino kavalieriumi? Aišku, Kadyrovas jaunesnysis.

Čečėnijos vietinio biudžeto ir finansų kontrolė – ne premjero pareiga. Po kiekvienos revizijos komisijos patikrinimo būdavo pastebima, kad dingsta pinigai, skirti respublikai atkurti. Visi, kurie vienaip ar kitaip stengėsi kontroliuoti pinigų srautus, patekdavo į avarijas, žūdavo arba buvo nužudomi. Kalbama, kad A.Kadyrovas iš Maskvos griežtai reikalavo visiškai perduoti Čečėnijos naftos versloves – nuo transportavimo, perdirbimo ir net realizacijos. Tad ir jaunasis Kadyrovas nori, kad koncernas „Rusneftj“ priklausytų Čečėnijai. Ar Maskva sutiks tai padaryti?

Labai dėkinga padėtis grobstyti lėšas – kompensacijų mokėjimas. Patikrinti, kiek pinigų gavo žmonės, neįmanoma. Sunku nustatyti, kiek žmonių gyvena Čečėnijoje. Pagal Alchanovo duomenis - 1 mln. 130 tūkstančių. O kiek jų buvo 1996 metais? Alchanovas tvirtina – 900 tūkstančių. Tais metais apie 500 tūkst. žmonių išvažinėjo po visą Rusiją. Be to, niekas nežino, kiek žuvo karo metu. Vadinasi, Čečėnijoje turėtų būti tik 400 tūkst. žmonių. Tad iš kur dabar atsirado 1 130 000?

Žinoma, kad kiekvienam R.Kadyrovo grupuotės kariui per mėnesį mokama 500 dolerių alga. Taigi 12 tūkst. karių (šio skaičiaus neneigia pats Kadyrovas) per mėnesį išmokama šeši milijonai dolerių, o per metus – 72 mln. dolerių. Be abejonės, mokamos dar premijos, pensijos, leidžiamos lėšos kurui, transportui. Jei nebūtų pinigų, visi kariai seniai išbėgiotų.

Sumažinti karių skaičiaus R.Kadyrovas negali, nes konkurentai jį tiesiog išstums iš pelningų sferų. Be to, apsauga – vienintelė garantija išlikti gyvam pačiam Čečėnijos šeimininkui bei jo klanui.

Lygiai taip pat sukurta federalinė politika Čečėnijoje. Pasak V.Putino, „jei šalis moka, mokesčių mokėtojas moka visoje šalyje už tai, kad pakeltų Čečėnijos ekonomiką, tai žmonės visoje šalyje tai daro dėl to, kad (...) Čečėnijos teritorija nustotų asocijuotis su kažkokia netvarka ir grasinimų šaltiniais“. Valstybės vadovas, apžvalgininko nuomone, išdavė didžiąją Kremliaus Kaukazo politikos paslaptį: Rusijos piliečiai moka už vietinių klanų ir valdininkų lojalumą – atseit tegu melžia rusišką iždą, kad tik nešaudytų į nugarą.

Senovės romėnai irgi buvo priversti mokėti už lojalumą daugeliui vadų ir karaliukų. Vėliau imperijos pakraščiai atsiskyrė, ir pati imperija subyrėjo.

Pagal Rusijos spaudą parengė Kazimieras Dobkevičius

© 2006 „XXI amžius“