„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. kovo 8 d., Nr. 5 (121)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Čečėnija, būk laisva!

Dr. Aldona Kačerauskienė

Konferencijos akimirkos
Algimanto Žižiūno nuotraukos

Čečėnai, viena seniausių pasaulio tautų, tebekovoja už savo laisvę. Ta kova tęsiasi jau 200 metų. Ji nukreipta prieš pavergėjus: carinę Rusiją, paskui Sovietų Sąjungą, dabar prieš Putino vadovaujamą Rusijos Federaciją. Pavergėjai vieni už kitus buvo žiauresni: trėmė, žudė, suiminėjo, kalino, vykdė fizinį ir dvasinį genocidą.

1991 metais, pradėjus byrėti Sovietų Sąjungai, Čečėnija paskelbė pasauliui naujieną – ji atkuria savo valstybės nepriklausomybę pagal tarptautinės teisės normas. Vykdant čečėnų tautos valią, buvo suformuota vyriausybė, 1992 metais priimta demokratinėmis vertybėmis pagrįsta konstitucija. Vėliau įvyko rinkimai, organizuoti vadovaujantis tarptautinės teisės normomis.

Visa tai šokiravo Rusiją. 1994 metų gruodį Rusija pradėjo agresiją prieš čečėnų tautą. Laikas pasirinktas neatsitiktinai. Gruodžio pabaigoje laisvasis pasaulis švenčia Kalėdas, atsipalaiduoja, išeina Kalėdų atostogų. Rimtas darbas prasideda sausio pradžioje. Tik apie Tris Karalius pasaulis sukluso: Rusija užpuolė Čečėniją, griauna miestus, gyvenvietes, žudo žmones, karo pabėgėlių srautai užplūdo kaimynines šalis. Sukluso, bet rimtų žingsnių nepadarė, kad apgintų šią laisvės siekiančią tautą. Surado sau palankią formuluotę: tai Rusijos vidaus problema. Politologų nuomone, tuomet pasaulio bendruomenė išdavė savo laisvės principus, atverdama kelią dar žiauresnei Rusijos agresijai. 1999 metų vasarą Rusija pradėjo naują, dar žiauresnę agresijos bangą, kuri tebesitęsia iki šiol. Naudojami uždrausti cheminiai, biologiniai ginklai, užteršta žemė, geriamasis vanduo, dega naftos gręžiniai, išsiskiria nuodingos dujos, sunaikinta fauna ir flora, plinta tuberkuliozė ir onkologinės ligos, išsigimsta vaikai. Žmonių praradimai skaičiuojami dešimtimis ar net šimtais tūkstančių, buvo nužudyti du Čečėnijos prezidentai.

1991 metais Gruzija paskelbė nepriklausomybę ir pripažino Čečėnijos nepriklausomybę. Tačiau E.Ševardnadzei tapus prezidentu, oficialioji Gruzija ėmė remti Rusijos politiką. Nors čia galioja pabėgėlių įstatymas, bet čečėnų pabėgėliams neišduodami dokumentai, politinio prieglobsčio tikėjęsi žmonės areštuojami, atiduodami Rusijai. Tik Kaukazo tautų draugystės grupė, nevyriausybinė organizacija, palaiko čečėnų laisvės kovą.

Estija taip pat palankiai nusiteikusi už laisvę kovojančios Čečėnijos atžvilgiu. Amerikos baltų laisvės lyga yra apdovanojusi Čečėnijos prezidentą Dž. Dudajevą už pagalbą Estijai siekiant nepriklausomybės. Kai 1991 metų pradžioje Rusija užsimojo kraujyje paskandinti nepriklausomybę atgavusią Lietuvą, Dž.Dudajevas, sovietinis generolas, tuomet buvo Estijoje, užėmė aukštą postą. Jis darė viską, kas nuo jo priklausė, kad sustabdytų šią agresiją. Maskva jam negalėjo atleisti už tai, kad gynė Baltijos šalių laisvę. Jis buvo nužudytas.

Lietuvos Respublika – bene vienintelė valstybė, kuri oficialiai ir neoficialiai gina ir palaiko čečėnų pasiryžimą atgauti laisvę. Prisiminkime mūsų parlamentarų taikos vizitus į Čečėniją; Lietuvoje apsigyveno Čečėnijos Respublikos Ičkerijos atstovė, reguliariai informuojanti apie padėtį savo tėvynėje, Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis yra Tarptautinės parlamentarų grupės Čečėnijos problemoms generalinis sekretorius. Lietuvoje rengiamos konferencijos Čečėnijos klausimams apsvarstyti. Jausdama palankumą, čia lankėsi Dž.Dudajevo našlė poetė Ala Dudajeva. 2006 m.vasario 24 d. Mokslų akademijos Mažojoje salėje Lietuvos Respublikos Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Čečėnijos Respublika Ičkerija grupė (grupės pirmininkas – Seimo narys Rytas Kupčinskas, pirmininko pavaduotojas – Seimo narys Petras Gražulis) ir Tarptautinė parlamentarų grupė Čečėnijos problemoms (generalinis sekretorius – Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis) surengė tarptautinę konferenciją „Kuo mes tampame Rusijos kare prieš Čečėniją?“

Mes – tai ne tik lietuvių tauta, bet ir visa pasaulio bendruomenė, išpažįstanti demokratines vertybes, gerbianti žmogaus teises ir kiekvienos tautos apsisprendimą, ar jai gyventi laisvėje ar priespaudoje, savarankiškai tvarkytis ar paklusti kitų savivalei. Konferencijoje pranešimus skaitė kun. Robertas Grigas, filosofas Romualdas Ozolas, dr.Dainius Žalimas, Algirdas Endriukaitis, taip pat svečiai iš užsienio: profesorius, politologas Paul Goble iš JAV, Estijos Respublikos parlamento narys Tiit Matsulevič, Čečėnijos Respublikos Ičkerijos parlamento užsienio reikalų pirmininkas Achjadas Idigovas, Čečėnijos Respublikos Ičkerijos atstovė A.Saijeva ir kt.

Konferencijoje kalbas pasakė europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis ir Kovo 11-osios Akto signatarė Romualda Hofertienė. Nė vienas pranešėjas neabejojo, jog Čečėnijoje vykdomo genocido kaltininkė yra Rusijos Federacija, skleidžianti paskalas, kad čečėnų tauta nesugeba savarankiškai tvarkytis, visais informacijos kanalais formuojamas neigiamas tautos įvaizdis, ignoruojamos problemos, čečėnų tauta vadinama teroristais ir t.t. Rusija, kuri viešai deklaruoja demokratines vertybes, pasirašinėja tarptautines konvencijas, įžūliai meluoja, karą Čečėnijoje vadindama kova su terorizmu. Čečėnijoje nėra nepriklausomos žiniasklaidos.

Terorizmo kortą Putinas pasauliui išmetė pačiu geriausiu momentu, tuojau po 2002 m. rugsėjo 11-osios tragiškų įvykių Vašingtone. Jis vienas pirmųjų sureagavo į tą nelaimę, Dž.Bušui pasiūlė paramą kovojant su terorizmu. Politologų nuomone, taip Rusija nusipirko sau teigiamą Vakarų pasaulio požiūrį, įgavo naują, daug palankesnį įvaizdį. Kaip svarbu nelaimėje parodyti dėmesį! Dž. Bušas apie V.Putiną pasakė: „Aš pažvelgiau į jo sielą ir pamačiau puikų demokratą“. Kaip dažnai apsirinkame kitus matuodami pagal savo vertybių skalę!

Madrido autonominio universiteto politologijos profesorius pastebi: „ Iki rugsėjo 11-osios Europos lyderiai stengdavosi nusukti žvilgsnį, kai tik buvo pradedama kalbėti apie Čečėniją. Šiandien jie ploja Putinui per petį. Ir tai man atrodo, kaip principų pakeitimas interesais. Mūsų vadovų nuomone, su Rusija reikšmingiau palaikyti lengvus santykius ir išsaugoti komercinius ryšius, negu įgyti nemalonumų dėl mažos Kaukazo tautelės reikalaujant laikytis tarptautinės bendruomenės priimtų žmogaus teisių“.

Kas tai? Vyresniosios ir viduriniosios kartos žmonės į šį klausimą turi atsakymą. Situacija primena mūsų pokarį, kai tremiama, žudoma tauta vos vos kvėpavo, kai miestelių aikštėse tįsojo išniekinti partizanų kūnai. Buvome palikti vienui vieni. Pagalbos šauksmo laisvasis pasaulis nenorėjo girdėti. Negi Ruzveltas su Čerčiliu galėjo tarti rūsčius žodžius karo sąjungininkui Stalinui dėl kažkur toli nuo jų žudomos lietuvių tautos? Todėl mes geriausiai negu kiti suprantame čečėnų laisvės troškulį, todėl rengiame konferencijas, todėl bandome ieškoti būdų, kaip padėti čečėnams iškovoti laisvę. Į klausimą: „Kiek dar tęsis partizaninis karas?“ A.Idigovas atsakė trumpai: „Partizaninis karas nesibaigs niekada.Tauta turi teisę gintis. Mes tikime, kad laimėsime“.

Tad kaip padėti už laisvę kovojančiai čečėnų tautai? Atsakyti bandė pranešėjai. Pirmiausia reikėtų įtikinti pasaulio bendruomenę, kad Kaukazas- Europos regionas. Reikia šaukte šaukti, kad įvykiai Čečėnijoje nėra Rusijos vidaus reikalas, kad nepriklausomybę paskelbusią šalį bandoma okupuoti iš naujo, kad čečėnai nėra teroristai, o tik savo laisvės gynėjai, kad kolaboravimas su blogiu gali turėti nelauktas ir netikėtas pasekmes visai pasaulio bendruomenei. Estijos parlamento narys T.Matsulevič pastebėjo: „Jei atsisakysime remti teisėtus čečėnų tautos siekius, tai kartu atsisakysime tų principų, kurie svarbūs kiekvienos šalies valstybingumo raidoje“. Jo nuomone, Vakarų pasaulis gali greitai išspręsti čečėnų pabėgėlių problemą, t.y. suteikti pabėgėlių statusus. Reikia sukurti duomenų bazę apie sisteminius žmogaus teisių pažeidimus ir perduoti Tarptautiniam tribunolui. Būtina sukurti įtakingą politinę erdvę Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje, sukelti artimojo užsienio demokratines jėgas. Norint priartinti Čečėnijos karo pabaigą, reikia įvesti pereinamąjį laikotarpį, veikti politinių derybų būdu, remtis tarptautine teise dalyvaujant trečiosioms valstybėms. Rusija tokiam scenarijui nepasirengusi, Vakarų valstybės – taip pat. Tačiau tokį scenarijų brandinti verta. T.Matsulevič prognozavo, kad 2007-2008 metais Rusijos laukia pirmoji rimta politinė –socialinė krizė. „Norint išspręsti Čečėnijos klausimą, reikia pribaigti Sovietų Sąjungą, kuri po oficialios savo mirties vis dar tebėra gyvybinga. Čečėnijos klausimas visą laiką turi būti Vakarų šalių politikos dienotvarkėje“, – sakė parlamentaras.

Vilčių teikė JAV politologas prof. P.Goble. Jis įžvelgė pokyčius Vakaruose: Vakarų politikai jau pastebi Rusijos melą, pradeda suvokti, jog čečėnų tauta iš tiesų siekia nepriklausomybės. „Po asfaltu kalasi žolė. Ji prasimuš pro tą kietą plutą,“- sakė politologas.

Konferencija priėmė kreipimąsi „Dėl tebesitęsiančio siaubo Čečėnijoje“ (jį spausdiname atskirai – red.). Tikimės, jog ši žinia apie Čečėnijos norą apginti savo laisvę, pasiųsta iš Lietuvos Respublikos, pasieks Europos politikus, kad jie padarys tai, ko prašome. Tuo tarpu mes sakome: Čečėnija, būk laisva!“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija