Apžavėjimai iš Rytų

Petras KATINAS

Kaip žinoma, neseniai Vilniuje vykusiame tarptautiniame forume „Europa-Rusija“ dalyvavęs labai didelę įtaką Kremliuje turintis Rusijos prezidento patarėjas Europos Sąjungos reikalams Sergejus Jastržembskis įsakmiai patarė Lietuvos valdžiai pamiršti bet kokią kompensaciją už okupacijos metų žalą. Dar daugiau, ir būdamas Vilniuje, ir grįžęs į Maskvą S.Jastržembskis kalbėjo, jog dar neaišku, kas kam skolingas. Jis leido suprasti, kad rusai, atitraukdami nuo savo burnų vos ne paskutinį kąsnį, toje „Pribaltikoje“ statė didžiules gamyklas ir fabrikus, o štai dabar tie nedėkingi pabaltiečiai dar drįsta reikalauti kažkokių kompensacijų už „teisėtai“ įvykdytą okupaciją. Aišku, S.Jastržembskis nepasakė, kad dauguma tų gigantiškų gamyklų buvo niekam nereikalingos. Pagaliau Rusija ir šiuo metu, kaip ir Sovietų Sąjungos laikais, pardavinėja tiktai žaliavas. Na, dar ir ginklus. Bet ginklų gamyklose visi staklynai vien iš Vakarų šalių. Taigi ir čia nesueina galas su galu. Ir dar įdomių dalykų prišnekėjo Rusijos prezidento specialusis atstovas. Pripažinęs, kad Europos Sąjunga Rusijai yra partneris Nr. 1 ir ES šalims tenka daugiau kaip 50 proc. viso Rusijos eksporto, S.Jastržembskis pažymėjo, jog Rusija yra „jaunos demokratijos“ šalis su savo specialiais niuansais. Kokie tai niuansai, savaime suprantama, jis nepaaiškino. „Rusija siekia grįsti savo santykius su visomis šalimis, besiribojančiomis su Rusija, ir pirmiausia išnaudoti savo geopolitines galimybes“, – sakė S.Jastržembskis. Tos geopolitinės galimybės – daugiau negu aiškios: per savo energetinius resursus užvaldant „artimojo užsienio“ svarbiausias ekonomikos sritis paversti tas šalis Maskvos satelitais ir vasalais. Dar daugiau, Kremliaus atstovas išdėstė, kad Europos Sąjunga esą nepribrendo tam, kad vykdytų su Rusija vieningą ir palankią politiką Rusijos atžvilgiu. Emisarui pirmiausia užkliuvo tai, jog ES neturi bendros gynybos politikos. Štai čia ir išlenda yla iš maišo. Juk Kremlius jau seniai postringauja apie bendrą gynybos politiką. O bendra politika būtų tokia: Rusija toje bendroje ES gynybos sistemoje grotų pirmuoju smuiku ir pirmiausia ta sistema būtų nukreipta prieš JAV.

Tokiai Maskvos politikai pritarė buvęs Vokietijos kancleris G.Šrioderis ir Prancūzijos prezidentas Ž.Širakas, pretendavęs į legendinio Prancūzijos prezidento Šarlio de Golio laurus, kuris susilaukė Maskvos pagyrimo už tai, kad pasitraukė iš NATO karinių struktūrų. „Kada Europos Sąjunga vieningai kalbės apie bendrą užsienio ir gynybos politiką, tada ir bus galima kurti naujus dvišalius santykius su Rusija“, – dėstė S.Jastržembskis. Dar pridūrė, kad Europos Sąjunga jokiu būdu neturi skelbti, jog tokios valstybės kaip Ukraina ir Baltarusija privalo pasirinkti ar ES, ar Rusiją, ir kad „artimasis užsienis“ yra ir bus tiktai Rusijos įtakos zona. Beje, kalbėdami apie Europos Sąjungą Kremliaus politikai demonstratyviai nepriskiria Baltijos valstybių ES. Tarsi jų ir nebūtų bendrijoje.

