„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. kovo 29 d., Nr. 6 (122)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

JAV ir Venesuelos problema

Venesuelos prezidentas
Ugas Čavesas

Iš ankstesnių politinių apžvalgų mums jau pažįstamas Stratforo strateginių tyrimų korporacijos analitikas Džordžas Frydmanas kviečia atkreipti dėmesį į naujausią, JAV prezidento Džordžo Bušo administracijai galvos skausmą keliančią problemą. Venesuelos prezidentas Ugas Čavesas pykdo Ameriką vykdydamas šalyje bolivarinę revoliuciją (Simonas Bolivaras – Venesuelos didvyris, pirmasis išlaisvintojas, jo vardu pavadintas Venesuelos piniginis vienetas - J.Ž.). Ne paslaptis ir jo glaudūs ryšiai su Kuba ir kitomis Pietų Amerikos šalimis, kurioms jis vis dar turi nemažą įtaką.

Į valdžią U.Čavesas atėjo demokratinių rinkimų būdu 1999-aisiais. Iš valdymo procesų jis tiesiog šluote iššlavė iki jo metų metus Venesueloje dominavusias partijas. Po nesėkmingo 1992 metais organizuoto valstybės perversmo U.Čavesas, tada karinis pareigūnas, atsidūrė už grotų. Prezidento posto jis siekė neturėdamas jokios aiškios ideologijos, išskyrus absoliutų priešiškumą iki jo buvusiam režimui. Per rinkimus daug kas neįvertino U.Čaveso ir manė, jog tai būsianti dar viena pilka asmenybė Pietų Amerikos valdžių istorijoje. Tiksliau pasakius, kaip ir visi jo pirmtakai, supratęs neribotas prezidento instituto galimybes, jis suskubs krautis turtus sau, vaikams ir vaikaičiams, valstybinius procesus palikdamas nuošalyje.

Kaip žinoma, Venesuelos prioritetas yra nafta. Svarbu ne tik tai, kad šalis yra viena didžiausių naftos eksportuotojų, bet ir tai, kad valstybinei naftos kompanijai „Petroleos de Venezuela SA“ (PDVSA) priklauso JAV naftos mažmenininkė – kompanija „Citgo Petroleum Corp.“. Daug kartų Venesuela bandė išplėsti savo ekonomikos privalumus, tačiau nafta vis dėlto liko jos pagrindiniu ramsčiu. Kitais žodžiais tariant, Venesuelos valstybė ir Venesuelos naftos pramonė – tai dvi neatskiriamos sąvokos. Atėjęs į valdžią, U.Čavesas susidūrė su dviem pagrindinėmis problemomis: visų pirma kaip panaudoti iš naftos pardavimo gaunamas įplaukas ir kokiu mastu užsienio naftos bendrovėms derėtų leisti daryti įtaką šalies naftos pramonei.

Rinkimus U.Čavesas laimėjo, Venesuelos liaudžiai prižadėjęs kur kas didesnes biudžeto įplaukas, nei kuriam iš rinkėjų kada nors buvo prisisapnavę. Maža to, jis įvardijo daug socialinių garantijų, kurios būsiančios finansuojamos iš pajamų, gaunamų už parduotą naftą. U.Čaveso manymu, aukštesnysis gyventojų sluoksnis ir užsienio naftos bendrovės gerokai pasipinigavo iš naftos pramonės, tuo tarpu gautos lėšos galėjo būti panaudotos socialinei apsaugai, kuriai, anot U.Čaveso, priklauso ateitis. Vadovaudamasis grynai populistinėmis idėjomis, Venesuelos prezidentas ėmėsi griežtesnės techninio kompanijos PDVSA aparato kontrolės ir pradėjo veiksmus prieš užsienio naftos bendroves, nepritariančias ir kenkiančias jo planams.

Prezidentui tenka spręsti ir kitą problemą. Norėdamas įgyti ryškią ir nuolatinę politinę persvarą, jis privalo padidinti iš naftos eksporto gaunamas biudžeto įplaukas. Tam pasiekti būtinos didelės investicijos, tuo tarpu užsienio naftos kompanijos, besimėgaudamos palankiu politiniu klimatu, nė nesirengė daryti žymesnių investicijų į Venesuelos ekonomikos augimą. Valstybinė PDVSA nėra pajėgi susidoroti su visomis operacijomis ir produkcijos kiekiais. Šis galvosūkis tapo prioritetiniu U.Čaveso politikos sprendimu.

Iš šios padėties Venesuelos vadovą išgelbėjo du dalykai. Visų pirma 2002 metų opozicijos trumpai tetrukęs perversmas. Galima sakyti, jog čia būta tikros komedijos: prievarta išsiuntę U.Čavesą į salą, maištininkai taip susipešė dėl valdžios, kad per šias rietenas užmiršo patį prezidentą, kurį ką tik bandė nuversti; tuo tarpu U.Čavesas ramiai parskrido į Karakasą, išdidžiai įžengė į „Miraflores“ prezidentinius rūmus ir išvaikė perversmininkus. Visas šis spektaklis truko lygiai 48 valandas.

Perversmas įkvėpė jį užimti naują, pagrįstą antiamerikietišką poziciją. Kaip žinoma, U.Čavesas niekada nebuvo proamerikietiškų pažiūrų šalininkas, tačiau, įvykus maištui, jis metė kaltinimus, kad tai JAV bandė juo atsikratyti. Be abejo, būtų keista, jei paaiškėtų, jog apie planuojamą perversmą nieko nežinojo CŽV, tačiau antra tiek būtų keista išgirsti, jog CŽV jį ir suplanavo – kuo Ameriką kaltino Venesuelos galva. Venesuelos patriotai, nusistatę prieš JAV norą kištis į jų šalies reikalus, netruko patikėti šiais kaltinimais. Po maišto paaiškėjo viena – U.Čaveso ideologija nukreipta prieš JAV ir ginanti vargšus ir nuskriaustuosius.

Kokia gi antroji išeitis, apie kurią užsiminta anksčiau? Tai – kylančios naftos kainos. Prezidento vadovaujama vyriausybė pasižymi nenumaldomu apetitu „gryniesiems“. Turint mintyje Venesuelos naftos produkcijos kainų nuosmukį, U.Čaveso valdžia nebūtų išsilaikiusi, jei pasaulio naftos kainos būtų išlikusios stabiliai žemos. Deja, šios augo didžiuliais. Nors Venesuela tebeskęsta ekonominėse problemose, o naftos pramonei ypač trūko ir tebetrūksta tyrimų, gerų specialistų ir investicijų, parduodamas vieną naftos barelį už 60 JAV dolerių, U.Čavesas įgijo veiksmų laisvę.

Visa tai pastūmėjo jį į sąjungą su Kuba. Jei esi iš Pietų Amerikos ir nekenti JAV – Havana tave pasitiks išskėstomis rankomis. Ne paslaptis, jog Kubai reikia draugystės su Venesuela: po Sovietų Sąjungos žlugimo Kubai buvo gerokai apkarpytas subsidijuojamos naftos tiekimas, o mokėti pasaulinės kainos ši neturėjo galimybės. U.Čavesas galėjo sau leisti tiekti naftą Fideliui Kastro, kad šio vadovaujamos šalies ekonomika nežlugtų. Galima drąsiai teigti, jog be Čaveso pagalbos, Kubai susidūrus su augančiomis naftos kainomis, Kastro režimas būtų seniai nuverstas.

Kalbant apie „ranka ranką plauna“ principą, U.Čavesas nepraleido progos pasinaudoti didžiausiu Kubos turtu: profesionaliu saugumo ir žvalgybos aparatu. Taip jis iš visų pusių apsistatė profesionaliais Kubos žvalgybininkais ir saugumiečiais bei jų parengtais Venesuelos kadrais. Dabar jau aišku, kokia abipusė nauda skatina Kubos ir Venesuelos draugystę.

