„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. vasario 8 d., Nr. 3 (119)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Lietuva – Rusijos tiltas į Vakarus

Petras KATINAS

Lietuvos valdžios viršūnėse sujudimas. Ir jį sukėlė ne tik neaiškūs kai kurių aukštų valdžios pareigūnų ryškėjantys ryšiai su Rusijos specialiųjų tarnybų įkurtu EBSW koncernu, bet ir Europoje pasigirdusios kalbos, kad Lietuvai gali būti neleista įsivesti euro, kaip buvo planuota, 2007 m. sausio 1 d. Tokias abejones, tiksliau sakant, labai panašias į jau nuspręstą dalyką, pareiškė Austrijos, dabar pirmininkaujančios ES, finansų ministras. Dar daugiau „žibalo“ įpylė labai įtakingo Didžiosios Britanijos verslo dienraščio „The Financial Times“ paskelbtas vertinimas, kad Lietuva yra pernelyg neturtinga valstybė, jog taptų euro zonos nare. Tokia pat neturtėle paskelbta ir Estija. Galima priminti, kad, pagal anksčiau numatytus kriterijus, naujosiomis euro zonos ES valstybėmis 2007 metais turėjo tapti Lietuva, Estija ir Slovėnija. Dabar jau skelbiama, kad tuos uždavinius, pirmiausia vykdant Mastrichto sutarties infliacijos kriterijus, atitinka tiktai Slovėnija – 2,5 proc. Nors ir Lietuvoje vidutinė metinė infliacija pernai buvo ne ką didesnė – 2,7 proc. Tiesa, šiemet prognozuojamas spartus jos augimas. „The Financial Times“ teigia, kad, be nustatyto infliacijos lygio, kurio negalima peržengti siekiant tapti euro zonos nare, dar yra ir kitų vertinimo kriterijų. Tai darbo našumas, darbo rinkos padėtis, efektyvumas ir t.t. Aišku, dėl darbo našumo lygintis su „senąja“ Europa dar negalime. Negalime lygintis ir dėl efektyvumo. Pavyzdžiui, Lietuva suvartoja naftos, dujų, kitų energoresursų vienam produkcijos vienetui net šešis kartus daugiau nei ES šalys vidutiniškai. Vadinasi, esame labai priklausomi nuo Rusijos.

Lietuvos banko vadovas Reinoldijus Šarkinas dėl euro įvedimo nėra toks pesimistas ir teigė, kad britų dienraštis, kalbėdamas apie Lietuvos neturtingumą, išsako tiktai savo nuomonę arba tam tikrų sluoksnių vertinimą. Anot R.Šarkino, apie Lietuvos tinkamumą įsivesti eurą spręs ne tie, kurie kalba apie visokius turtingumo ir neturtingumo kriterijus, o Europos Komisija ir Europos centrinis bankas. Lietuvos bankininkų ir Finansų ministerijos pareigūnų nuomone, sprendimai dėl euro įvedimo turėtų būti priimti gegužės–birželio mėnesiais, o iki tol gali dar daug kas pasikeisti. Iš tiesų, ko ne ko, o blaškymosi ES institucijose pastaruoju metu daugiau negu pakanka. Be to, nieko pernelyg ypatinga neatsitiktų, jeigu euro įvedimas ir būtų atidėtas. Kur kas svarbiau, kaip bus su ES pinigais. Tai yra su Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimu. O 2007 metais kaip tik ir prasidės tas naujas ES struktūrinės paramos panaudojimo laikotarpis. Jau šiemet liepą Vyriausybė privalo pateikti Europos Komisijai dokumentus apie ES lėšų skirstymo ir panaudojimo Strategijos projektą. Visuomenėje kilus diskusijoms dėl tos strategijos, Finansų ministerija savo paskutinėje informacijoje, išsiuntinėtoje žiniasklaidai, jau teigia, kad sutinka su tuo, jog verslininkų, mokslininkų, akademinės visuomenės, regionų atstovų viešas ES lėšų skirstymo ir panaudojimo aptarimas bus puiki proga išgirsti įvairių visuomenės grupių nuomonę ir priimti optimalius sprendimų variantus. Kitas dalykas, ar bus įsiklausyta į tų visuomenės grupių nuomonę, ar vėl viską nuspręs „grupė draugų“.

