Nesikeičiantis mentalitetas

Petras KATINAS

Praėjusią savaitę Kremliaus valdovas V.Putinas, išsirengęs į savo pirmąją kelionę po buvusio Varšuvos komunistinio bloko šalis, nustebino daugelį. Štai viešėdamas Vengrijoje jis netikėtai lyg ir atsiprašė vengrų tautos už Vengrijos 1956 metų laisvės sukilimo kruviną numalšinimą. Pasak V.Putino, jis jaučiąs moralinę atsakomybę dėl tų įvykių. Tai jau iš tiesų kažkas nauja naujojo Rusijos caro retorikoje. Tiesa, nuvykęs į Čekiją V.Putinas irgi kalbėjo apie moralinę Rusijos atsakomybę dėl 1968 metų „Prahos pavasario“ sutraiškymo sovietiniais tankais, tačiau čekai neišgirdo laukto atsiprašymo už to meto agresiją. Tik keista, kad tokį „atsiprašymą“ kažkodėl išgirdo mūsų Seimo narys A.Paleckis. Dar daugiau – netgi pranešimą, kad Minske saugumiečiai sumušė ir areštavo vieną iš kandidatų į Baltarusijos prezidentus, A.Paleckis įvertino kaip galimą viešųjų ryšių akciją. Suprask, kandidatas pats galėjo suorganizuoti savo užpuolimą. Savaime suprantama, Maskva puikiai girdi tokius Lietuvos parlamentarų samprotavimus ir daro savo išvadas. Todėl europarlamentaras profesorius Vytautas Landsbergis ir pareiškė, kad gal Rusijos prezidentas pagaliau atėjo į protą ir atsiprašys kitų Sovietų Sąjungos okupuotų ar pusiau okupuotų šalių žmonių. Pavyzdžiui, Lenkijos – už Katynės miško žudynes, Lietuvos – už Rainius ir Pravieniškes bei už visą pokario metų terorą ir trėmimus. Aišku, profesorius V.Landsbergis, labiausiai patyręs Lietuvos politikas, netiki tokiu galimu Maskvos atsiprašymu. Tuo labiau kad valstybinis Rusijos radijas „Golos Rossiji“, skirtas NVS ir Baltijos šalims, kasdien skelbia ne tik orų prognozes Vilniuje, Rygoje ir Taline, tolygiai su prognozėmis Maskvoje, Sankt Peterburge ar Vladivostoke, bet ir nuolat leidžia suprasti, kad tai yra „iskonno rossijskije zemli“. Nors ir labai nenoromis pripažįstant, kad Lietuva kažkada – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais – visgi buvo valstybė, nevengiama pripažinti, kad Latvija ir Estija niekada neegzistavo kaip nepriklausomos valstybės, o prieškariu buvo specialiai Vakarų sukurtos kaip „limitrofinės“ pseudovalstybėlės. Kita vertus, V.Putino moralinis atsiprašymas už Vengrijos 1956 metų sukilimo numalšinimą tėra tiktai dar vienas reveransas Didžiojo aštuoneto valstybėms, tam turtingųjų valstybių klubui, kuriam nuo šių metų pradžios ėmė pirmininkauti V.Putinas. Gaila, kad naivūs Vakarų politikai jau pareiškia, kad Kremliaus valdovas visgi yra demokratas… Tuo buvo galima įsitikinti per Rusijos televiziją pažiūrėjus į Didžiojo aštuoneto finansų ministrų, susirinkusių Kremliuje, švytinčius veidus, kai V.Putinas pažadėjo bemat grąžinti vadinamajam Paryžiaus klubui 11,9 milijardų dolerių skolą ir dar pridėti pusę milijardo, nes, pasak Rusijos prezidento, jam skauda širdį, kai mato ekonomines kai kurių Didžiojo aštuoneto šalių problemas. Vakarų šalių ministrams nuolankiai linkčiojant galvomis, V.Putinas pareiškė, kad Rusijos pirmininkavimas Didžiajam aštuonetui yra rimčiausias Rusijos užsienio politikos prioritetas, padedantis išspręsti svarbiausius Rusijos uždavinius. Kokie tie uždaviniai, V.Putinas nepaaiškino. Užtat už jį tai padarė generolas Ivašovas, paskelbęs, koks svarbus yra Rusijos ir Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų planas „Proryv“ („Proveržis“) – karinė operacija, per kurią Baltarusijos armija per Lietuvos teritoriją susijungia su Kaliningrado srityje dislokuotais Rusijos armijos daliniais.

