„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. vasario 8 d., Nr. 3 (119)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Pavėluota gynyba

Po tragiškų įvykių Prancūzijoje praėjusiais metais, kai imigrantų iš arabų šalių gaujos siautėjo Paryžiaus ir kitų šalies miestų gatvėse, degino automobilius, plėšė parduotuves, mušė policininkus, visoje Vakarų Europoje kilo klausimas: ką daryti su imigrantais iš buvusių kolonijų ir kitų Afrikos, ypač arabų, šalių? Jie taip ir nepritapo prie savo naujosios tėvynės, bet blogiausia, kad ir nesistengė pritapti. Daugelis jų ne tik niekur nedirbo, tačiau ir nesirengė dirbti, nes neblogai gyveno iš visokių socialinių pašalpų. Prancūzijos valdžia dėl imigrantų bando ieškoti išeities iš susidariusios padėties, nes praėjusių metų įvykiai gali bet kada pasikartoti.

Netrukus Prancūzijoje bus paskelbtas naujo įstatymo dėl imigracijos projektas. Beje, visuomenės jau pavadintas „Sarkozi projektu“ (vidaus reikalų ministro ir kandidato į Prancūzijos prezidentus 2007 metų rinkimuose Nikola Sarkozi vardu).

Apskritai naujojo įstatymo dėl imigracijos projekte atsispindi dvi tendencijos: pritraukti į šalį žmones, galinčius būti naudingus Prancūzijai, o kartu ir apriboti įvažiavimą visiems kitiems.

Prancūzijos vidaus reikalų ministras N.Sarkozi pabrėžė, kad bus supaprastintas užsieniečių kvalifikuotų darbininkų, studentų, mokslo darbuotojų ir universitetų dėstytojų priėmimas. Jie, anot ministro, gali įlieti į Prancūzijos ekonomiką „šviežio kraujo“.

„Neįtikėtina, bet tai tiesa, tačiau dabar mūsų šalyje tiktai penki procentai imigrantų gali pasitarnauti Prancūzijos ekonominiams poreikiams“, – pareiškė ministras. Drauge N.Sarkozi patikslino, jog panaši imigrantinė politika nesukels „protų nutekėjimo“ imigrantų šalyse. Pirmiausia todėl, kad tokių kvalifikuotų žmonių gyvenimas Prancūzijoje gali būti apribotas trejų metų laikotarpiu. Jiems praėjus, atvykėliai privalės grįžti į savo šalis atnešdami į jas savo žinias ir patirtį, įgytą svetingoje Prancūzijoje žemėje. O į jų vietą atvyks kiti. Todėl, kaip aiškino N.Sarkozi, „šviežio kraujo“ srautas nenutrūks.

Naujojo imigracijos įstatymo projekte žymiai sugriežtinamas vadinamasis imigrantų šeimų susijungimas. Gerokai prailgintas laikotarpis leidžiant atvykti į Prancūziją imigranto šeimos nariams. Pirmiausia bus žiūrima į imigranto pajamas, būsto problemą, taip pat „integracijos lygį“: „Jeigu kas nors iš atvykėlių planuoja atsivežti savo aštuonis vaikus gyvendamas dešimties kvadratinių metrų kambaryje, tai tokiu atveju apie šeimos susijungimą negali būti ir kalbos. Bus galima pasikviesti šeimas tik tokiu atveju, jeigu kvietėjas turi lėšų ją išlaikyti ir žmogiškai įsikurti“, – pareiškė N.Sarkozi.

Taip pat numatyta sustiprinti pačių prancūzų santuokų su užsieniečiais kontrolę. Pirmiausia todėl, kad negalėtų užregistruoti fiktyvių santuokų, siekiant legalizuoti „vyrus“ ir „žmonas“. Taip pat bus prailgintas gyvenimo šalyje laikotarpis užsieniečiams, norintiems gauti Prancūzijos pilietybę.

Pasak N.Sarkozi, visiems, atvykstantiems gyventi į Prancūziją, bus žymiai sustiprinta ne tik jų priėmimo, bet ir integracijos kontrolė. „Moteris imigrantė, prikaustyta prie šeimos židinio, nekalbanti prancūziškai todėl, kad vyras ne tik neleidžia jai mokytis kalbos kursuose, bet ir neišleidžia į gatvę, negaus teisės ilgiau pasilikti Prancūzijoje“, – pabrėžė vidaus reikalų ministras. Dėl nelegalių imigrantų, tai naujasis įstatymas jiems irgi nieko gera nežada. Įstatymo projekte numatyta, jog dešimties metų gyvenimo Prancūzijos teritorijoje laikotarpio nepakaks imigranto legalizacijai.

2005 metais, ypač po imigrantų sukeltų riaušių, iš Prancūzijos buvo išsiųsta 20 tūkst. nelegalių imigrantų. Šiemet planuojama išsiųsti dar 25 tūkst. nelegalų.

„Sarkozi projektas“ jau susilaukė įvairių Prancūzijos žmogaus teisių organizacijų kritikos. Tačiau įtakingas Paryžiaus laikraštis „Le Monde“ teigia, kad toks įstatymas nė kiek nenukrypsta nuo ES teisės normų, liečiančių imigrantus.

Vokietijoje irgi kilo didelės diskusijos dėl Baden Viurtembergo žemės vidaus reikalų ministerijos sprendimo, jog kiekvienas atvykėlis iš 57 valstybių, priklausančių Islamo Konferencijos organizacijai, siekiantis gauti Vokietijos pilietybę, privalės atsakyti į 30 klausimų. Tuos klausimus pretendentams, norintiems gauti Vokietijos pilietybę, paskelbė Vokietijos laikraštis „Frankfurter Allgemeine“.

Tarp klausimų yra ir tokių: „Jūs tikriausiai girdėjote apie teroristinius išpuolius rugsėjo 11-ąją Niujorke ir kovo 11-ąją Madride. Ar, jūsų nuomone, tų sprogimų organizatoriai yra kovotojai už laisvę? Paaiškinkite jūsų požiūrį į tai“. Arba: „Filmuose, spektakliuose arba knygose bei laikraščiuose neretai užkliudomi įvairių religinių konfesijų žmonių jausmai. Kokių priemonių, jūsų nuomone, turi imtis žmogus, gindamasis nuo tokių savo įsitikinimų įžeidimų? O kokių – ne?“ „Jūs sužinojote, kad kaimynystėje gyvenantys žmonės arba jūsų bičiuliai įvykdė ar rengiasi įvykdyti teroristinį aktą. Kaip jūs pasielgsite tokiu atveju?“

Visi Baden Viurtembergo žemės vidaus reikalų ministerijos pateikti klausimai pretendentams imigrantams yra panašaus pobūdžio. Nežinia, kur čia visokie žmogaus teisių gynėjai ar tokiais apsimetantys įžiūri kažkokią diskriminaciją ar žmogaus teisių pažeidimus. Pagaliau imta suvokti, kad senasis Europos žemynas privalo gintis ne tik nuo nepaprastai didžiulio imigrantų, ypač iš musulmoniškų kraštų, antplūdžio, bet ir nuo jų keliamo ekstremizmo ir terorizmo pavojaus. O kad tas pavojus vis didėja, akivaizdžiai rodo islamistų radikalų oficialūs pareiškimai ir veiksmai ne tik Irake, bet ir kitur, jog islamistai neatsisako savo strategijos skelbti vis naujus „džihadus“ prieš „kryžiuočius“ ir „sionistus“.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija