Maskvos meška galanda nagus

„Mes pagaliau radome dujinį raktą į Europos duris“, – tokiais žodžiais, vertindamas 2005 metų Rusijos pasiekimus, džiūgavo Rusijos politologas, ekonomistas Michailas Leontjevas. Jam pritaria dar nuo Brežnevo laikų gerai žinomas jo vyresnysis kolega Fiodoras Burlackis, ne kartą lydėjęs patį N.Chruščiovą daugelyje šio genseko užsienio kelionių. F.Burlackis rašo: „Stalinas surinko didžią valstybę – nuo Oderio iki Janczy (Kinijos upė – red.). Surinko naudodamasis įvairiais būdais: karais, lageriais, raketomis. Jo valdžios perėmėjai kuo toliau, tuo labiau griovė didžiąją šalį. Dabar mes velkamės Europos uodegoje. Užtat turime naftos, dujų ir galime jomis aprūpinti kitus ir patys maitintis. Tai ką gi – mūsų vadai taip pakeitė valstybę? O gal tai yra tokia mūsų liaudies, nuolat pasiaukojančios ir kenčiančios, tradicija?“ Dabar, anot F.Burlackio, padėtis, atėjus į Kremlių V.Putinui, smarkiai keičiasi ir 2006 metai taps atskaitos tašku naujajai galingai Rusijai atgimstant. Aišku, tą „atgimimą“ F.Burlackis ir į jį panašūs supranta tiktai kaip situacijos, kai Maskvos bijojo visas pasaulis, pakartojimą. Apie tokius tikslus jau kalbama visiškai atvirai ir, anot savaitraščio „Literaturnaja gazeta“, tapusio imperiniu, nacionalistiniu ir šovinistiniu leidiniu, vedančiojo politologo Aleksandro Cypko, tai galybei atkurti reikia be ceremonijų panaudoti visas priemones, pradedant branduoliniu-raketiniu potencialu. „Jau pakanka politinio korektiškumo, pakanka nuolaidų!“ – šaukia A.Cypko.

Straipsnio pradžioje minėtas M.Leontjevas, džiaugdamasis atrastu dujų raktu į Europą, konstatuoja: „Praėjusiais 2005 metais Rusija nieko neišlošė, bet ir nepralošė. Rezultatai atidedami. Užtat Rusija sugebėjo moraliai amortizuoti „oranžines revoliucijas“. Faktiškai tos revoliucijos dar rusena, bet moraliai jau beviltiškai paseno. Jeigu Gruzijos revoliucijai „amortizuoti“ prireikė dvejų metų, tai Kirgizijoje pakako tiktai kelių savaičių. Rusija išlošė perspektyvoje – „oranžiniai“ instrumentai sulaužyti. Toje pačioje Vidurinėje Azijoje mes labai stipriai pažengėme į priekį, sudarėme sutartį su pagrindine regiono valstybe – Uzbekistanu. Prie šios šalies vairo stovinčia valdžia galima visiškai pasitikėti. Todėl pirmą kartą naujausiojoje JAV istorijoje amerikiečiai buvo be ceremonijų išvaryti iš savo strateginės bazės. Ir nieko. Išėjo trindami snarglius, vos spėję susirinkti savo daiktus. Tai yra labai svarbus bei reikšmingas simptomas. Tačiau Ukrainoje vis dar tęsiasi Juščenkos ir Janukovičiaus priešprieša. Amerika įvarė į kampą pati save ir suvokia, kad jai nepavyks vėl sulipdyti „oranžinės revoliucijos“. Rusija pagaliau panaudojo Ukrainoje savo galingą geopolitinio spaudimo instrumentą. O tas instrumentas – „Gazprom“ – buvo kuriamas tyliai, ilgai, be didelio triukšmo ir reklamos. Šis instrumentas – tai naujoji europietiška integracija. Tai yra, kai „didysis Europos trejetas“ (aiškiai turima galvoje Maskvos, Berlyno ir Paryžiaus ašis – red.) ryžtingai atmetė Rytų Europos šiukšles (šiukšlėmis M.Leontjevas vadina pokomunistines Europos valstybes, tapusias ES ir NATO narėmis) ir jungiasi su Eurazija. Tai yra su Rusija. O buvusio Vokietijos kanclerio G.Šrioderio naujos pareigos – geriausias to jungimosi įrodymas. Rusija panaudojo savo instrumentą. Vadinasi, atskaitos taškas peržengtas, 2006-aisiais mes jau gausime dividendus“.

Taigi aiškiau nepasakysi. Generalinė Maskvos ekspansijos, šantažo ir spaudimo linija nubrėžta. Belieka laukti, kas taps pirmosiomis tos generalinės linijos aukomis.

Petras KATINAS

© 2006 „XXI amžius“