Tiesa apie emigraciją

Vilius BRAŽĖNAS

Valstybei ir tautai žalingai emigracijai iš Lietuvos sustabdyti pirmiausia būtina dalykus vadinti tikraisiais vardais. Sveikintinos dr. Povilo Jakučionio blaivios mintys tuo klausimu, pateiktos „Tremtinyje“ (2006 m. kovo 23, Nr. 12). Jis ten, tarp kitko, sugriovė didįjį „bedarbių bėgimo“ melą, kuris neatsakingai naudojamas kaip pirmasis „bėgimo“ pateisinimas. Kvalifikuotų darbuotojų stoka nutraukia pirmąją to melo kaukę. O neva bėgą skurdžiai bedarbiai neturi pinigų net bilietui į Vilnių nusipirkti. Reikia nuplėšti ir „bėgimo“ (be raudonarmiečių durtuvų ir Sibiro tremties pavojaus) kaukę. Vyksta ne „bėgimas“, o pabėgimas: pabėgimas nuo pareigos tėvų kraštui – tėvynei; nuo pareigos prisidėti prie Lietuvos priešų nuniokotos (ekonomiškai ir dvasiškai) mūsų šalies atstatymo.

Pabrėžtina, kad čia nekalbama apie tuos, kurie rodo pagirtiną drąsą ir iniciatyvą užsidirbti lėšų užsienyje, ten imantis bet kokio darbo, kad padėtų ekonominį pagrindą savo ar artimųjų projektams Lietuvoje. Jie yra lietuviai investuotojai į Lietuvos atstatymą.

Tačiau keblus klausimas, ar galime visiškai pasmerkti kaip dezertyrus iš kovos lauko net ir tuos, kurie, pareiškę: „Kas man iš tos Lietuvos?“, atsuka tėvų žemei nugarą ir eina ieškoti ne darbo, o uždarbio; gal jie lengvai parsiduos ir trečiam, daugiau mokančiam kraštui. Visgi jie yra apgailėtini, o ne beatodairiškai smerktini, nes yra šlykščiausios žinomos pasaulyje sistemos – komunizmo okupacijos aukos. Naciai dujų kamerose kitas tautas žudė nuodingomis dujomis, o komunistai už „geležinės uždangos“, lyg didžiulėje kameroje, tautas žudė tautiškumui ir patriotizmui nuodingomis melagingų idėjų formomis.

Karo ginklų skeveldros paliko daugybę žmonių be rankų ir kojų, o didžiojo melo dujos daugelį sovietinėje kameroje uždarytų žmonių paliko be vieno šviesiausių jausmų širdyje – be tėvynės meilės jausmo, šalia kurio eina net iki mirties pasiaukoti skatinąs patriotizmas. Tad tie filosofai, kurie lyg kokie habilituoti runkeliai niekina patriotizmą, iš tiesų atgaivina antipatriotinių užsilikusių dujų veikimą. Be tėvynės meilės jausmo žmogus yra dvasinis invalidas.

Tad reikia gailėtis ir užjausti tuos, kurie yra praradę tą kilnų ir žmogų aukščiau už save pakeliantį jausmą. Jie yra tolygūs kurtiems, kurie negirdi lakštingalos, akliems, kurie nemato dangaus žvaigždžių ir margaspalvių pievų. Kadangi ir šiems kartais yra viltis pagyti, reikia tikėtis, kad, atsidūrę svetur, tapę svetimi tarp svetimųjų, jie pajus tėvynės laukų, artimųjų šiltos šypsenos trauką ir atgaus tėvynės meilę, tapdami tikrais lietuviais, o ne pasaulyje pasimetusiais kosmopolitais.

Tam reikia, kad juos užjaustume, bet taip pat ir nelaikytume jų kažkokiais gudragalviais, gudresniais už likusiuosius pakelti Lietuvos atsistatymo vargus ir darbus. Jokiu būdu neprisidėkime prie plepalų, kad tie Lietuvą apleidę lietuviai yra nepriklausomybės aukos; raudonojo materializmo apakinti, jie negirdėjo net Kudirkos pasmerkimo tų, kurie atsuko nugarą tautai dėl svetimo „trupinio aukso, gardžios sriubos šaukšto“.

Įdomiai nuteikė neseniai girdėta žinia apie užsienyje bėdon pakliuvusius mūsų tautiečius, apgulančius Lietuvos ambasadas su pagalbos prašymais ar reikalavimais. Jei bėdon pakliuvo tie, kurie išvyko užsidirbti lėšų ir grįžti, tai tam jie turi moralinę teisę. O kiti galbūt turėtų, ištikus bėdai, pagalbos ieškoti kokioje nors kosmopolitinėje ambasadoje. Žinoma, kad ir šių negalima atstumti: visi yra mūsų tautos vaikai. Ir yra dar galimybė, kad, neradę kosmopolitinės ambasados, tokie pajus savos ambasados reikšmę.

Deja, mūsų žiniasklaidoje per dažnai beveik atvirai skatinama išvykti, rodant tik „laimingus“, be jokių bėdų ir pažeminimų „ten“ įsikūrusius ir besilinksminančius išeivius. Kalbama tik apie tai, kiek uždirbama, o beveik neminima, kiek tai kainuoja ir kaip to pasiekiama. Ypač apgailėtini tie, kurie žada grįžti, „kai Lietuvoje bus viskas geriau“. Jie yra lyg sūnūs, sakantys ligotai motinai: „Kai tu prikaposi malkų, užkaišiosi stubos sienų plyšius, pakūrensi krosnį, tada aš grįšiu“. Tačiau ir tokie gali grįžti kaip sūnūs palaidūnai.

Sustabdyti Lietuvos Respublikos aukštųjų mokyklų išnaudojimą ir protų nutekėjimą padėtų Pirmojoje Respublikoje naudotas atsimokėjimo už valdiškas stipendijas metodas. Stipendininkas pasirašydavo sutartį, kad, Lietuvoje ar užsienyje baigęs mokslus, bent trejus metus dirbs Lietuvoje jam nurodytoje srityje.

Kadangi dabar atsirado nutekėjimas, tokią sutartį turėtų pasirašyti kiekvienas į aukštąjį mokslą kopiąs Lietuvos pilietis. Jei nelieki dirbti Lietuvoje, sumokėk visą, realią vieno studento išmokslinimo kainą, su visais nuošimčiais. Antraip, kaip prasiskolinęs valstybei, būsi iš bet kur sugrąžintas. O „trečiąją bangą“ lepinti, išlaikyti jų ir jų vaikų lietuviškumą Respublikos iždo sąskaita yra nusikaltimas tėvynėje liekančiam jaunimui. Kur yra valstybės rūpinimasis patriotinėmis moksleivių organizacijomis – skautais, ateitininkais, valančiukais, kudirkaičiais – ir parama joms?

Tad žiūrėkime į emigraciją blaiviai, vadinkime dalykus tikraisiais vardais. Tai padės sustabdyti pabėgėlius ir grąžinti dalį tų, kurie pabėgo nuo tėvynės bėdų.

© 2006 „XXI amžius“