Žingsnis į ateitį ar kritimas į praeities duobę?

Į valdžią tikisi grįžti buvusi premjerė Julija Tymošenko Reuters nuotrauka

Jeigu prezidento rinkimų rezultatai Baltarusijoje faktiškai buvo žinomi dar net nepaskelbus jų ir rinkimai tebuvo tik formalumas įteisinant A.Lukašenkos valdymą trečiąją kadenciją, tai Ukrainos parlamento (Aukščiausiosios Rados) rinkimų pasaulis laukė labai nekantriai. Tuo labiau kad praėjus vos metams po „oranžinės revoliucijos“ politinė situacija Ukrainoje, didžiausioje po Rusijos buvusioje sovietinėje „respublikoje“, labai pasikeitė. Pirmiausia išsiskyrė „oranžinės revoliucijos“ lyderių – prezidento V.Juščenkos ir buvusios premjerės ambicingosios ir, reikia pripažinti, labai gudrios politikės Julijos Tymošenko – keliai. Pastebimai atsigavo buvęs kandidatas į Ukrainos prezidentus, Kremliaus aktyviai remtas Viktoras Janukovičius. Beje, V.Janukovičių remia ne tiktai Kremlius, bet ir gana turtingi bei įtakingi Ukrainos ir Rusijos oligarchai. Taip pat vietiniai Rytų ir Pietų Ukrainos rusai ar surusėję ukrainiečiai, vadinamieji rusakalbiai. Tuo tarpu Vakarų Ukrainos gyventojai, patriotiškiausiai ir tautiškiausiai nusiteikę Kijevo rinkėjai faktiškai skilo į dvi stovyklas. Vieni stojo už prezidentą V.Juščenką, kiti – už J.Tymošenko. Patriotų stovykloje, ypač tarp inteligentijos, atsirado netgi nemaža grupė nusivylusių ne tik „oranžine revoliucija“, bet ypač greitai kilusiais nesutarimais „revoliucionierių“ stovykloje. Be to, „oranžinės revoliucijos“ šalininkai, aktyviai dalyvavę jos įvykiuose ir demonstracijose, buvo ne vien idealistai ar provakarietiški entuziastai, bet ir paprasti silpnai politiškai išprusę žmonės, kurie tikėjosi, jog prezidentas V.Juščenka bemat, tarsi stebuklinga lazdele mostelėjus, pakeis jų gyvenimą į gerąją pusę, pakels ekonomiką, radikaliai peržiūrės „prichvatizaciją“ ir t.t. Tačiau tam reikia laiko. Deja, apie tai ne tik Ukrainoje, bet net senosios demokratijos šalyse mažiausiai galvojama.

Aišku viena: Ukraina – ne Baltarusija. Netgi L.Kučmos valdymo metais demokratiniai procesai vyko ir niekas nedaužė opozicijos šalininkų guminėmis lazdomis bei nesodino į kalėjimus. Be to, žiniasklaida buvo nepalyginti laisvesnė, ir bandymai užgniaužti žodžio laisvę žlugo. Bet svarbiausia – ukrainiečių nacionalinis ir tautinis mentalitetas, ypač Vakarų Ukrainoje, nepalyginti didesnis nei Baltarusijoje, o Vakarų Ukrainos miestai, pavyzdžiui, Lvovas, ir sovietmečiu išlaikė tautinę dvasią. Kitas dalykas, sovietmečiu nebuvo visiškai išstumta ukrainiečių kalba (kaip baltarusių), niekas nevadino jos prastuomenės ir atsilikusios visuomenės dalies dialektu, nors pastangų buvo dedama daug. Kam teko sovietiniais metais lankytis Vakarų Ukrainoje, stebėjosi, kad nacionaliniai vietinių žmonių jausmai tiesiog veržėsi per kraštus. Neatsitiktinai Maskvos ideologai ir KGB Vakarų ukrainiečius beveik nesimaskuodami vadino „fašistais“, netgi didesniais nei „tie, iš Pribaltikos“. Todėl negalėjo būti ir kalbos apie rinkimų panašumą Baltarusijoje ir Ukrainoje. Neatsitiktinai ir A.Lukašenka tarp didžiausių savo priešų įvardijo Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos „nacionalistus“.

