Nuo Potsdamo konferencijos iki Sausio 13-osios

Dr.Aldona KAČERAUSKIENĖ

Paskelbus Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kapituliavus Vokietijai, trys didžiosios pasaulio valstybės, – JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga bendromis pastangomis sutriuškinusios nacistinę Vokietiją, kėlė klausimą: kas toliau? Ieškoti atsakymo susirinko į Potsdamą, kuriame posėdžiavo dvi savaites (1945-ųjų liepos 17 d. – rugpjūčio 2 d). JAV prezidentas H.S.Trumenas, Didžiosios Britanijos premjeras V.Čerčilis ir Sovietų Sąjungos vadas J.Stalinas sėdo prie derybų stalo. Jie nutarė demilitarizuoti Vokietiją: panaikinti nacių organizacijas, sunaikinti ginklus, uždrausti naujų ginklų ir amunicijos gamybą, suimti karo nusikaltėlius ir juos teisti, nubausti. Visa tai su teisingumu, regis, neprasilenkė. Kas kita naujojo Europos žemėlapio sudarymas, naujų valstybių sienų nustatymas.

Trys pasaulio galingieji prieš akis turėjo Atlanto Chartiją (1941), kuri skelbė tautų apsisprendimo teises. Tačiau šiuo dokumentu vadovavosi tik Vakarų sąjungininkės. Jos išvedė savo ginkluotąsias pajėgas iš išvaduotų teritorijų, nereikšdamos jokių pretenzijų į išvaduotų valstybių suverenitetą. Kitaip elgėsi Stalinas. Rytų ir Centrinės Europos šalys, kuriose buvo Raudonoji armija, tapo Sovietų Sąjungos, kuriančios komunizmą, satelitais, nors ir pavadintos demokratinėmis valstybėmis. Trys Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – buvo aneksuotos, tai yra prievarta prijungtos prie Sovietų Sąjungos, neteko visiško savarankiškumo, išnyko iš Europos žemėlapio. Į Vakarų sąjungininkių pastabą, jog ir maži paukšteliai nori čiulbėti, Stalinas nekreipė jokio dėmesio. Rimtesnio pasipriešinimo, kurio taip laukė pavergtosios tautos, nebuvo. Niekas tuomet nenorėjo pyktis su Stalinu, apie naują karą net šiurpu buvo pagalvoti, galbūt nei Trumenas, nei Čerčilis nebuvo visiškai perpratę bolševizmo esmės.

Potsdamo konferencija patvirtino Jaltos konferencijos, įvykusios baigiantis karui (1944 02 04 – 11 d.), kai buvo aiškiai numanoma Vokietijos kapituliacija, nutarimus. Lenkijos rytinė dalis buvo perleidžiama Sovietų Rusijai. Rytprūsių dalis su Karaliaučiaus miestu laikinai pavesta administruoti sovietams. „Administravimas“ prasidėjo tuoj pat. Nacionalizuotas gyventojų turtas, jie patys prievarta iškeldinti iš gimtųjų vietų. Vietovardžiams sugalvoti rusiški pavadinimai. Kraštas apgyvendintas rusų tautybės žmonėmis, ten įkurdintos Sovietų Sąjungos karinės bazės. Beje, Potsdamo konferencijos dokumentuose vienintelį kartą paminėtas Lietuvos vardas nustatant sieną su Karaliaučiaus kraštu. Kada baigsis „laikinas Karaliaučiaus administravimas“, šis klausimas rimtai pradėtas kelti Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. 1994 metais Vilniuje vykusi Baltijos Asamblėja nepamiršo ir šio klausimo aptarimo. Jį visu aštrumu kelia Mažosios Lietuvos reikalų taryba, nevyriausybinė organizacija. Prieš penkerius metus ji priėmė nutarimą, įvardijantį, jog ši sritis yra Europos dalis, ją reikia kuo skubiau demilitarizuoti; Rusija turi padėti ištirti 1945-1948 metais įvykdytus nusikaltimus prieš Karaliaučiaus krašto gyventojus.

Taigi Potsdamo konferencijos nutarimai Europą padalijo į dvi dalis. Vakarinėje dalyje – ekonomikos kilimas, demokratijos ir žmogaus teisių puoselėjimas. Centrinėje ir Rytų Europoje – melas, apgaulė, žmonių persekiojimas, lagerių sistemos, prilygstančios nacių koncentracijos stovykloms, sukūrimas. Pastatyta Berlyno siena.

Nors Sovietų Sąjungos nagai vis giliau kibo į užsigrobtų valstybių ekonomiką, kultūrą, gyvenimo būdą, tautinį mentalitetą, vietos gyventojai niekada nesusitaikė su laisvės praradimu, kovoje prieš pavergėjus ieškojo sąjungininkų. Aštuntajame dešimtmetyje su turistų grupe lankantis Čekoslovakijoje, čekai, sužinoję, kad esame iš Lietuvos, rodė nepaprastą palankumą, kai kurie sakė: „Esame to paties likimo tautos, draugiškai laikykimės kartu“. Sukilimai prieš Sovietų Sąjungos diktatą Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje buvo žiauriai nuslopinti. Palaužtas ir Lenkijos „Solidarumas“. Tačiau šie įvykiai, įėję į XX amžiaus istoriją, rodė pasauliui tikrąjį komunizmo veidą, tautų norą išsivaduoti.

Bene labiausiai pavergtų tautų pagalbos šauksmą išgirdo 1980 metais išrinktas JAV prezidentas Ronaldas Reiganas, ne veltui pramintas Laisvės prezidentu. Vertybių skalėje pirmoje vietoje jam buvo laisvė, kurios niekam nevalia ištrinti iš žmogaus istorinės atminties. Jis griežtai reikalavo grąžinti pavergtoms tautoms laisvę.