Praėjusią savaitę paaiškėjo dar vienas dalykas, liečiantis Lietuvą, tačiau sprendžiamas be mūsų. Mat „Mažeikių naftą“ valdančią „Jukos“ kompaniją Rusijos koncerno „Rosneft“ valdoma naftos bendrovė „Juganskneftegaz“ praėjusių metų pabaigoje apskundė Amsterdamo teismui, reikalaudama pakeisti pernai priimtą sprendimą panaikinti „Jukos“ valdomų „Mažeikių naftos“ akcijų areštą. Ką nuspręs Amsterdamo teismas, neaišku, bet nuo to teismo sprendimo priklausys tolesnė derybų su „Jukos“ eiga. Taigi „Mažeikių naftos“ reikaluose niekas pernelyg ir nepaaiškėjo, tik dar labiau susipainiojo. Taip pat kaip ir Briuselio paramą skirstančios valdžios prioritetų pasirinkimas, kuris daugeliui ekonomikos ir finansų specialistų atrodo gana keistai.

2007-2013 metais „koalicinė“ Vyriausybė daugiausia ES lėšų numato skirti transporto tinklams, t.y. keliams, – net 21,9 proc., aplinkos apsaugai – 15,2 proc., moksliniams tyrimams ir inovacijoms – 7,8 proc., užimtumui, lankstesnėms darbo vietoms – 7,6 proc. Susipažinę su tokiais Vyriausybės siūlymais daugelis oponentų pažymėjo, kad Lietuva beviltiškai atsiliks, jeigu didžiausių ES paramos išteklių neskirs žinių visuomenei ir verslo konkurencingumui skatinti. Kaip sarkastiškai pažymėjo Žinių ekonomikos forumo tarybos pirmininkas buvęs premjeras Aleksandras Abišala, kas tais keliais, kuriuos siūlo tiesti A.Brazauskas, važinės, jeigu visi gyventojai išsilakstys po užsienius. Pasak A.Abišalos, reikia padaryti viską, kad žmonės liktų Lietuvoje.