U.Čavesas pasistengė išplėsti savo įtaką ir kitame Pietų Ameriką pasiekusiame antiglobalizacijos procese. Nuo 1990 metų Pietų Amerikoje vyravo nuomonė, kad laisvos rinkos reformos, neribojamos užsienio investicijos ir prekyba pagaliau ištrauks regioną iš įsisenėjusio sąstingio. Tačiau tokios reformos nebuvo vienadienės, jos vyko ilgai, sunkiai ir ne visada teigiama linkme, todėl daugelis šalių, besitikėjusių greito rezultato, kaip antai Bolivija, Argentina ir Brazilija, žengė politinį žingsnį atgal.

Senasis Pietų Amerikos kairiųjų sparnas 1990-aisiais per daug nesireiškė, nors visuomet pasižymėjo marksistinėmis ir antiamerikietiškomis pažiūromis. Išvydę, kad rinkos liberalizavimo reformos nepasitvirtina, jie ir vėl sukruto. Tik šįkart jie prabilo nebe marksistinėmis dogmomis, bet patraukliu populistiniu tonu. Pagrindiniai šūkiai siejosi su antiamerikietiška politika ir valstybės kontroliuojama ekonomika. Kairiesiems U.Čavesas atrodė didvyris. Ir kuo labiau jis erzino JAV, tuo didesnis žmogus saviškiams jis atrodė. Kuo ilgesnis jo herojinis epas Pietų Amerikoje, tuo didesnis jo populiarumas Venesueloje. U.Čavesui kalbant apie bolivarinę revoliuciją, daugelis jo tautos žmonių ėmė jį laikyti vos ne legendiniu S.Bolivaru.

Tiesą pasakius, U.Čavesas turi gana ribotų galimybių mesti iššūkį JAV. Grasinimas nutraukti naftos eksportą JAV šiai nepadarys didesnio įspūdžio, net ir po derybų su Kinija dėl alternatyvios rinkos kūrimo. Amerika yra arčiausia ir didžiausia rinka Venesuelai – to nevalia pamiršti. Galbūt Venesuela ir sugebėtų padengti transportavimo išlaidas, eksportuodama naftą į Kiniją ir Europą, tačiau šiuo metu tuos kraštus aprūpinantys naftos tiekėjai savo ruožtu eksportą permestų į JAV ir galutinai atimtų rinką iš Venesuelos. Ši, neeksportuodama naftos, ilgai neišsilaikytų. Realybę puikiai atspindi faktai, jog Venesuela neketina parduoti „Citgo“, o JAV valdžia nesistengia riboti Venesuelos įtakos šiai naftos pardavimo mažmenininkei.

Tai reiškia, jog Vašingtonui visai nesvarbu, ko imasi U.Čavesas, kol šis tiekia naftą JAV. Iš amerikietiškosios varpinės žiūrint, U.Čavesas, kaip ir F.Kastro, tėra įkyrus žmogelis, nekeliantis realios grėsmės. Pietų Amerikos šalys Vašingtonui parūpsta tik tuomet, kai jas savo satelitėmis bando paversti Amerikai ar jos interesams rimtą grėsmę kelianti išorinė jėga. Tokiu principu pagrįsta visa Monro doktrina.

Kuba pirmąkart Amerikai parūpo, kai žvalgyba pateikė įtarimus, jog nacių povandeniniai laivai gali pasiekti Kubos krantus. Kada F.Kastro atėjo į valdžią Kuboje, JAV smarkiai sunerimo, nes suprato, kad nuo šiol sovietai turės patogią karinių operacijų bazę. Lygiai dėl tos pačios priežasties – palankumo Sovietų Sąjungai – Amerika nenuleidžia akių nuo Nikaragvos ir Čilės. Nacizmo apraiškos Argentinoje iki 1945-ųjų jaudino JAV, vėliau tas pats reiškinys jai buvo visiškai nė motais. Iki 1991 metų Kuba buvo opus klausimas Amerikai, po to jau nebe tiek rūpėjo. Taip pat ir Venesuela nerūpi Amerikai, išskyrus jos tiekiamą naftą.