Prieš parlamento rinkimus įvairios sociologinės apklausos skelbė, kad daugiausia balsų surinks V.Janukovičiaus Regionų partija. Jai buvo pranašaujama ne mažiau kaip 30 proc. balsų. V.Juščenkos remiamai „Mūsų Ukrainai“ buvo prognozuojama 18-20 proc. balsų. Buvusios premjerės J.Tymošenko blokui – beveik tiek pat. Iš viso savo kandidatus į Aukščiausiąją Radą iškėlė 45 partijos. Aišku, dauguma jų neturėjo jokių galimybių peržengti nustatytą 3 proc. ribą. Beje, per šiuos parlamento rinkimus pirmą kartą buvo balsuojama tiktai pagal partijų sąrašus. O svarbiausia – po šių rinkimų Ukraina daugelyje Vakarų šalių taps įprasta parlamentine– prezidentine respublika, o vyriausybė turės gana plačius įgaliojimus.

Politikos specialistai prieš rinkimus prognozavo, jog naujoji vyriausybė bus koalicinė, nes nė viena partija neturės parlamentinės daugumos. Buvo prognozuojami keturi būsimieji variantai.

Pirmasis: „Mūsų Ukrainos“ sąjungos atnaujinimas su J.Tymošenko bloku – tada J.Tymošenko vėl galėtų tapti premjere.

Antrasis: galimas „Mūsų Ukrainos“ ir V.Janukovičiaus Regionų partijos susitarimas, prezidentui V.Juščenkai paaukojant dalį savo nuostatų dėl provakarietiškos Ukrainos politikos. Ypač dėl jos stojimo į NATO, faktiškai atsisakant jo.

Trečiasis: V.Janukovičius, deklaruojantis už kuo glaudesnę sąjungą su Rusija, kartu su kitomis mažomis partijomis, pasisakančiomis prieš NATO, sudaro savąją koaliciją. Aišku, to labiausiai norėtų Maskva. Beje, J.Tymošenko iš anksto atmetė bet kokios koalicijos su Regionų partija galimybę, tačiau neatsisakė bendradarbiavimo su „oranžinės revoliucijos“ bendražygiais iš prezidento V.Juščenkos stovyklos.

Ir ketvirtas variantas: nė vienai partijai nepavyksta sulipdyti 450 vietų parlamento daugumos ir jei per 60 dienų po rinkimų nebus susitarta dėl naujos vyriausybės sudarymo, tokiu atveju prezidentas V.Juščenka pagal įsigaliojusią Konstituciją paleidžia parlamentą ir skelbia naujus rinkimus.

Visi šie variantai galimi. Net ir parlamento paleidimas po 60 dienų. Beje, kaip pareiškė „Mūsų Ukrainos“ rinkimų štabo vadovas Romanas Besmertnas, naujojoje Aukščiausiojoje Radoje bus tik viena dauguma, sudaryta iš „oranžinės revoliucijos“ jėgų atstovų. Pagaliau prezidentas V.Juščenka rinkimų išvakarėse pabrėžė, kad kovo 26-ąją Ukraina rinkosi kelią tarp ateities ir praeities.

Pirmadienio pavakarį, suskaičiavus apie 41 proc. biuletenių, kovo 26-osios parlamento rinkimuose rinkėjų balsai pasiskirstė taip: prorusiška Regionų partija gavo apie 27 proc. balsų, J.Tymošenko blokas – 22 proc., „Mūsų Ukraina“ – tiktai apie 17 proc. Taigi demonstratyviai nekalbantis ukrainietiškai, prieš 16 mėnesių nušluotas „oranžinės revoliucijos“ V.Janukovičius pasiekė revanšą rinkimuose, kurie Ukrainoje niekada nebuvo tokie svarbūs, nes ant kortos buvo pastatytas klausimo sprendimo sprendimas: grįžimas į Maskvos orbitą ir „oranžinės revoliucijos“ idealų žlugimas, ar tos revoliucijos jėgos, pamiršusios asmenines ambicijas, dar sugebės pasipriešinti tam grįžimui. Šiaip ar taip, koalicija neišvengiama. Tačiau kokia ji bus, sunku prognozuoti, nes į parlamentą pateko dar trys partijos.

Į Aukščiausiąją Radą, negalutiniais duomenimis, pateko ir Socialistų partijos, atvirai reiškiančios prorusišką politiką, atstovai, taip pat V.Litvino blokas ir komunistai, vos peržengę 3 proc. balsų barjerą.

Iš viso rinkimuose dalyvavo beveik 60 proc. balso teisę turinčių Ukrainos rinkėjų. Tarptautiniai stebėtojai iš ES ir ESBO teigia nepastebėję jokių rimtesnių rinkimų pažeidimų, bet stebisi, iš kokių šaltinių rinkimų kampanijai finansuoti buvo mestos nepaprastai didžiulės lėšos.

Petras KATINAS

© 2006 „XXI amžius“