Įžūlūs imperijos akibrokštai

Petras KATINAS

Į Lietuvą teikėsi atvykti naujasis Rusijos anklavo Kaliningrado srities gubernatorius Georgijus Bosas, susitikęs su aukštais Lietuvos pareigūnais, tarp jų – ir Premjeru. Gubernatorius žadėjo Lietuvos investuotojams palankias verslo sąlygas bei sąžiningą konkurenciją, be to, leido suprasti, kad Kaliningradas siekia tapti netgi Lietuvos tramplinu į didžiulę Rusijos rinką.

Iš dalies G.Bosas teisus, ypač jeigu Kremliaus valdovo nuomonė nepasikeis ir jei, kaip buvo žadėta, nuo balandžio pirmosios Kaliningrado srityje įsigalios Laisvosios ekonominės zonos įstatymas. Todėl Kaliningrado gubernatorius net nubrėžė veiklos šakas, kuriomis turėtų susidomėti Lietuvos verslininkai bei investuotojai. G.Bosas pirmiausia minėjo statybą, statybines medžiagas, maisto pramonę, ekologinius projektus, turizmą. Iš tiesų Lietuvos užsienio prekyba su Kaliningrado sritimi vyksta gana aktyviai. Oficialiais duomenimis, 2005 metais prekybos su Kaliningradu apimtis siekė 322 milijonus eurų. Pažymėtina, kad eksportas siekė 297,6 mln. eurų, o importas – 24,4 mln. eurų. Lietuvos įmonių investicijos šiame Rusijos valdomame anklave pernai sudarė 201 mln. litų. Tai sudaro net 11 proc. visų Lietuvos investicijų užsienyje. Kaliningrado srityje savo veiklą vykdo per 600 lietuviškojo kapitalo įmonių, tarp jų mėsos produktų gamybos bendrovė „Vilkė“, „Vičiūnai“, „Kretingos grūdai“, laivininkystės bendrovė „Kuršių linija“. O šaldytuvų bendrovė „Snaigė“ pastatė Kaliningrade antrinę gamyklą ir jau investavo 70 mln. litų. Kuriamos bendros įmonės su rusų verslininkais, nes taip daug lengviau įveikti „kontinentinės“ Rusijos barjerus, jeigu verslininkai yra „savi“, t.y. rusai. Tačiau Lietuvos verslininkai, nors ir pripažindami naudą dirbant Kaliningrade, mato ir nemažai rizikos bei kitų barjerų. Pirmiausia tai įprastas rusiškas biurokratizmas ir dirbtiniai formalumai. Pavyzdžiui, Stanislovas Jucius, Lietuvos verslo klubo Kaliningrade viceprezidentas, pateikė pavyzdžių, kai įmonė nori atsivežti iš Lietuvos savo statybininkų, jų vizomis turi pradėti rūpintis mažiausiai prieš pusmetį. Didelių keblumų kyla ir dėl medžiagų įsivežimo. Todėl tikimasi žadėtos ES pagalbos kompiuterizuoti muitinės kontrolės sistemą, kuri turėtų pradėti veikti jau šiais metais. Ši sistema aprėps ES, Lietuvą, Rusiją ir Kaliningrado sritį. Tačiau džiūgauti, kaip tai daro mūsų aiškiai prorusiška valdžia, dėl kažkokių miglotų perspektyvų, atsiveriančių Lietuvai būsimojoje Kaliningrado laisvojoje ekonominėje zonoje, vargu ar verta. Jau dabar keliamos sąlygos dėl vizų režimo supaprastinimo iki minimumo, dargi kalbama vos ne apie bevizį rusų važinėjimą per Lietuvos teritoriją. Kai dėl Kaliningrado srities gubernatoriaus vizito ir nuolatinių „valstietės“ K.Prunskienės džiūgavimų, jog „Kaliningrado sritis – natūrali Lietuvos partnerė“, tai G.Boso vizito pabaiga verčia tuo labai suabejoti. Mat iš anksto buvo planuota, kad gubernatorius aplankys ir Lietuvos Prezidentą. Tačiau paskutiniu momentu buvo paskelbta, kad G.Bosas staiga susirgo. Netgi Rusijos apžvalgininkai šį faktą pavadino „diplomatine liga“. Tos „ligos“ simptomus atskleidė politologas, Kaliningrado Kanto universiteto politologijos ir sociologijos katedros docentas Vladimiras Abramovas. Pasak jo, paskutinį momentą G.Bosas sulaukė iš Kremliaus telefono skambučio, draudžiančio susitikti su Lietuvos Prezidentu. Esą Rusijos įstatymai ir priimtos tarptautinės normos bei Rusijos diplomatinio etiketo taisyklės neleidžia Rusijos Federacijos subjektų vadovams susitikinėti su kitų valstybių vadovais. Štai ir paaiškėjo, kokių galių turi „laisvosios ekonominės zonos“ gubernatorius. Viskas sprendžiama Kremliuje, o ne G.Boso kanceliarijoje. Nėra abejonės, kad tas spaudimas vis didės. Ir ne tik dėl „supaprastinto“ vizų režimo.

Be abejo, Maskva spaus ir Briuselio biurokratus – ES vadovus. Tuo labiau kad pati ES kuo toliau, tuo labiau darosi priklausoma nuo Rusijos energetinių resursų, ypač dujų, ir todėl akivaizdžiai nuolaidžiauja Maskvai. Ir tai ne jokių „rusofobų“ išsigalvojimai. Štai šiomis dienomis įtakingas Didžiosios Britanijos dienraštis „The Times“ paskelbė straipsnį, kuriame pabrėžiama, kad Rusijos kompanijos jau dabar valdo kur kas daugiau strateginių Lietuvos sektorių, nei leidžia elementarūs nacionalinio saugumo reikalavimai. Bet, pasirodo, ir to dar maža. „The Times“ rašo, jog „Lukoil“ vis tiek nusipirks „Mažeikių naftą“, visai nesvarbu, ar tai padarys pats, ar per su šiuo monstru susijusias kompanijas. Kad ir per Kazachstano bendrovę „KazMunaiGaz“ ar TNK BP, kurią kaip skaidrią ir tariamai nepriklausomą propagavo ir mūsų Premjeras bei kiti jo Vyriausybės nariai. O tai, kad TNK BP „privalumus“ skelbė Lietuvos Premjeras, irgi nieko stebėtina. Juk ši naftos kompanija tampriai susijusi su dar viena Kremliaus favorite „Alfa group“, su kuria susiję tokie įtakingi rusų oligarchai kaip Michailas Fridmanas, Germanas Chanas, Piotras Avenas ir dabartinis Rusijos premjeras Michailas Fradkovas. Tai labai spalvingos ir įtakingos figūros, apie kurias plačiai skelbė savo 2004-2005 metų leidiniuose vyriausybinis Politinis informacijos centras. Tarp jų – ir tokios studijos, kaip „Federalinis ir regioninis elitas–2004. Kas yra kas politikoje ir ekonomikoje“ (M. 2004), „Naujosios didžiojo biznio žaidimo taisyklės“, „Kas yra misteris Putinas ir kas su juo atėjo“, „Rusijos organizuotas nusikalstamumas ir valdžia“ bei kiti leidiniai.

Tai, kad galima „Mažeikių naftos“ šeimininke taps Kazachstano „KazMunaiGaz“, dar nieko nereiškia. Po neseno Rusijos prezidento V.Putino ir Kazachstano prezidento V.Nazarbajevo susitikimo tapo visiškai aišku, kad ši Kazachijos bendrovė yra Rusijos naftos kompanija „Rosneft“, kuri, anot „The Times“, yra absoliučioje Kremliaus įtakoje, kaip ir „Lukoil“. Beje, pats „Lukoil“ generalinis direktorius Vagitas Alekperovas patvirtino, kad „Mažeikių nafta“ yra jo taikinyje. Britų dienraštis taip pat primena, jog kitas Rusijos gigantas „Gazprom“ visiškai valdo „Lietuvos dujas“. Ir ta priklausomybė nuo Rusijos gali dar labiau išaugti, jeigu bus uždaryta Ignalinos atominė elektrinė. Tuomet net elektros energiją teks importuoti iš Rusijos, nes to reklamuoto elektros tilto per Lenkijos teritoriją net tolimoje perspektyvoje nesimato. Teigiama, jog elektros pakaktų paleidus į darbą visas kitas Lietuvos šilumines elektrines. Bet juk ir tokiu atveju kurą joms, tai yra dujas, teks pirkti iš to paties „Gazprom“. Beje, ir nuo „Gazprom“ iš dalies priklauso, ar bus įvestas euras 2007 metais. Juk padidinus dujų kainas, neišvengiamai didėja ir šildymo kainos. O tai reiškia naują infliacijos šuolį – ir apie eurą reikės pamiršti. Subliūško mūsų finansų ministro prognozės, kad sausio mėnesį kainos gali išaugti tik 0,2 proc. Tačiau įpusėjus vasariui, Statistikos departamento duomenimis, sausio mėnesį kainos šoktelėjo 0,5 proc. Todėl vidutinė metinė infliacija padidėjo iki 2,8 proc. Taigi infliacija jau peržengė 2,5 proc. ribą norint įvesti eurą. SEB Vilniaus banko analitikai įspėja, kad jeigu artimiausiu metu šilumos ir karšto vandens kainos bus padidintos, ką jau ketina padaryti šilumininkai, tai reikš dar vieną kainų šuolį, ir galimybių atitikti euro įvedimui keliamus reikalavimus beveik nebeliktų.

Tikėtis, kad Europos Sąjunga bent kiek gali apriboti Maskvos užmojus įsiviešpatauti pasaulio dujų ir naftos rinkoje, nėra prasmės. Ką ten ES, jeigu šiomis dienomis Maskvoje įvykusiose Didžiojo aštuoneto (G-8) finansų ministrų derybose ekonomiškai stipriausių pasaulio valstybių finansų ministrai galėjo tiktai konstatuoti, jog energetinių resursų kainų didėjimas išliks ir 2006 metais. Tai, kad Rusija didina dujų kainas kaimyninėms šalims, pirmiausia buvusioms sovietinėms „respublikoms“, nieko bloga neįžiūrėjo ir Maskvos G-8 derybose dalyvavęs pasaulio banko vadovas Polas Volkovitzas. G-8 netgi nedrįso priminti Rusijai apie dar 1991 metais pasirašytos energetikos chartijos ratifikavimą. Pagal šią chartiją Rusiją įsipareigotų garantuoti sklandesnį dujų tiekimą Europai ir buvusioms sovietinėms „respublikoms“. Ir G-8 bejėgiškai skėsčioja rankomis, nes JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, Japonija ir Kanada, kaip Rusijos partneriai Didžiajame aštuonete, neturi jokių svertų nuo naftos dolerių išpampusiai Maskvai paspausti. Tuo labiau kad Kremlius pasiūlė Rusijos kreditoriams iš vadinamojo Paryžiaus klubo grąžinti jau šiemet 12 mlrd. dolerių dar nuo sovietinių laikų likusių skolų ir taip atsikratyti kone visų finansinių įsipareigojimų. Taigi, švelniai kalbant, perspektyvos Lietuvai nekokios. Ir britų dienraštis „The Times“ absoliučiai teisus, teigdamas, kad Lietuva grįžta Rusijos glėbin. Tą rodo ir Vasario 16-osios Rusijos ambasadoriaus B.Cepovo įžeidžiantis Lietuvos valstybę ir jos istoriją pareiškimas, labai panašus į vieno iš jo pirmtakų 1939-1940 metais Lietuvoje Pozdniakovo ultimatumus. Ambasadorius B.Cepovas peržengė ne tik visas įmanomas diplomatinio etiketo, pagaliau elementaraus mandagumo ribas, faktiškai suniekindamas 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą ir pavadindamas jį neteisėtu. Tačiau ypač grėsmingai nuskambėjo B.Cepovo užuomina, jog „istorija viską sustatys į savo vietas“. Tai yra ne kas kita, o tai, kad istorinė klaida bus ištaisyta, ir Lietuva vėl bus Rusijos imperijos sudėtyje. Netgi vienas mūsų socialdemokratų veikėjų, krašto apsaugos ministras G.Kirkilas buvo priblokštas dėl tokio Rusijos ambasadoriaus akibrokšto. Pagal visus diplomatinius kanonus, Lietuvos Vyriausybė privalėtų nedelsiant pareikalauti ambasadoriaus atšaukimo. Tik vargu ar išdrįs. Juk jau ne pirmą kartą šis V.Putino aplinkos žmogus įžeidinėja Lietuvos valstybę. Ir tai daro ne bet kada, o per svarbiausią valstybinę šventę – Vasario 16-ąją. Tokį cinišką demaršą galima vertinti tiktai kaip visišką nesiskaitymą su valstybe, kurioje jis yra akredituotas. Neabejotina ir tai, jog vargu ar B.Cepovas savo išsišokimą padarė nesuderinęs su savo užsienio reikalų ministerija, o gal dar su aukštesne institucija.

Aišku, Rusijos ambasadoriui labai nepatiko, kad Prezidentas įteikė ordinus jo tėvynainių nužudytiems pirmosios bolševikinės okupacijos metais Kazio Skučo ir Augustino Povilaičio giminaičiams. B.Cepovas aiškino, jog kiekvienas praeities įvykius vertina savaip, o Lietuvos patriotų žudynės gal ir nebuvo blogis. Esą viską paaiškins istorija. Maskvos cerberis, aišku, tą istoriją supranta tik taip, kaip ji parašyta Kremliuje.

© 2006 „XXI amžius“