Energijos badas

Europa – tai milžiniškas pramonės regionas, sunaudojantis sunkiai įsivaizduojamą energijos kiekį. Nafta, dujos, akmens anglis, vėjiniai elektrogeneratoriai, atominės elektrinės – viskas panaudojama tam, kad galėtų dirbti staklės ir mašinos, važinėtų automobiliai ir traukiniai. Pagrindiniai energonešėjų tiekėjai į senąjį žemyną – Norvegija (nafta ir dujos), Libija ir Persijos įlankos šalys (nafta) ir, žinoma, Rusija (nafta ir dujos). Nedaug naftos, dujų ir akmens anglies yra ir pačioje Europoje. Pavyzdžiui, Prancūzija net 75 proc. reikalingos jai elektros energijos gauna iš savo atominių elektrinių. Tačiau ir prancūzai neapsieina be energoresursų importo.

Specialistai ir ekspertai vieningai pripažįsta, kad visi Europos energonešėjų resursai jau baigia išsekti. Iš tiesų tiktai Norvegija vis dar turi galimybių surasti (ir randa) naujus naftos ir dujų telkinius šiaurinių jūrų šelfe, o visos kitos šalys dažniausiai importuoja naftą, jos produktus ir dujas. Tačiau ir Norvegija, nors tam dedamos didžiulės pastangos, negalės aprūpinti nafta ir dujomis visos Europos. Rusijos „Gazprom“ specialistai tiesiog piktdžiugauja tokia situacija. Jų paskelbtame pranešime teigiama, kad jau 2020 metais Europai reikės importuoti 70 proc. jai reikalingų dujų (dabar importuojama 43 proc.).

Su nafta reikalai ne ką geresni nei su dujomis. Juk pagrindinės pasaulio naftos atsargos yra Persijos įlankoje, kur situacija kasmet vis blogėja. JAV karinės operacijos nei Afganistane, nei Irake nieko gera nedavė. Dabar auga didžiulė įtampa dėl Irano, ir amerikiečiai neatmeta karinių veiksmų galimybės prieš agresyvių Irano mulų, sumaniusių pasigaminti branduolinį ginklą, režimą. Tokiu atveju galima susilaukti sunkiai prognozuojamų pasekmių. Irako patirtis tą geriausiai parodo. Negalima pamiršti, jog Iranas užima ketvirtąją vietą pasaulyje pagal naftos eksporto mastus. Jeigu jo naftos verslovės nustotų siurbusios „juodąjį auksą“, tai viso pasaulio pramonę ištiktų didžiulė krizė. Dar daugiau, neprognozuojami radikalūs Irano mulos gali, o tam jie turi pakankamai galimybių, užtverti Ormuzo sąsiaurį, jungiantį Persijos įlanką su Indijos vandenynu. Tam nereikia didelio proto ar strateginių sugebėjimų. Užversti Ormuzo sąsiaurį minomis Iranas visiškai pajėgus. Tokiu atveju, anot vieno vokiečių apžvalgininko, apie naftos kainą net spėlioti baisu: naftos, benzino litras gali susilyginti su geriausių išlaikytų Prancūzijos vynų kainomis.

Taigi lieka ne tiek jau daug energoresursų tiekėjų šaltinių: Nigerija, Venesuela, Libija, Rusija ir Centrinė Azija. Apie ją, kaip atskirą tiekėją, galima kalbėti tiktai gana sąlyginai. Juk iš Centrinės Azijos nafta teka per Rusijos kontroliuojamus naftotiekius, kuriuos Maskva gali bet kada ne tik griežtai kontroliuoti, bet ir užsukti sklendes. Visi ženklai rodo, kad norom nenorom Europai tenka nukreipti savo žvilgsnius į Rytus, t.y. į Rusiją, kur, bent jau kol kas, visiškai pakanka naftos ir dujų. Tiesa, duomenys apie naftos bei dujų atsargas Rusijoje griežtai užslaptinti, todėl apie jas galima kalbėti tiktai remiantis ekspertais, tarp jų ir rusų. Jų nuomone, akmens anglies resursų Rusija turi net 500 metų, dujų – 150-200, o naftos – 50-70 metų. Taigi, anot Rusijos politikos apžvalgininko Jevgenijaus Anisimovo, Rusija tampa energetikos imperija, pasodinanti ant savo dujų ir naftos „adatos“ visą Europą. Žinant tradicines Maskvos imperines ir didžiavalstybines užmačias, nesunku įsivaizduoti, kuo ta „adata“ gali baigtis Senajam žemynui.

Petras KATINAS

© 2006 „XXI amžius“