Pagaliau pasiklausykime, ką apie „demokratą“ V.Putiną kalba pačios Rusijos politikai. Štai vieni V.Putiną jau lygina su buvusiu Italijos duče Benitu Musoliniu, kiti teigia, kad Rusijos prezidentas seka Stalino ir Hitlerio pėdomis. O visai neseniai buvęs B.Jelcino ekonominių reformų „inžinierius“ Jegoras Gaidaras dabartinę Rusiją palygino su Veimaro Vokietija. J.Gaidaro žodžiais tariant, Rusija faktiškai yra tokioje pat situacijoje kaip 1918-1933 metais Vokietija: netvarka, ekonominis chaosas, valstybės aktyvus kišimasis į energetikos sritį sukelia autoritarizmo ilgesį ir buvusios sovietinės imperijos nostalgiją. J.Gaidaras primena, jog, praėjus 15 metų nuo Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare, vokiečiai savo kancleriu išrinko Hitlerį. Todėl tas pats gali atsitikti ir praėjus 15 metų po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. „Tikiuosi, kad to neįvyks“, – pareiškė J.Gaidaras ir pridūrė, kad negalima užmerkti akių dėl tokios galimybės. Su J.Gaidaru iš dalies sutinka Maskvos Karnegio centro analitikė Lidija Ševcova. Dabartinę V.Putino ir jo komandos valdžią L.Ševcova apibūdino kaip „biurokratinį autoritarizmą“. Tuo tarpu buvęs V.Putino patarėjas ekonomikos klausimais Andrejus Ilarionovas V.Putino valdymo metodus vadina „našizmu“ (nuo prezidentą palaikančio jaunimo judėjimo „Naši“ – mūsiškiai, kitų vadinamu putinjugendu). Pasak A.Ilarionovo, V.Putino našizmas yra fašizmo atmaina, tai reiškia visišką ištikimybę režimui. Rusijos Valstybės Dūmos deputatas Vladimiras Ryžkovas, vienas iš kelių likusių demokratų Rusijos kišeniniame parlamente, V.Putino režimą prilygino Brežnevo erai, kai praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje buvo smarkiai pakilusios naftos kainos. „Kada nukrito naftos kainos, atėjo galas ir Sovietų Sąjungai“, – teigia V.Ryžkovas.

Tai, kad V.Putinas ir jo valdžia skirtingai traktuoja Vengriją ar Čečėniją nei Lietuvą ir kitas buvusias kolonijas, rodo tulžinga Maskvos reakcija į Lietuvos URM pareiškimą, smerkiantį grubų Rusijos kišimąsi į Gruzijos reikalus ir didžiulį spaudimą jai. Netgi mūsų ambasadoriui Maskvoje teko aiškintis Rusijos užsienio reikalų ministerijoje. Kai dėl Gruzijos, tai jos pastangos atsispirti imperialistiniams Rusijos tikslams, deja, sulaukė tiktai Vilniaus užtarimo. Kažkodėl panašių pareiškimų nepadarė nei Ryga, nei Talinas. Užtat mūsiškiai Maskvos mylėtojai jau skelbia, kad Lietuva persistengė, erzina Rusiją ir t.t.

Beje, Rusijos propaganda, skelbdama, jog 1940 metais Lietuva pati laisva valia prisijungė prie SSRS, o jos vadovai – „prezidentas“ J.Paleckis bei kiti to meto kolaborantai – buvo tikri lietuviai, netgi patriotai, Gruzijos atžvilgiu taiko dar rafinuotesnę propagandą. Esą tai Gruzija primetė Rusijai Josifą Džiugašvilį-Staliną, dėl kurio represijų nukentėjo milijonai žmonių. Todėl jeigu ne gruzinas Džiugašvilis-Stalinas, tai ir jokių represijų bei masinių žudynių ar gulagų nebūtų buvę… Į tokius kaltinimus Gruzijos ministrų kabineto narys Georgijus Chaindrava atsakė: „Džiugašvilis – tai sovietinis produktas kaip ir Uljanovas-Leninas. Jokių sąsajų su gruzinais Džiugašvilis neturi, išskyrus tai, kad jis gimė Gruzijoje. Tai tipiškas rusų politikas. Napoleonas buvo korsikietis. Negi jūs manote, kad Korsika okupavo Prancūziją? Problema kita. Jūs, rusai, iki šiol laikote Gruziją Rusijos dalimi, o mus, gruzinus, – kaip savo tėvynainius. Mes taip nemanome. Ir niekas niekada Gruzijoje taip negalvojo. Mes buvome prievarta prijungti prie Sovietų Sąjungos ir, kai tik atsirado galimybė, išsilaisvinome. Esmė ta, kad šiuolaikinių rusų mentalitete tokie stereotipai iki šiol gyvi“.

© 2006 „XXI amžius“