Rusijos informacijos agentūros, ypač Baltijos šalių reikalais užsiimanti informacijos agentūra „Regnum“ bemat išplatino ne tik S.Jastržembskio samprotavimus, bet ir pasigriebė Lietuvos politologo bei istoriko Česlovo Laurinavičiaus „labai teisingas mintis“, jog Lietuva neturi net užsiminti apie kompensaciją už okupacijos žalą. Esą Č.Laurinavičius įsitikinęs, kad Lietuva, reikalaudama kompensacijos, kaišo pagalius į ES ir NATO ratus, taip trukdydama šioms organizacijoms nuoširdžiai draugauti su Rusija. „Regnum“ cituoja Č.Laurinavičiaus žodžius, jog tuo metu, kai visas pasaulis nieko daugiau ir netrokšta, tik draugauti su Rusija, Lietuva viena kursto įtampą. Ir tai, pasirodo, liečia ne tik Rusiją, bet ir Baltarusiją. Č.Laurinavičiaus teigimu, A.Lukašenką galėjo pulti ir kritikuoti politologai, žurnalistai, nevyriausybinės organizacijos, bet tik ne atsakingi valstybės pareigūnai, tarp jų ir Prezidentas. Mat nė vienas Vakarų valstybės vadovas neleido sau kritikuoti A.Lukašenkos režimo, nes, pasirodo, tokios yra „tarptautinio mandagumo normos“. Taigi Rusijos išliaupsintam mūsų istorikui betrūksta tiktai kokio nors rusiško medalio ar ordino, o gal net kunigaikščio titulo. Vienai tokiai juk suteikė.

Dar didesnių liaupsių iš Maskvos susilaukė Lietuvos Seimo narys Bronius Bradauskas. Irgi už A.Lukašenkos gynimą. Negana to, Rusijos laikraščiai gąsdina, kad Lietuva ketina uždrausti Lukašenkos režimo valdininkams įvažiuoti į Lietuvą. Ir ne tik jiems, bet ir kone visiems baltarusiams. Be šių nesąmonių, skelbiama, jog Baltarusijos opozicijos veikėjai, pavadinti „revoliucijos instruktoriais“, už ES ir amerikiečių fondų pinigus puikiai gyvena Lietuvos kurortų poilsio namuose bei sanatorijose. Negana to, užsimenama, jog Minsko kantrybė gali trūkti, ir jis atsisakys vežti krovinius per Lietuvos teritoriją ir Klaipėdos uostą. Teigiama, kad tokiu atveju Lietuvos biudžetas negautų net 30 proc. pajamų. Taigi kritikuoti A.Lukašenkos režimo nevalia, nes, žiūrėk, Maskva supykusi ir kokį dujų ar naftos čiaupą užsuks.

B.Bradausko laurai šlovinant Rusiją neduoda ramybės ir naujosios partinės nomenklatūros atstovui Seimo nariui Algirdui Paleckiui. Jeigu tėtušis, sėdėdamas Europarlamente, irgi nepraleidžia progos užtarti „skriaudžiamosios“ Rusijos, tai sūnelis tą daro Lietuvoje. Viename dienraštyje jis nuolat skelbia komentarus, kaip blogai elgiasi Lietuva, esą eksportuojanti revoliucijas į Ukrainą, Baltarusiją, „mintyse turėdama ir Rusiją“. Pasirodo, tas „pragaištingas“ darbas vykdomas jau septyniolikti metai. „Rusija – puikus objektas mūsų mozėms ir kitiems pamokslautojams, kai kuriems isteriškiems istorikams, patriotizmo asams (o patriotizmas, kaip žinoma, yra dažno niekšo paskutinis prieglobstis), kurie lankėsi toje šalyje tik kokiais 1985 metais, bet postringauja taip, tarsi gyventų joje nuolat (...) Jeigu gretimos šalys tokios skirtingos, kad negali priklausyti vienai sąjungai, protinga bent jau mažinti konfliktiškumą“, – savo „realistinį“ požiūrį į Rusiją aiškina A.Paleckis. Jeigu valdžioje sėdintys nomenklatūrininkai patriotus vadina idiotais, tai šis, uoliai sekdamas savo senelio pėdomis, patriotus vadina niekšais. Tai jau ne cinizmas ar dviprasmybė, o atviras kolaboranto šūkis, kaip ir pamąstymai, „jeigu jau negalime būti vienoje sąjungoje“. Su kuo planuoja susijungti A.Paleckis, pasakyta daugiau negu aiškiai. Kita vertus, kyla abejonės A.Paleckio deklaruojamu Rusijos pažinimu. Reikėtų manyti, jog nuvykdamas į išdailintą Maskvą, kad ir dažnai, vargu ar jis pažįsta visos dabartinės Rusijos ekonominę būklę. Įdomu, kaip tokius savo jaunojo partiečio pareiškimus vertina partijos vadas ir Premjeras.

Pastarosiomis dienomis Lietuvą užsipuolė ne tik Rusija. Unisonu su Maskva prabilo ir Tel Avivas. Abu nepatenkinti Lietuvos teismo sprendimu nepasodinti už grotų žydų genocidu apkaltinto 85 metų buvusio policijos valdininko Algimanto Dailidės, nors mūsų prokurorai bei teisėjai konkrečiai ir neįrodė šio žmogaus kaltės. Mat protestuotojai iš Tel Avivo ir netgi Vašingtono savo kaltinimus lietuvių „žydšaudžiams“ pateikia daugiausia remdamiesi KGB klastotėmis bei sovietiniais metais išleistais „dokumentų rinkiniais“ apie „buržuazinių nacionalistų nusikaltimus“. To šmeižto prieš lietuvių tautą Lietuvos „TSR“ KGB paleido po visą pasaulį devynias galybes (beje, dabar tą patį labai aktyviai daro laikraštis, save sutrumpintai pristatantis KK), o uoliausias „žydšaudžių“ persekiotojas Efraimas Zurofas netgi neslepia, jog ta čekistinė makulatūra yra vertingi įrodymai. Kita vertus, kam kalbėti, o kam geriau patylėti. Juk ne kas kitas, o Izraelis net nesiteikia atsakyti į Lietuvos reikalavimą išduoti čekistinį žudiką Nachmaną Dušanskį, ramiausiai gyvenantį Izraelyje. Beje, ne vien N.Dušanskis prisiglaudė „pažadėtoje žemėje“. Ten yra ir daugiau panašių veikėjų. Įdomiai žinias apie Dušanskį pateikė 1966 metais išleista „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“. Verta pacituoti: „Dušanskis Nachmanas g. 1919 12 29 Šiauliuose – revoliucinio judėjimo didvyris. 1933 m. baigė 6 klases Šiaulių gimnazijoje. Nuo 1934 m. – LKJS narys ir sekretorius. 1936-aisiais suimtas ir 1937-aisiais Šiauliuose nuteistas 4 metus kalėti. 1940-aisiais išėjo iš kalėjimo, įstojo į Komunistų partiją, dirbo Valst. saugumo komitete Šiauliuose. Didžiojo tėvynės karo metu – Raudonosios armijos karys. Po karo – administracinis darbuotojas“ (pagal sovietinių enciklopedijų „įslaptinimo“ formą reikšdavo – KGB darbuotojas). Tiesa, kažkodėl šiam NKVD-KGB žmonių kankintojui ir žudikui nebuvo suteiktas LSSR nusipelnusio kultūros darbuotojo vardas. Kitiems čekistams tokie „kultūrininko“ vardai būdavo suteikiami. Nieko sau kultūros veikėjai!

Mūsų Vyriausybės vadovas, iš anksto pareiškęs, jog neprisiima atsakomybės dėl ES struktūrinės paramos 2007-2013 metais dalijimo skaidrumo, per Vyriausybės spaudos tarnybą paskelbė, kiek ir kam bus skirta tos paramos. Galima priminti, kad struktūrinė parama Lietuvai per septynerius metus sudarys 20,62 mlrd. litų. Pasirodo, paramą daugiausia administruos „darbiečių“ ministrų vadovaujamos Ūkio ir Vidaus reikalų ministerijos. Taigi rusų oligarchas gali būti patenkintas. Tiesa, Vyriausybės spaudos tarnybos pranešime teigiama, jog šiuo metu vyksta detalių veiksmų programų rengimo darbai, sudaryta net vienuolika darbo grupių ir t.t. Tačiau galima neabejoti, jog tos darbo grupės padarys viską, ko reikia valdančiajai grupuotei ir jos giminėms bei draugeliams. Argi pirmas kartas?

Dienraščiuose, kad ir kaip būtų keista, pirmiausia užsiimančiuose bulvariniu skaitalu, pasirodė didžiulis Rusijos „Lukoil“ koncerną liaupsinantis straipsnis. Jame užsipuolami tie, kurie sprendžiant „Mažeikių naftos“ likimą esą pernelyg daug dėmesio skiria politiniams aspektams. Naiviems lietuviams aiškinama, jog suformuota nuomonė, kad „Lukoil“ yra Kremliui lojali kompanija, neturi jokio pagrindo... Čia tai jau bent naujiena! O Premjero bičiulis „Lukoil Baltija“ generalinis direktorius Ivanas Paleičikas aiškino, jog „Lukoil“ nuėjo ilgą kelią nuo rusiškos kompanijos iki tarptautinės korporacijos. Pasirodo, suomiai, prancūzai, netgi amerikiečiai tiesiog džiūgauja, kad „Lukoil“ atsirado jų naftos produktų rinkoje. Taigi geresnio „Mažeikių naftos“ savininko bei šeimininko ir būti negali. Tiktai įdomu, kiek tūkstančių „Lukoil“ numetė mūsų bulvariniams laikraščiams už tokią reklamą.

Ko jau ko, o Rusijos reklamuotojų atsirado per akis. Ir ne tik savų. Vilniaus forume „Europa - Rusija“ dalyvavo ir labai aktyviai reiškėsi vienas Rusijos imperijos atkūrimo šauklių, Tarpregioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis tarybos prie Rusijos prezidento direktorius Modestas Kolerovas. Sukvietęs į Rusijos ambasadą Lietuvoje gyvenančius savo tautiečių aktyvistus, šis Kremliaus „kultūrologas“ aiškino Rusijos valstybinę politiką apie savo tėvynainius, kurie, subyrėjus SSRS, liko gyventi buvusiose „respublikose“. Pasirodo, M.Kolerovas netgi prof. V.Landsbergį priskyrė prie „sootečestvinikų“. Mat pagal šį specialistą, visi SSRS piliečiai yra tėvynainiai. Paklaustas, kaip jis mano sustabdyti revoliucijas NVS šalyse, M.Kolerovas atsakė, jog tai galima padaryti „kultūros ir dvasingumo“ pagalba. Taigi kuo daugiau buvusių kolonijų gyventojams bus įdiegta rusiškos kultūros ir rusiško dvasingumo, tuo labiau jie šliesis prie Rusijos. Pastaruoju metu Lietuvoje šis rusiškos kultūros ir dvasingumo planas vykdomas ypač uoliai. Dargi skatinant „tėvynainio“ vadovaujamai Kultūros ministerijai. Beveik nebūna dienos, kai Lietuvoje nesilankytų rusiško „popso“ žvaigždės bei panašūs „kultūros“ skleidėjai. Ir kodėl gi neskleisti, jeigu ne kokie nors buvę partijos sekretoriai, bet pats Seimo NATO reikalų komiteto pirmininkas Vaclav Stankievič užsipuolė „nesusipratusius“ kolegas, kurie neva siekia bloginti santykius su Minsku ir Maskva, be kurių Lietuva neišgyvens...