Be abejo, kartais vis galima išgirsti „profilaktinį“ Dž.Bušo administracijos urzgimą Venesuelos adresu. Vašingtonas mielai matytų nuo posto nuverstą U.Čavesą. Galbūt, jei Venesueloje būtų aptikti visi „Al Qaedos“ bendrai, tada ši šalis taptų strategiškai ypač svarbi JAV. Tačiau net ir islamistų teroristams nėra realios galimybės savo tikslams panaudoti Venesuelos. U.Čavesas nėra beprotis prisiimti tokią riziką, be to, ir jo bendražygis F.Kastro, kad ir priklausantis nuo U.Čaveso naftos, jam to neleistų.

Amerikos manymu, bet kokia išorinė intervencija bandant nuversti U.Čavesą būtų bevaisė. Be to, net ir ne Amerikos suplanuoto perversmo atveju kaltė būtų suversta jai. O tai Pietų Amerikoje tik padidintų antiamerikietiškas nuotaikas, kurios šiuo metu kiek priblėsusios. Net ir Europa imtų žvelgti į JAV priešiškai, nes ten kairieji vis dar su skausmu mena Aljendės nuvertimą. JAV ir taip pakanka rūpesčių ir nesutarimų su Europa, kad ji trokštų į šį sąrašą įtraukti ir Venesuelą.

Pati viena Venesuela negali sukelti realios grėsmės JAV. Net jei ir visos Pietų Amerikos šalys susivienytų bolivarinėje revoliucijoje, tai vis vien JAV būtų nė motais. Kol Jungtinėms Valstijoms nemeta iššūkio jokia jai analogiška globali išorinė jėga, tol Pietų Amerika ir jos ideologija rūpi tik jai pačiai, bet ne Vašingtonui. Vienintelė reali grėsmė JAV kils tada, jei Venesuelos naftos produktai išseks tiek, kad Amerika privalės ieškoti naujų tiekėjų, o pasaulinės kainos nuožmiai kils.

Būtent ši priežastis paaiškina Venesuelos ir JAV poziciją viena kitos atžvilgiu ir JAV abejingumą politiniams procesams Pietų Amerikoje. Nafta įpareigoja Venesuelą palaikyti santykius su JAV. Pati Pietų Amerika nekelia grėsmės. Pagrindinis nūdienos Amerikos ir viso pasaulio prakeiksmas – radikalusis islamizmas – tik kartkartėmis pasireiškia Pietų Amerikoje. Nors niekas nepaneigs, kad ir čia jis yra; antai terorizmu įtariamas „Hezbollah“ turi nekilnojamo turto Pietų Amerikoje. Tačiau surengti ataką iš Pietų Amerikos teroristams nebūtų naudingiau ar efektyviau nei iš bet kurios Europos vietos, todėl radikaliojo islamizmo prieglobsčio rizika tėra tik numanoma, bet ne reali.

JAV rūpi jos siena su Meksika. Venesuelai rūpi jų socialines programas dotuojančios aukštos naftos kainos ir valstybės, jos regioninės sąjungininkės. Tačiau tiek JAV, tiek Venesuela nori, kad venesuelietiška nafta trykštų laisvai. Regis, ir problemos nebelieka: JAV pakenčia U.Čavesą, o šis ne tik pakenčia JAV, bet ir suvokia, kad Jungtinės Valstijos yra jo gyvybinis interesas, pinigų pumpavimo mašina. Abi pusės, kaip paaiškėja, viena kitos vertos. Iš tiesų kartais nereikia ieškoti problemos ten, kur jos nėra.

Parengė Justina ŽEIŽYTĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija