„Aukso veršio“ garbintojai Kijeve

Kol vyksta įtemptos, daugiausia užkulisinės derybos, kokia gi partija ar blokas formuos naująją Ukrainos vyriausybę, ne tik Ukrainos, bet ir pasaulio politikos stebėtojai ir specialistai, jau nekalbant apie žiniasklaidą, skaičiuoja milžiniškus pinigus, kurie buvo išleisti rinkimų kampanijai. Visi pripažįsta, jog praėję Ukrainos Aukščiausiosios Rados rinkimai buvo patys brangiausi atsikūrusios Ukrainos valstybės istorijoje. Analitikai iš Nacionalinio demokratijos instituto ir Ukrainos-Kanados fondo „Demokratiniai institutai ir praktika“ įtakingame verslo laikraštyje „Invest gazeta“ paskelbė, kad rinkimų kampanijai išleista fantastiška suma – 10 milijardų dolerių. Tai sudaro dvigubą stambiausio Ukrainos metalurgijos koncerno „Krivorožstal“ kainą arba 7 proc. Ukrainos bendrojo vidaus produkto.

Aišku, 10 mln. dolerių suma atrodo tiesiog beprotiška, tačiau šių duomenų niekas net nebandė paneigti. Ekspertai tai aiškina keliomis priežastimis. Pirmiausia tuo, kad per šiuos rinkimus galiojo tiktai proporcinė sistema. Tai yra visi kandidatai buvo renkami tiktai pagal partijų sąrašus. O tai vertė regioninius lyderius ir stambius verslininkus, kurie anksčiau be didelio vargo laimėdavo rinkimus vienmandatėse apygardose, šį kartą ieškoti sau vietos partijų sąrašuose. Be to, daugeliui „Kučmos mokyklos“ politikų ir verslininkų patekimas į parlamentą galėjo nulemti jų politinį išlikimą. Visa tai atvedė prie to, jog pretendentų į Ukrainos parlamentą atsirado neregėta gausybė.

Nevalstybinės organizacijos „Ukrainos rinkėjų komitetas“ vadovas Igoris Popovas dar pernai rudenį pareiškė, kad Ukrainoje prasidėjo beprecedentė prekyba dėl vietų partiniuose sąrašuose. „Pas partijų vadus plūdo „žygeiviai“ iš regionų su pilnais lagaminais pinigų“, – sakė I.Popovas. Geresnė vieta partijų ir blokų sąrašuose kainavo mažiausiai du milijonus dolerių. Bet tai buvo tiktai pradinė suma. Dabar niekas negali tiksliai pasakyti, kiek kainavo viena deputato kėdė. Apie kandidatų į parlamento narius ideologines pozicijas nėra ko ir kalbėti. Kaip suprasti, pavyzdžiui, tai, jog į kairiųjų partijų, kurios skelbiasi kovotojomis su kapitalizmu, sąrašus pateko nemažai tikrų „oligarchų“. Arba partijų, paskelbusių karą buvusio prezidento L.Kučmos režimui, sąrašuose atsirado žmonių, kurie sukiojosi L.Kučmos aplinkoje, pavardės.

Labiausiai tikėtina, jog didžioji dalis šešėlinių pinigų atsidūrė partijų kasose. Tam buvo visos prielaidos. Mat šių metų rinkimuose buvo panaikintas rinkimų fondų limitas. Tai ir lėmė, kad daugiau nei du kartus išaugo dargi oficialių politinių reklamų kainos. O ką jau kalbėti apie kainas televizijų reklamose. Pasak Ukrainos televizijos kompanijų atstovų, jeigu būtų buvę transliuojami visų, pageidavusių pakliūti į parlamentą, reklaminiai klipai, tai kitoms laidoms nebūtų likę nei laiko, nei vietos. O kur dar Kijevo ir kitų miestų gatvėse kandidatų dalytos dovanos – šokolado plytelės, bilietai į kiną ir teatrus, įvairiaspalviai šalikėliai ir t.t. Neliko nuošalėje ir vyriausybė, paskelbusi ištisą paketą fantastiškiausių pažadų gyventojams.

Ekspertai įspėjo, jog „auksinis lietus“ baigsis iškart po rinkimų. Pirmuoju, verčiančiu suklusti, signalu tapo vyriausybės spendimas peržiūrėti bendrojo vidaus produkto augimo tempus mažėjimo linkme. O Nacionalinio banko tarybos pirmininkas Valerijus Grecas pareiškė apie galimos finansinės krizės pavojų, kurį sukėlė priešrinkiminė destabilizacija ir finansiškai nerealūs vyriausybės pažadai socialinėje sferoje.

Petras KATINAS

© 2006 „XXI amžius“