Didžiausia visų laikų techninė katastrofa

Černobylio mergaitė

Netoli Černobylio miške pastatyti ženklai, perspėjantys apie radiacinį užterštumą

Černobylio atominės elektrinės sprogimo suniokotas reaktorius

Visas pasaulis prisiminė prieš 20 metų įvykusią branduolinę Černobylio atominės elektrinės katastrofą. Kol kas tai didžiausia techninė katastrofa pasaulio istorijoje. Kai kas lygina šią tragediją su 1945 metais rugpjūčio mėnesį amerikiečių numestomis atominėmis bombomis ant Japonijos Hirosimos miesto. Tačiau tos bombos, pavadintos „Mažylė“ ir „Storulė“, nuo kurių žuvo apie 120 tūkstančių žmonių, buvo tiktai smulkmė, palyginti su Černobylio branduolinio reaktoriaus sprogimu ir to sprogimo pasekmėmis. Tiesa, niekas tiksliai nežino, kiek kainavo Černobylio atominėje elektrinėje 1986 m. balandžio 26-ąją, 1.24 val. nakties, įvykęs sprogimas. Simboliška, kad sprogęs 4-asis reaktorius buvo pavadintas Lenino vardu. Netrukus to paties Lenino bolševikinė imperija ėmė byrėti. Taigi Černobylis buvo tarsi to imperijos saulėlydžio pradžios ženklas. Daugybę tonų sveriantis reaktoriaus stogas išlėkė į orą ir milžiniškas radioaktyvių dulkių debesis pakilo aukštai į atmosferą. Dabar vis dar tebeskaičiuojamos tos katastrofos pasekmės, ir tie skaičiavimai labai skiriasi. Tarptautinė branduolinės energetikos agentūra (TATENA) tvirtina, kad tik apie 4 proc. sprogusio reaktoriaus branduolinio kuro pateko į atmosferą. Taip pat TATENA skelbia apie 56 žuvusius katastrofos likvidatorius ir vos devynis vaikus, vėliau mirusius nuo skydliaukės vėžio. Jungtinių Tautų sveikatos organizacijos vertinimu, Černobylio avarijos pasekmes likvidavusių, mirusių nuo radiacijos sukeltų ligų, baigusių savo gyvenimą savižudybėmis skaičius prieš penkerius metus siekė mažiausiai 50 tūkstančių. O aplinkosaugos organizacija „Greenpeace“ skelbia, jog aukų buvo 100 tūkstančių ir daugiau ir suniekino TATENA išvadas, pavadindama jas katastrofos „baltinimu“. Ukrainiečių mokslininkas radiologas V.Pojarkovas irgi vadina TATENA skelbiamus duomenis nesąmone, kad į atmosferą pateko tik 3-4 proc. naudoto branduolinio kuro. Jo įsitikinimu, į atmosferą pateko mažiausiai 50 proc. kuro, ko pasekmė – milžiniški žemės plotai buvo šimtmečiams užkrėsti plutoniu, stronciu, ceziu. O garsaus Maskvos Kurčiatovo instituto mokslininkai, kruopščiai ištyrinėję reaktoriaus sarkofagą, skelbia, jog prieš 20 metų į atmosferą išsiveržė visa radioaktyvi medžiaga.

Kodėl gi tokie nevienodi vertinimai? Pirmiausia todėl, jog branduolinė energija yra verslas ir labai daug kas visiškai nesuinteresuotas, kad katastrofos padariniai būtų žinomi. Elgiamasi beveik taip pat, kaip elgėsi buvusios Sovietų Sąjungos SSKP politbiuras su tuometiniu „perestrojkos“ autoriumi M.Gorbačiovu ir buvusiu premjeru N.Ryžkovu priešakyje. Prieš 20 metų jie visi tylėjo arba akiplėšiškai melavo. Kitas dalykas, ir praėjus dviem dešimtmečiams, prie daugelio dokumentų ir įrodymų, kad būtų galima teisingai įvertinti tragedijos pasekmes, priėjimas užkirstas. Tie dokumentai bei įrodymai paslėpti Maskvos SSKP archyvuose. Ir ne tik. Slepia duomenis ir tarptautiniai branduolinės energetikos koncernai bei jų lobistai. Ir visai nesvarbu, jog Černobilyje ir jo apylinkėse po sprogimo radioaktyvumas buvo net 400 kartų didesnis nei po atominės bombos sprogimo Hirosimoje 1945 metais. SSRS valdžia siuntė tūkstančius žmonių, faktiškai be jokių apsaugos priemonių, likviduoti „nelaimingo atsitikimo“ pasekmes.