Jeigu jau kalbama apie ES milijardus, tarsi kokia dangaus mana pradėsiančius kristi ant Lietuvos, tai būtina paminėti dar vieną dalyką: Rusijos veržimąsi į Lietuvos ekonomiką ir ūkio struktūras. Kaip pažymėjo Rusijos prekybos atstovybės Lietuvoje vadovas Igoris Zotovas, Rusija 2005 metais oficialiai tapo viena didžiausių investuotojų į Lietuvą, nors, kiek iš tiesų Maskva investavo, duomenų nėra, nes rusiškas kapitalas plūsta per kitų užsienio valstybių firmas. Netgi Mergelės salų. Rusijos prekybos atstovybė neslepia, kad rusų biznierių apetitai Lietuvoje pastebimai auga. Per paskutiniuosius trejus metus Rusija pagal kapitalo įdėjimą iš septintos vietos pakilo į ketvirtąją. „Labai džiugu, kad Rusija Lietuvai yra prekybos partneris Nr. 1“, – neslepia savo pasitenkinimo I.Zotovas. Rusijos verslininkų aktyvumas ypač padidėjo per paskutiniuosius tris–keturis mėnesius. I.Zotovas neslepia, kad šios šalies interesai Lietuvoje – tai energetika, pirmiausia dėl per Lietuvos teritoriją vykstančio tranzito į Kaliningradą. Per paskutiniuosius kelerius metus vien tiktai „Lukoil-Baltija“ į Lietuvą investavo 120 mln. dolerių ir dabar turi didžiausią degalinių tinklą Lietuvoje. Rusijos prekybos atstovybės vadovas pabrėžė, kad rusų dėmesio centre – didžiausi Lietuvos objektai: „Mažeikių nafta“, Rytų elektros skirstomieji tinklai, taip pat „Lietuvos geležinkeliai“. Rusai irgi masiškai ėmė supirkinėti nekilnojamąjį turtą. Kaip pažymėjo UAB „Invalda Real Estate“ prekybos skyriaus vadovas R.Kirdulis, rusai – patys geriausi nekilnojamojo turto pirkėjai, nes beveik nesidera: kiek prašo, tiek ir duoda. Pavyzdžiui, vienas pirkėjas perka iš karto tris butus – vieną Vilniuje, antrą – Palangoje, trečią – Neringoje. Ir perka butus, kainuojančius nuo 700 tūkstančių iki pusantro milijono litų. R.Kirdulis pasigyrė, kad tik per jo bendrovę rusai per metus įsigijo nekilnojamojo turto už 25 mln. litų.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2005 metais rusai daugiausia investavo į elektros energijos, dujų ir vandens aprūpinimo sektorius, taip pat į finansinį tarpininkavimą. Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis dėl tokio rusų veržimosi pažymėjo, jog tiesioginės investicijos yra lazda su dviem galais. Jeigu, pavyzdžiui, Airijoje jos sparčiai kelia šalies ekonomiką, tai kitose šalyse, ypač kur įsigalėjo rusų kapitalas, pelnas išplaukia. Taip pat labai svarbu, į kokias ekonomikos šakas ateina investicijos. Jeigu jos ateina į monopolinius sektorius, kaip daro Rusija, tai valstybei naudos iš to ne per daugiausia. Pagaliau tos rusiškos investicijos labai neaiškios. Pavyzdžiui, neva Austrijos kompanija „Petrochemical Holding“ ir į ją įeinanti grupė „Baltic Holding“ sumanė statyti ir jau, atrodo, pradėjo, chemijos gamyklą Klaipėdos rajone ir giriasi investavusi į tą statybą 500 mln. litų, o „Baltic Holding“, už kurią mūru stojo buvęs ūkio ministras V.Uspaskichas, bandė įsigyti (gal ir tebebando) kontrolinį „Mažeikių naftos“ akcijų paketą. Tai ne Austrijos, o Rusijos kompanija. O jos įkūrėjas – žinomas rusų oligarchas Jakovas Goldovskis, jau teistas už pinigų plovimą. Apie J.Goldovskį daug rašoma pernai Maskvoje išėjusioje A.Muchino knygoje „Šešėlių žaismas – KGB pinigai prieš SSKP pinigus“. Šis apsukrus žydas gimė 1962 metais Ukrainos mieste Krivoj Roge, jaunystės metus praleido Taškente, kur su vadinamąja Taškento žydų bendruomene, kurioje komandavo labai pagarsėję veikėjai, tapę oligarchais, broliai Čiornai, pradėjo savo biznį. Knygoje pateikiami net keli puslapiai firmų ir bendrovių, kurias įkūrė, pardavė ar likvidavo J.Goldovskis. Neužtektų kelių puslapių knygoje pateikiamoms jo machinacijoms ne tik Rusijoje, bet ir Europoje aprašyti. Šiuo metu jis yra Rusijos ir Austrijos pilietis, bet kol kas apsistojo Maskvoje.

Įdomu, kad, pasklidus žinioms apie „Baltic Holding“ ketinimus V.Uspaskichui globojant įsigyti kontrolinį „Mažeikių naftos“ akcijų paketą, laikraštis „Verslo žinios“ bandė sužinoti per Austrijos pasiuntinybę, kokia tai firma ir kas yra jos akcininkai. Atrodo, ir austrų diplomatai to nežino. Pavyko tiktai sužinoti, kad vieninteliu tos firmos akcininku yra kažkoks privatus fondas. Lietuvos registrų centrui irgi nepavyko sužinoti Austrijoje, kas yra žmonės, įkūrę tą kompaniją.

Tai kodėl gi Rusija taip veržiasi į Lietuvą? Atsakymas paprastas: per Lietuvą ir kitas Baltijos šalis Maskva veržiasi į Vakarus. Dar prieš porą metų Lietuvos ambasados Maskvoje patarėjas Kęstutis Kudzmanas įspėjo, jog kyla rimtas pavojus dėl rusiškų investicijų veržimosi. Jo žodžiais tariant, Rusijos žaliavų eksportuotojai ėmė supirkinėti ir perdirbimo įmones, prekybos tinklus, tuo sudarydami uždarą grandinę tarp gamintojo ir vartotojo. O tai viena iš V.Putino paskelbtos naftos ir dujų „diplomatijos“ formų. Vadinas, kad siekiama pajungti buvusių „respublikų“ ekonomiką ir tvarkytis jų ūkiuose kaip namuose, net ir nesant Rusijai ES nare, per Lietuvą ir kitas Baltijos šalis veržtis toliau į Vakarus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija