Kas palaiko Irano ajatolų branduolines užmačias?

Rusijos imperines ambicijas propaguojantis laikraštis „Tribuna“ paskelbė straipsnį, pavadintą „Užtvara jankiams“. Taip šio dienraščio karinis apžvalgininkas Sergejus Ivanovas įvertino savo bendrapavardžio Rusijos gynybos ministro S.Ivanovo pasirašytą kontraktą dėl rusiškų priešlėktuvinių raketų „Tor-M1“ tiekimo Iranui. Tiesa, apie tą sandorį Vakarų sostinėse ir žiniasklaidoje buvo kalbama jau prieš kelis mėnesius. Konkrečiai, apie 29 zenitinius raketinius kompleksus „Tor-M1“. Taigi kai visas demokratinis pasaulis sunerimęs dėl karingų Irano ajatolų ketinimų pasigaminti branduolinį ginklą ir bando užkirsti tam kelią, Kremlius demonstratyviai rodo didelį palankumą Teherano režimui. Rusijos gynybos ministerijos atstovai skelbia, jog tai vienas pačių didžiausių kontraktų, kurį sudarė su Iranu pagrindinis rusiškos ginkluotės užsienio šalims tiekėjas „Rossoboroneksport“. Iranas už šias raketas sumokės 700 milijonų dolerių.

Beje, šiuo savo sprendimu Maskva sulaužė iki šiol galiojusį „džentelmenišką“ susitarimą, kurį priėmė buvusi Bendrąja Rusijos ir JAV komisija vadinta D.Goro ir V.Černomyrdino komisija. Vienas šios komisijos priimtas straipsnis skelbė: „Rusija įsipareigoja netiekti Iranui ginklų, o JAV savo ruožtu padės Rusijai parduoti ginkluotę kitose pasaulio ginklų rinkose“.

Dabar Kremliui artimi politologai ironiškai skelbia, kad tiktai toks naivuolis kaip buvęs Rusijos premjeras V.Černomyrdinas galėjo patikėti Vašingtono pažadais. Esą draugiškas Maskvai Teheranas kantriai laukė, kol Rusija įvykdys savo pažadus tiekti jam raketas ir kitus ginklus, o JAV net negalvojo vykdyti savo buvusio viceprezidento D.Goro pažadų padėti Rusijai susirasti kitus ginklų pirkėjus.

Ir štai praėjusio gruodžio pradžioje į sceną išeina gynybos ministras S.Ivanovas ir pareiškia, kad moratoriumas netiekti ginklų Irano režimui baigėsi, ir Iranas gaus jam jau seniai žadėtus raketinius „Tor-M1“ kompleksus. S.Ivanovas dar paaiškino, kad šios raketos patikimai apsaugos svarbiausius Irano objektus ir armiją nuo bet kokių sparnuotųjų raketų smūgių. O „Rossoboroneksport“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Vladimiras Pachomovas pasigyrė, kad sandoris su Irano generolais buvo rengiamas jau seniai, o Irano kariškiai esą puikiai susigaudo raketinėje technikoje, todėl ir pasirinko pačius geriausius „Tor-M1“ raketinius kompleksus.

Kol kas Vašingtonas, sužinojęs apie Maskvos ir Teherano raketinį biznį, reagavo gana santūriai. Tiktai JAV Valstybės departamento atstovas Adamas Erlis pareiškė, kad šis sandoris visiškai neatitinka JAV ir Persijos įlankos regiono interesų. O Rusijos Dūmos Gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas Aleksejus Sigutkinas, paprašytas pakomentuoti susidariusią situaciją, pareiškė: „Man neigiama JAV reakcija į rusiškų ginklų tiekimą Iranui ne naujiena ir prognozuojama. Tačiau Rusijai sprendžiant klausimus, kam parduoti ginkluotę, svarbiausi yra savi interesai“. Tie interesai pakankamai aiškūs. Pirmiausia ginkluoti JAV priešus – Vašingtono paskelbtas „blogio ašies“ valstybes. Tarp jų Iraną ir stalinistinę Šiaurės Korėją. Kai dėl draugystės su karinguoju Iranu, kurio prezidentas reikalauja ištrinti Izraelį iš žemėlapio, tai darosi aišku, kodėl Teherano režimas spjauna į tarptautinės bendruomenės susirūpinimą dėl jo sparčiai kuriamo branduolinio ginklo. Su Maskvos pagalba, žinoma. Tiesa, netiesioginiai Irano karingųjų mulų sąjungininkai Rusija ir komunistinė Kinija irgi kartais reiškia susirūpinimą dėl Irano branduolinių ambicijų. Tačiau tai daroma tiktai dėl akių. Naiviems Vakarams apmulkinti. Tačiau, atrodo, Vakarų kantrybė senka. Tai ypač paaiškėjo praeitą savaitę, kai Irano valdžios pareigūnai nuplėšė Jungtinių Tautų antspaudus Natanco urano sodrinimo gamykloje, kurioje, kaip teigia Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos žvalgybos specialistai, vykdoma pagrindinė branduolinių ginklų gamybos programa. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Džekas Stro pareiškė, kad Irano sprendimai net nekvepia taika ir „taikaus atomo“ tyrinėjimais. Pasak britų ministro, artimiausiu metu Londonas, Paryžius ir Berlynas kartu su ES užsienio politikos koordinatoriumi Chavjeru Solana aptars susidariusią pavojingą ne tik regiono, bet ir pasaulio taikai padėtį Irane. Netgi Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA) vadovas Mohamedas El Baradėjus pareiškė, kad jo kantrybė jau trūko dėl visiškai neskaidrių Teherano valdžios veiksmų.

Maskva toliau palaiko pernelyg neafišuojamus santykius su dar viena „blogio ašies“ valstybe stalinistine Šiaurės Korėja, kuri irgi kuria ar jau sukūrė branduolinį ginklą. Pernelyg nebuvo reklamuojamas slapta lyg įvykęs Pchenjano „tėvo ir mokytojo“ Kim Čen Iro vizitas į Maskvą ir komunistinę Kiniją. Kaip ir jo tėtušis, ilgametis Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Ir Senas, sūnelis Kim Čen Iras bijo skraidyti lėktuvais ir keliauja traukiniu, tuo sudarydamas daugybę rūpesčių ir nepatogumų Rusijos geležinkelininkams. Maskva ir Pekinas irgi oficialiai vaizduoja, kad siekia sugrąžinti branduolinių ambicijų neslepiančią Šiaurės Korėją prie derybų stalo ir priversti atsisakyti branduolinių ginklų gamybos. Bet ir čia galioja rusų literatūros klasiko I.Krylovo pasakėčios herojaus elgesio taisyklės: „Katinas klauso, bet ėda toliau“.

Tuo tarpu Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija jau visai rimtai galvoja iškelti ekonominių sankcijų klausimą dėl Irano branduolinių ginklų kūrimo Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Tačiau nedaug vilčių, kad tam pritartų dvi nuolatinės Saugumo Tarybos narės – Rusija ir Kinija.

Petras KATINAS

© 2006 „XXI amžius“