Vyriausybės paskelbtoje 2005 metų veiklos ataskaitoje jau nėra nė žodžio apie grėsmes nacionaliniam saugumui ir net neužsimenama, kokios užsienio bendrovės ir valstybės kelia tą grėsmę. Tuo tarpu 2004 metų Vyriausybės atskaitoje buvo aiškiai pasakyta, kad pavojų valstybės saugumui kelia pernelyg didelė priklausomybė nuo vienintelio energijos ir strateginių žaliavų tiekimo šaltinio – Rusijos. Buvo pabrėžta, kad Rusijos bendrovė „JS Rossiji“ visiškai kontroliuoja lietuviškos elektros energijos eksportą ir jo sąlygas. Tiesa, Premjeras jau po 2004 metų Vyriausybės ataskaitos paskelbimo paskubėjo pareikšti, kad jokių grėsmių nėra. 2005 metų ataskaitoje jau net neužsimenama apie priklausomybę nuo Rusijos ir jos keliamas grėsmes. Premjeras A.Brazauskas arogantiškai konstatavo, kad Vyriausybė „nemato jokių grėsmių“. Tiesa, A.Brazauskas pripažino, kad nenorima pykinti ir erzinti Rusijos, nes tas nuolankus linkčiojimas Maskvai, pasirodo, yra mūsų užsienio politikos prioritetas, todėl nereikia jokių demaršų.

Kaip ir įprasta, Vyriausybės atskaitoje A.Brazauskas giriasi didžiuliais laimėjimais, tačiau nepamini jokių trūkumų. Žodžiu, įprasta nuo sovietmečio nomenklatūrinė ataskaita. Nors verslininkai tą ataskaitą įvertino gana skeptiškai, kaip ir pažadus ateičiai. Jie teigia, jog tie pažadai nieko verti, nes 2008 metais nebebus valdžioje nei A.Brazausko, nei atskaitą rašiusių asmenų, taigi, kaip visada, nebebus atsakingų nei už „pasiektus nuopelnus“, tuo labiau už pažadus.

Kremliaus žlugdomos „Jukos“ bendrovės direktorių tarybos pirmininkas V.Geraščenka pareiškė, jog A.Brazauskas ir jo Vyriausybė sąmoningai ir specialiai vilkina sandorį su „Jukos“ dėl „Mažeikių naftos“ akcijų išpirkimo, laukdama Kremliaus nurodymų. O Kremlius Mažeikių kąsnį rengiasi sukramtyti netrukus. Įdomu, kad šiomis dienomis Rusijos laikraštis „Profil“ paskelbė, jog Vakarų bankai pardavė „Jukos“ skolas „Rosneft“ kompanijai. Vadinasi, pasak šio laikraščio apžvalgininkės Jekaterinos Fokinos, kaip pasidalyti „Jukos“ turtą „Rosneft“ dabar derasi tiktai su kitu Rusijos monstru – „Gazprom“. Taip pat ir „Mažeikių naftą“. Kitame „Profilio“ numeryje skelbiama apžvalgininkės Inos Selivanovos publikacija „Rusai nepasiduoda“ („Russkije ne sdajutsia“). Jame rašoma: „Ignalinos atominė elektrinė, kuri 2009 metais bus uždaroma pagal ES reikalavimus, dirba pačių galingiausių pasaulyje branduolinių reaktorių RBMK-1500 dėka. Tai Černobylio tipo reaktoriai. Lietuvos spaudoje buvo rašoma, kad naujasis Lietuvos Ignalinos AE reaktorius būtinai bus tik Vakarų gamybos. Tačiau Lietuvos ūkio ministerija to nepatvirtino. Šaltinis „Rosatomi“ pažymėjo, jog panaši situacija buvo Vengrijoje ir Bulgarijoje, kur irgi buvo kalbama apie vakarietiškus branduolinius reaktorius. Tačiau modernizuoti Vengrijos atominę elektrinę „Pakš“ ir Bulgarijos AE buvo patikėta rusų kompanijai. Vadinasi, buvo pasirinkti rusų reaktoriai. Apie tolesnį branduolinio kuro tiekimą Ignalinos AE pranešė vienintelis to kuro monopolinis tiekėjas – Rusijos TVEL“.

Taigi išpūstas valdančiosios koalicijos burbulas, kad pastačius naująjį Ignalinos AE reaktorių būtume mažiau priklausomi nuo Rusijos, irgi, pasirodo, yra skirtas tik „plačiam naudojimui“.

© 2006 „XXI amžius“