Tiesa turi būti skelbiama

Vilius Bražėnas

Vasario 18-19 dienomis Kalifornijoje (JAV) vyko Johno Bircho (Džono Birčo) sąjungos (JBS) kasmetinis tarybos suvažiavimas. Į tą tarybos ir vadovybės suvažiavimą buvo pakviestas Lietuvoje gyvenantis organizacijos veteranas, rašytojas, žurnalistas, paskaitininkas, visuomenės veikėjas Vilius Bražėnas, šios organizacijos narys nuo 1960 metų. Suvažiavime jis pasakė kalbą. Sugrįžusį į Lietuvą V.Bražėną kalbino mūsų korespondentė dr. Aldona Kačerauskienė.

Prašytume papasakoti apie šią organizaciją plačiau.

Johno Bircho sąjunga įsikūrė 1958 metais. Tai nepartinė, įvairių rasių, tautybių, religijų, laisvę mylinčių, politiškai susipratusių, nebijančių aukotis, įvairaus amžiaus, visokio socialinio statuso, įvairių profesijų asmenų sambūris, nukreiptas prieš bet kokią totalitarinę sistemą, prieš diktatūrą ir tironiją. JBS šūkis – „Mažiau valdžios (galios ir kontrolių), daugiau (individualaus) atsakingumo ir su Dievo pagalba – geresnis pasaulis“. Steigėjas Robertas Welchas (Robertas Velčas) išreiškė veiklos metodus: „Auklėjimas (politinis švietimas) yra mūsų visuotinė strategija, o tiesa – vienintelis ginklas“. JBS tiesiogiai neremia nė vieno politinio kandidato, net savo organizacijos nario, tačiau skatina narius būti kuo geriau informuotus, informuoti kitus ir aktyviai dalyvauti politiniame procese, panaudojant savo žinias.

Organizacija pavadinta JAV armijos kapitono, karo metų herojaus, misionieriaus Kinijoje J.Bircho vardu. Šis jaunas vyras, patriotas, pavyzdingas amerikietis, antikomunistas, buvo nužudytas kinų komunistų praėjus kelioms dienoms po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. JBS turi 50-70 tūkstančių narių JAV, Kanadoje, Europoje, Pietų Amerikoje ir kitose šalyse. Vasarą rengiamos jaunimo stovyklos, kur, be drausmės, padorumo ir pasitelkiant sveikus žaidimus, jaunimas išeina glaustą politinio-ekonominio švietimo kursą, kuris praveria kai kuriose mokyklose užskleistus realybės horizontus.

Sužlugdžius nacizmą, komunizmas liko didžiausias laisvės priešas/ Tad JBS pirmiausia koncentravosi į komunizmo plėtimosi sustabdymą, jo susilpninimą ir skatino jo sugriovimą. Buvome įsitikinę: arba pavergtieji nusimes grandines, arba patys būsime jomis sukaustyti.

Nėra abejonės, kad JBS prisidėjo prie svarbiausios komunizmo tvirtovės – Sovietų Sąjungos sugriovimo. Išsilaisvinusios šalys pasuko demokratijos keliu. Kokius dabar pavojus žmonių laisvei pastebi JBS Amerikoje ir pasaulyje?

JAV yra daugiausia vilties ir laisvės pasaulyje žadanti valstybė. Tai laisviausias nuo valdžios kišimosi į piliečio gyvenimą ir tikrai gėrio siekiantiems žmonėms daugiausia žadantis kraštas. Yra daug amerikiečių, kurie yra humaniški ir labai dosnūs tiems, kurie patenka į vargą. Juk daugiausia JAV katalikų aukomis išsilaiko Vatikanas ir katalikų misijos varganuose kraštuose. Arba JAV pagalba Afrikos badaujantiems. Baisu net pagalvoti, kaip pasaulis atrodytų be JAV. Tačiau dabar intensyviai kasamasi po Amerikos pamatais. Globalizmas, liberalizmas arba kairuoliškumas... Stengiamasi pakeisti žmogaus galvoseną. Globalizmas – tai viena valdžia, tironija, prievarta; jokio pasirinkimo nėra: nebelieka tautybių, valstybių, žmonės gali būti pasiųsti dirbti į Aliaską ar Afriką. Net nebesvarbu, su kuo susituoksi, propaguojamos homoseksualų poros. Jeigu dar pridėsime abortus sukeliančią piliulę ir abortus, žmoniją nesunku bus įsivaizduoti ant išnykimo ribos. Globalizmą stengiamasi pavaizduoti kuo patraukliau: nebebus karų, žudynių, pasaulyje bus taika. Tačiau tai mitai, nieko daugiau. Taika – gražu ir patrauklu. Tačiau reikia prisiminti, kad iki 1987 metų per taikos laiką vyriausybių iniciatyva nužudyta keturis kartus daugiau žmonių negu per abu XX amžiaus pasaulinius karus. Žmonės išvežti į Sibirą, sušaldyti, sąmoningai numarinti badu lageriuose, taip pat dirbtinai sukėlus badą Ukrainoje, gyvi palaidoti, nuskandinti ir t.t. Ką mums primena tokie vardai: Stalinas, Hitleris, Mao Dzedunas, Fidelis Kastro?

Beje, islamo radikalai atvirai kalba: žalia vėliava apdengsime pasaulį. Taigi prasideda globalizmų susikirtimas.

Sukurtas dar vienas terminas – globalizacija, taip pat neaiškus ir painus. Perverčiau naujausias enciklopedijas, išleistas iki 2000 metų, – tų terminų ten nėra. Globalizacija – tai menas, kultūra, muzika, technika, Coca cola gėrimai, Mc‘Donald restoranai. Visa tai nesustabdomai plinta pasaulyje, bet žmogus gali pasirinkti. Jeigu taip būtų, pavojaus nebūtų. Pavojingas ir nepriimtinas tas globalizmas, kai nebėra pasirinkimo.

Kokie buvo įspūdingiausi pranešimai, perskaityti JBS suvažiavime?

Buvo svarstoma, kaip Amerikai apsiginti nuo nelegalios imigracijos. JAV siena su Meksika silpnai saugoma. Per ją plūsta imigrantai iš visos Pietų Amerikos, iš Azijos. Po kelerių metų JAV jau bus šeši milijonai nelegalių imigrantų. Politikai, norėdami surinkti kuo daugiau balsų, taiko amnestijas, suteikia pilietybę, net ispanų kalbą bruka į viešąjį gyvenimą. Visa tai skatina dar didesnę imigraciją, „praskiedžia“ Amerikos visuomenę. Ginkluoti savanoriai (kiekvienas sveikas žmogus Amerikoje gali turėti ginklą) saugo sieną.

Suvažiavime buvo demonstruojamos vaizdajuostės, kurių tikslas – palaikyti ir pakelti patriotizmą: „Būk savo valstybės patriotas“. Rodoma, kaip protėviai kovojo už savo šalį, kaip jie aukojosi.

Iš Kinijos į Ameriką plūsta pigios prekės. Tai vergiško darbo vaisiai. Amerikoje priverstos užsidaryti tekstilės įmonės. Jos persikelia į Kiniją. Amerikos bedarbiai perka tas pigias prekes. Amerikoje pagamintų prekių neperka, nes jos brangesnės. Tokiu būdu JAV finansuoja Kiniją, remia tos šalies ginklavimąsi. Buvo svarstoma, gal tas kiniškas prekes reikėtų apdėti muitais? Tačiau iš to niekas neišėjo. Prie Jungtinių Tautų sukurta Pasaulio prekybos organizacija, neva reguliuojanti garbingą prekybą, pasakė: „Ne“. Tai vienas iš pavyzdžių, kaip globalizmas veikia prieš Amerikos interesus.

Viešai kalbama, kad reikia sukurti Eurazijos konglomeratą (Europa plius Azija) ir Amerikos Sąjungą, į kurią įeitų JAV, Kanada, Pietų Amerikos valstybės. Suvažiavime pasisakyta prieš tokį globalizmo kūrimą.

Ar esate optimistas? Ar tikite, kad pavyks daryti įtaką globalizmui, bent kiek valdyti tuos procesus?

Perfrazavus Abraomo Linkolno žodžius, galima pasakyti: „Bailiai tyli, kai reikia kalbėti“. Taigi tylėti negalima. Švieskis pats, šviesk kitus. Penkių-dešimties žmonių sambūris – tai jau politinis kumštis, jau jėga. Susirinkę padiskutuoja, pasikeičia informacija ir veikia. Čia galėtume prisiminti Palaimintojo Jurgio Matulaičio paraginimą: rikiuokitės ir burkitės. Norint matyti veiklos rezultatus, reikalingas nuolatinis, pasiaukojantis darbas, nors jo rezultatų po vienerių metų gal dar nepamatysi. Negalima laikyti šviesos uždarius savyje. Reikia šviesti kitus. Veiklos formų yra įvairių: ne tik susirinkimai, bet ir lapeliai, lankstinukai, laiškų rašymas laikraščių redakcijoms. Daugelis žmonių, anot Solženicyno, supranta pasaulio būklę, bet nenori žinoti, kad serga. Taip neturėtų būti. Tiesa privalo būti skelbiama. Kai kas sako: „Politikoje nedalyvauju. Politika – ne man“. Tokia pozicija – tai vietos užleidimas korumpuotiems valdininkams; jei norite – skrebams ir girtuokliams.