Šiuo metu apie Černobylio katastrofą ir jos mastus paskelbta daugybė straipsnių, mokslinių studijų, atsiminimų. Buvęs paskutinis SSKP gensekas M.Gorbačiovas ir šiandien aiškina, kodėl Maskva melavo ir neskelbė apie pavojų, iškilusį milijonams Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos žmonių. Pasak M.Gorbačiovo, SSKP ir SSRS vadovai bijojo, kad nekiltų visuotinė panika tokiuose dideliuose miestuose kaip Kijevas ir Minskas… Neseniai viename Rusijos savaitraštyje pulkininkas Vladimiras Charka, vadovavęs SSRS gynybos ministerijos aviacijos grupei bandant likviduoti avarijos pasekmes, paskelbė savo atsiminimus, pavadintus „6500 skrydžių į pragarą“. Pulkininkas rašo, jog pirmą kartą virš degančios atominės elektrinės 1986 m. balandžio 28 d. skrido ir jis pats. Iš degančio reaktoriaus veržėsi didžiulis švytintis debesis į 200-250 metrų aukštį. Lėktuvo dozimetriniai prietaisai tegalėjo nustatyti, kad radiacijos lygis labai didelis, ir daugiau nieko. Tiktai gegužės 12 dieną iš Maskvos atskrido sraigtasparnis, kuriame buvo šiuolaikiniai, daugiausia amerikietiški ir japoniški radiacinės žvalgybos prietaisai. Jie ir nustatė, jog radiacija siekė 15 tūkst. rentgenų! Šie duomenys buvo bemat griežtai įslaptinti ir paskelbti tiktai po aštuonerių metų. Kol mokslininkai aiškinosi, kokių priemonių reikia imtis, sraigtasparnių pilotams buvo įsakyta užpilti reaktoriaus kiaurymę. Į ją buvo mėtomi smėlio maišai, molis, švino gabalai. Švino atsargos greitai baigėsi ir teko jį skubiai pirkti užsienyje.

V.Charka atkreipia dėmesį, kaip buvo valomas stogas nuo sprogusio 4-ojo reaktoriaus radioaktyvių medžiagų. Iki pat 1986 metų rugsėjo stogas buvo valomas likviduotojų rankomis, nes nebuvo jokių kitų techninių priemonių, o distanciniu būdu valdomi radioaktyvių šiukšlių surinkėjai išeidavo iš rikiuotės neišdirbę nė dienos. Buvo bandoma sraigtasparniais užmesti ant reaktoriaus stogo specialų tinklą, padengtą epoksidine derva, arba uždėti ant stogo didžiulį gaubtą iš nerūdijančio plieno. Tačiau skubiai pagaminto gaubto neatlaikė jokie plieniniai lynai.

Į katastrofos vietą buvo skubiai permesti sraigtasparniai iš Ukrainos, Baltarusijos, Pabaltijo karinių aerodromų bei iš europinės Rusijos dalies, taip pat iš Čitos ir Chabarovsko. Kaip teigia pulkininkas V.Charka, Černobylio katastrofos „pasekmių likvidavime“ dalyvavo ne mažiau kaip 100 tūkst. karo lakūnų ir techninio personalo. „Faktiškai visa to meto sovietinės armijos aviacija“, - rašo V.Charka.

O sraigtasparnių ekipažams maksimali radiacijos dozė, kurią per porą darbo savaičių gaudavo, buvo nustatyta 25 rentgenai. „Iš viso tuo metu kariniai lakūnai ir technikai įvykdė 6500 skrydžių į pragarą. Kiek lakūnų ir technikų tie skrydžiai kainavo gyvybes, dabar jau nepasakys niekas“, - baigia savo atsiminimus pulkininkas V.Charka.

Dabar jau aišku, kad tuometinio JAV prezidento Ronaldo Reigano politika paskelbiant SSRS „blogio imperija“ sukėlė nepaprastą sovietinės vadovybės paniką ir visi ištekliai buvo mesti ginklavimuisi. Tai didele dalimi lėmė ir Černobylio katastrofą. O kitų išteklių, kaip prasimanyti pinigų, išskyrus tuomet gana pigias naftą ir dujas, Maskva neturėjo. Todėl buvo nuspręsta forsuoti atominių elektrinių statybą. Aišku, „stachanovietiškais metodais“, nė kiek neatsižvelgiant į saugumo priemones. Beje, apie tai Kremliaus valdovus dar 1979 metais buvo įspėjęs SSRS KGB šefas J.Andropovas, pareiškęs, jog skubėjimas ir elementarių saugumo normų nesilaikymas gali baigtis labai blogai. Taip ir įvyko. Deja, į kalėjimą sėdo mažiausiai dėl Černobylio katastrofos kaltas elektrinės direktorius Viktoras Briuchanovas, kurį, dar statant galingiausią pasaulyje Černobylio AE, kasdien atakavo Kremlius, reikalaudamas spartinti statybos tempus. Tam nieko kito neliko daryti, kaip 1983 m. gruodžio 31 d. raportuoti, jog ketvirtojo reaktoriaus statyba visiškai baigta, nors dar nebuvo net pradėta įrengti apsaugos sistema.

Taigi ne V.Briuchanovas kaltas dėl XX a. pabaigos Pompėjos, o tie, kurie vedė sovietinę imperiją į „šviesų rytojų“. Už grotų turėjo atsidurti jie, komunizmo „statytojai“. Tai jie kalti, kad iki šiol ir nežinia ar po šimtmečių bus galima naudotis užterštais 800 tūkst. hektarų žemės ir 700 tūkst. hektarų miško Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje. O kas atsakys už tuos apie penkis milijonus nukentėjusių žmonių ir daugiau kaip 600 tūkstančių vadinamųjų „likvidatorių“, iš kurių daugelis jau išėjo į geresnį pasaulį.

Galutinai likviduoti Černobylio grėsmę numatoma tiktai 2012 metais, kada ketinama baigti 20 tūkst. tonų sveriančio plieninio gaubto įrengimą, kuris padengtų jau dabar byrantį pasenusį betoninį sprogusio reaktoriaus sarkofagą.

Petras KATINAS

AFP ir Reuters nuotraukos

© 2006 „XXI amžius“