Nors Sovietų Sąjungos ekonomika silpo, ji įsitraukė į ginklavimosi varžybas. Melu pagrįsta ideologija darėsi vis akivaizdesnė. Rusijoje stiprėjo demokratinės jėgos.

1990-ųjų kovo 11 d. Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomą valstybę. Ši žinia apstulbino pasaulį. Ne tik apstulbino, bet ir išgąsdino. Kas dabar bus? Mažytis akmenėlis išriedėjo iš Sovietų Sąjungos bastiono. Vienintelis akmenėlis. Latvija ir Estija tuomet tokiam žingsniui dar nesiryžo, jos kėlė dalinės nepriklausomybės klausimą.

Ir štai Sausio 13-oji – nauja agresija prieš Lietuvą, bandymas dar kartą okupuoti mūsų šalį. Okupacijos organizatoriai buvo įsitikinę savo pergale. Juk jie įveikė už laisvę pakilusius vengrus, čekus, lenkus. Tačiau šį kartą apsiriko. Lietuvos žmonių noras būti laisviems buvo begalinis. Po radijo, televizijos ir Spaudos rūmų užgrobimo praliejant dainuojančių žmonių kraują, žmonės gyva grandine apjuosė Aukščiausiosios Tarnybos pastatą, kuriame intensyviai dirbo parlamentarai.

Viso pasaulio žmonės tiesė pagalbos rankas Lietuvai. Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. JAV Gorbačiovui išsiuntė peticiją, prašė paaiškinti, kas vyksta Lietuvoje. Amerikos Baltuosiuose rūmuose netilo telefono skambučiai. „Jei Bušas nesulaikys Gorbačiovo agresijos prieš Lietuvą, niekada nebalsuosime už respublikonus“, – sakė paprasti JAV žmonės. Iš Stokholmo, Oslo, Reikjaviko sklido vis atviresnis ir galingesnis Lietuvos palaikymas. Mus ginti stojo Borisas Jelcinas kartu su Rusijos demokratinėmis jėgomis. Agresoriai pasitraukė.

Kovo 11-oji ir Sausio 13-oji tapo lūžiu pradedant demontuoti Sovietų Sąjungą, atitaisant Potsdamo konferencijos klaidas. Lietuvos žmonių pasiaukojimas ginant laisvę tapo pavyzdžiu Rusijos demokratinėms jėgoms rugpjūčio pučo dienomis.

Pasibaigus pučui, praėjus pusantrų metų po Lietuvos ryžtingo apsisprendimo, paskelbė atkuriančios savo nepriklausomybę Latvija ir Estija. Jau buvome trise.

Tolesni žingsniai demontuojant Sovietų Sąjungą buvo Baltijos šalių priėmimas į NATO ir Europos Sąjungą.

Lietuvos pavyzdys atgaunant laisvę įkvėpė drąsos, vilties ir pasitikėjimo mūsų kaimynėmis. „Kelias nuo „Solidarumo“ iki mūsų laisvės ėjo per Vilnių. Entuziazmo sėmėmės iš jūsų. Mūsų pogrindžio veteranai jautėsi pavargę. Svarbūs buvo „Solidarumo“ veikėjų susitikimai su jūsų „Sąjūdžio“ lyderiais. Lenkų tauta rėmė jūsų ryžtą išsivaduoti. Paprasti žmonės aukojo smulkius pinigus, maisto produktus per jums paskelbtą blokadą. 1990-ieji ir vėlesni metai panaikino nuodus tarp lietuvių ir lenkų tautų. Vilniuje jaučiuosi kaip namie. Tikiuosi, jūs Varšuvoje jaučiatės taip pat,“ – tai Ježio Mareko Novakovskio, žurnalo „Wprost“ (Lenkija) skyriaus vedėjo, 1991-ųjų sausio 13-ąją buvusio Vilniuje, žodžiai.

Praėjusių metų vasarą nuo Potsdamo konferencijos praėjo 60 metų. Per tą laiką pasaulis labai pasikeitė. Rytų ir Centrinės Europos šalys, kadaise prieš jų tautų valią paverstos Sovietų Sąjungos satelitėmis, kuria laisvą ir nepriklausomą, demokratišką gyvenimą. Tokiu pat keliu eina trys Baltijos šalys. Tuo keliu panoro pasukti ir Ukraina.

Ar tebejaučiama Molotovo ir Ribentropo slaptojo susitarimo ir Jaltos bei Potsdamo konferencijų nutarimų įtaka Lietuvoje? Taip, jaučiama. Putino vairuojama Rusija tebepuoselėja viltis susigrąžinti Baltijos valstybes. „Ar Vakaruose neatgijo lengvatikystė? Ar turime moralinės drąsos apie tai priminti?“ – į šiuos prof. Broniaus Kuzmicko, Kovo 11-osios Akto signataro, suformuotus klausimus atsakome teigiamai. Sovietų Sąjungos pavergtos tautos dar nepamiršo milijonų žmonių, nukankintų gulaguose, sušalusių Sibire, kelių kartų „gyvenimai buvo sužlugdyti baimės, ir gyvenimo kokybė negrįžtamai pažeista“ (Emanuelis Zingeris).

Straipsnis parengtas pagal apskritojo stalo diskusiją, įvykusią sausio 12 dieną, Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje, minint penkioliktąsias Sausio 13-osios metines.

© 2006 „XXI amžius“