Akivaizdu, kad Europos Sąjunga dar nesusikūrusi. Bedievišką ES Konstituciją atmetė nihilistinė Prancūzija, Olandija. Tenka apgailestauti, kad mūsų valstybės Seimas ją paskubėjo patvirtinti. Europos kultūra ir istorija yra per daug įsišaknijusios – jomis nesiseka manipuliuoti. Vis daugiau atsiranda ženklų, kad neprarasime nei lito, nei tautinės vėliavos. Po kokių dešimties metų ES sugrius. Laimė, kad Dievas į žmogaus prigimtį įskėlė laisvės kibirkštėlę. Niekam nesiseka jos užgesinti. Tai viena prigimtinių žmogaus teisių.

Suvažiavime buvo kalbama apie amerikiečių patriotizmą. Kokį jūs matote lietuvių patriotizmą?

Su amerikiečių patriotizmu mažiau bėdos, daugiau su lietuvių. Lietuvos mokyklose ugdomi pavadinamieji saulio piliečiai. Pilietinė visuomenė nėra patriotinė visuomenė. Piliečiu būti neužtenka, reikia būti savo tėvynės patriotu arba Lietuvai lojaliu piliečiu. Lietuvoje daug inteligentų, daug protų. Tačiau trūksta jų patriotinės veiklos, jų įsitraukimo į tautos dvasios ugdymą, dvasios pakėlimą. Kai kurie inteligentai kaip vištgaidžiai: nei gieda, nei kiaušinius deda. Patriotizmo mums reikia mokytis iš savo istorijos, iš dar gyvų didvyrių. Tačiau Lietuvoje jau jaučiu bruzdėjimą, tarsi viltingus garsus po žeme. Manau, patriotizmo ugnikalnis prasiverš.

Jus galima vadinti Lietuvos ir Amerikos patriotu, įtaigiu kalbėtoju. Kai kas jus vadina savo laiko legenda. Esate populiarus žmogus Lietuvoje. Per jūsų paskaitas prisirenka pilnos salės žmonių. Daug straipsnių rašote laikraščiams, kartais turintiems ne tą pačią kryptį....

Jeigu komunistiniai laikraščiai spausdintų mano straipsnius, rašyčiau ir jiems. Jeigu apaštalai būtų pasilikę vien Jeruzalėje, krikščionybė nebūtų išplitusi. Paprasti žvejai suprato, kad reikia skleisti informaciją. Niekada nenusimenu, jei koks laikraštis mano straipsnių neima. Nešu kitam – tas įdeda. Tik nepatinka, jeigu kas mano straipsnius cenzūruoja, išbrauko ar pakeičia.

Penkti metai gyvenate Lietuvoje. Ar nesigailite, kad grįžote į Tėvynę? Kaip jūs vertinate beveik kas savaitę įvykstančius vis naujus skandalus?

Džiaugiuos, kad Lietuvą drebina skandalai. Už juos ačiū žiniasklaidai. Žinome, kas vyksta valstybėje. Gaila, kad anksčiau nežinojome, kad sužinome per vėlai. Okupacijos metais nebuvo spaudos, žodžio laisvės, todėl žmonės nieko negalėjo sužinoti. Atrodė, jog nieko ir nevyko.

Nė kiek nesigailiu, kad sugrįžau į Lietuvą. Amerikoje savo darbą atlikau. Skaitydamas paskaitas, keletą kartų pervažiavau visą Amerikos žemyną. Amžius nebeleido toliau važinėti. Tėvynėje jaučiuosi labai gerai. Mane supa tiek puikių artimų žmonių. Atrodo, jog ir norėdamas negalėčiau nugriūti. Kaip prikimštame troleibuse... Dėkoju Dievui už man išnuomotus metus. Dievui moku nuomą.

Balandžio 13 dieną Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje skaitysite paskaitą „Mitai ir tikrovė apie Lietuvą supantį pasaulį“, atsakinėsite, kaip visada, į daugelio klausytojų klausimus. Gal galėtumėte paminėti bent keletą svarbiausių tos paskaitos momentų?

O, ne! Ateikite ir patys išgirsite. Taigi kviečiu balandžio 13-ąją 17val. į Lietuvos mokslų akademijos Didžiąją salę.

Dėkojame už pokalbį. Prašome Dievo, kad jums išnuomotų dar daug daug metų, per kuriuos mus džiuginsite naujomis knygomis ir įdomiomis, įtaigiomis paskaitomis.

© 2006 „XXI amžius“