Žaidimas manipuliacijomis

Petras KATINAS

Sunku patikėti, kad XXI a. pradžioje kokia nors buvusi kolonijinė valstybė, pavyzdžiui, Didžioji Britanija, Prancūzija ar kitos, imtų kalbėti, jog atėjo metas susigrąžinti buvusias kolonijas. Deja, dabar tokios kalbos be paliovos sklinda „specifinės demokratijos“ valstybėje. Taip prezidentas V.Putinas pavadino Rusiją, pasiskelbusią Sovietų Sąjungos teisių perėmėja. Aiškiai matyti, kad siekia atkurti subyrėjusią imperiją.

Šiomis dienomis vienu pagrindinių Kremliaus ruporų tapęs dienraštis „Komsomolskaja pravda“ paskelbė savo korespondento pokalbį su žinoma imperininke, labai artima valdžiai politologe Natalija Naročnickaja. Pastaroji dažnai įtraukiama į oficialių Rusijos delegacijų sudėtis, kai jos vyksta į įvairias Europos Sąjungos institucijas, aktyviai reiškiasi Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje. Straipsnis, pavadintas „Rusija negali prarasti teritorijų“.

Štai keli įdomiausi klausimai, o ypač N.Naročnickajos atsakymai į juos:

Natalija Aleksejevna, kada gi Rusija turės teisingas ir teisėtas sienas?

Tikiuosi, jog anksčiau ar vėliau taip įvyks. Dabar svarbiausia – demonstruoti jėgą ir nacionalinę valstybinę valią. Tai labai padės šaliai netolimoje ateityje.

Tačiau kažkodėl baltarusių „tėtušis“ neskuba stoti į sąjungą su Rusija.

Ne „tėtušyje“ esmė. Trypčiojame mes patys. B.Jelcino aplinka nenorėjo jokios sąjungos. O Baltarusijos liaudis visiškai nesižavi vakarietiškomis idėjomis, kuriomis užsikrėtęs rusų nomenklatūros elitas. Gana nepalankiai žvelgia į sąjungą ir mūsų musulmoniškos respublikos.

Tad kokios priežastys ir kas konkrečiai trukdo sąjungai?

Pastaraisiais metais aš jau nebesuprantu, kas vyksta. Mūsų pusė kelia visiškai nepriimtinas sąlygas. Visi lyg ir suinteresuoti sąjungos sukūrimu, o nežengiama realių žingsnių į priekį. Mes nesusimąstome, kad sąjunga pirmiausia reikalinga Rusijai, o ne Baltarusijai. Todėl tai ir sukelia tokią Vakarų strategų isteriją.

Sprendžiant iš premjero Fradkovo atstovo pareiškimo, Rusija vis dėlto nusprendė išnaudoti šansą prisijungti naujas teritorijas. Tačiau tai pradės nuo mažos Pietų Osetijos.

Tikiuosi, jog tai ne blefas. Tuo labiau kad dauguma gyventojų remia Rusijos užsienio politiką, žmonės seniai suprato, jog Vakarams nereikalinga stipri Rusija. Nesuprantama, kodėl mes atstumiame tautas, kurios iki šiol tebėra mums ištikimos. Rusija negali prarasti teritorijų, tuo pačiu neatsižvelgiant į didžiosios valstybės statusą. Mūsų protėviai žinojo, jog be Krymo negalėsime išlaikyti Kaukazo. Jeigu galima skaldyti Jugoslaviją, tai, vadinasi, tą patį galima daryti ir buvusioje SSRS teritorijoje. Juridinių pagrindų daugiau, negu reikia. Juk pagal 1990 m. balandžio 3 d. įstatymą apie išėjimą iš SSRS, panorėjusios tapti nepriklausomos respublikos įsipareigojo suteikti autonomijoms kurti savo valstybinę ateitį. Gruzija ignoravo šį įstatymą. O pasaulio bendruomenė užmerkė į tai akis. Ir tai suprantama, nes jeigu būtų laikomasi to įstatymo, Ukraina, Gruzija ir Moldova prarastų savo strategines teritorijas, kurios domina Vakarų pasaulį. Pietų Osetija – tai vartai į Kaukazą, Abchazija – į Juodąją jūrą. Gruzija taps niekam nebereikalinga ir neįdomi be šių teritorijų.

Tačiau kaip praktiškai prijungti Pietų Osetiją ar Abchaziją?

Pirmiausia nepasinaudoti mistine „teise į nacionalinį apsisprendimą“. Reikia įrodyti neteisėtą NVS šalių išstojimą iš SSRS tais atvejais, kai buvo pažeistos autonomijų teisės. Aš su kitais politikais jau pateikiau tokio įstatymo projektą.

Bet ar verta kelti teritorinius klausimus? Juk rizikuojame susilaukti naujojo „šaltojo karo“ su Vakarais.

Vakarai gerbia vien tiktai jėgą. Kol mes svaiginomės „naujuoju mąstymu“, visas likęs pasaulis tuo pasinaudojo ir pasigrobė, ką reikia. Nereikėtų pataikauti Europai ir JAV.

* * *

Aišku, šis N.Naročnickajos susirūpinimas dėl būtinumo vėl prisijungti po SSRS subyrėjimo prarastas teritorijas ne šiaip sau „patriotinis“ išsišokimas. Maskva aiškiai pradėjo vykdyti grubaus spaudimo politiką kaimynų atžvilgiu. Pirmiausia Gruzijos ir Moldovos. Uždraudusi pagrindinės šių šalių produkcijos – vyno eksportą į Rusiją, Maskva tikisi smogti labai skaudų smūgį jų ekonomikai. Štai vienas iš Kremliaus kontroliuojamos Rusijos televizijos programos vedėjas Michailas Leontjevas, kaip teigiama, rašantis kalbas aukštiems Rusijos valdžios pareigūnams, pareiškė: „Atėjo laikas pagaliau visais įmanomais būdais ryžtingai demonstruoti šią „chaliavos“ (kriminaliniu žargonu – parazitinio maitinimosi kitų sąskaita – Red.) industriją, kurios pagalba maitinosi buvusios sovietinės respublikos. Mes jokiu būdu negalime leisti toms šalims parazituoti ant mūsų kūno. Ypač toms, kuriose vykdoma antirusiška politika. Kam maitinti priešus? Jie pasirenka Vakarus, o savo produkciją nori parduoti Rusijoje“. O tai, kad ne tik Rusijos politologai ir televizijos laidų vedėjai vartoja kriminalinių elementų ir mafijos žargoną, bet ir pats prezidentas V.Putinas, pasako, kokiais principais vadovaujasi Kremlius savo užsienio politikoje. Pirmiausia – šantažo, ekonominio spaudimo, pagaliau kumščio teise.

Neatsitiktinai uždraudus Gruzijai eksportuoti savo vynus į Rusiją, tuo pat metu Rusijos televizijos kanalo „Pervyj kanal“ pagrindinėje propagandinėje laidoje „Odnako“, užsiimančioje buvusių „respublikų“ reikalais, buvo transliuota tariami įrašai apie Gruzijos parlamento Gynybos ir saugumo komiteto vadovo Givio Targamadzės telefoninius pokalbius su Lietuvos URM aukštais pareigūnais Albinu Januška ir Renatu Juška. Esą jie tarėsi, kaip pašalinti ar net nužudyti Baltarusijos opozicijos lyderį Aleksandrą Milinkievičių. Aišku, tai nieko nauja. Lubiankoje ir ne tokių dalykų sukuriama, ir bus sukurta dar daugiau. Šis Rusijos vykdomo informacinio karo prieš Lietuvą atvejis toli gražu ne vienintelis. Kremliaus ir Lubiankos strategai puikiai žino, kad nemaža Lietuvos visuomenės dalis tiki tokiomis manipuliacijomis. Bet tai dar ne didžiausia bėda. Keisčiausia, jog tokiomis Rusijos FSB „antimis“ linkęs patikėti net vienas iš Socialdemokratų partijos vadų Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Justinas Karosas. Jis netgi aiškiai leido suprasti, kad ta ideologinė provokacija gali būti teisybė. Kaip pažymėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vadovas Raimundas Lopata, „paradoksaliausia, jog tokį iš esmės elementarų kontekstą komentuodami užkibo aukšto rango Lietuvos politikai“. Tik vargu ar verta tuo stebėtis. Juk dabartinė aiškiai prorusiškos Lietuvos valdžios vykdoma politika rodo, jog tokių jos vykdytojų kaip J.Karosas – daugybė. O jeigu kas nors, kaip, pavyzdžiui, europarlamentaras prof. V.Landsbergis, primena apie Maskvos keliamas grėsmes, bemat pavadinami „isterijos kurstytojais“ bei panašiai. Šioje srityje, žinoma, pirmauja „valstietė“ K.Prunskienė, socialdemokratų politbiuras. Rusijos mylėtojai, reikalaudami „intensyviau bendradarbiauti“ su Maskva, tame bendradarbiavime mato tiktai vieną aspektą – padlaižiauti jai. Kaip neseniai pabrėžė buvęs Moldovos premjeras J.Sturza, V.Putino Rusija jau ne kartą pademonstravo, kad civilizuotų santykių su ja viltis yra pražūtinga. V.Putinas su savo komanda užsienio politikoje bendradarbiavimo sąvoką jau senokai pakeitė siekiu įtvirtinti, geriausiu atveju, vasalinius santykius. Beje, tą puikiai žino ir tokie Lietuvos politikai kaip K.Prunskienė su J.Karosu bei kiti, ypač dabartinės „naujosios“ koalicijos partneriai. Bet vis tiek daro savo. Atkakliai perša visuomenei Rusijos meilę ir nuolankumą jai, nepaisant to, kad Rusijos pradėtas plataus masto informacinis karas, jau nekalbant apie jos šnipų ir įtakos agentų gausybę, savo juodą darbą jau beveik padarė. Maskvos propagandos virusais jau užlieti ne tik buvę funkcionieriai ir „plebsas“, bet, deja, ir tie, kurie save inteligentais vadina. Ir tas virusas vis labiau plinta. Nėra abejonės, jog, pasodinus į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko kėdę dar vieną tokį, kaip ir į užsienio reikalų ministro, padėtis dar labiau pablogės. Jau vien tai, kad turėdama vos kelių žmonių frakciją Seime bičiulė Kazimira įgijo tokią valdžią, rodo, jog iš šios veikėjos Maskva tikisi labai daug. Vertėtų prisiminti, ką dar 1990 metų rudenį kalbėjo aukštas Rusijos čekistas KGB pulkininkas Michailas Liubimovas apie šią moterį. Tada M.Liubimovas netgi apgailestavo, kad griūnant imperijai Sovietų Sąjungoje nebuvo tokios premjerės kaip K.Prunskienė. Tuomet, anot KGB pulkininko, ir imperija būtų išlikusi, ir „perestrojka“ būtų pajudėjusi kita kryptimi.

Šiomis dienomis daug kalbama apie gegužės 2-5 dienomis Vilniuje vykstantį tarptautinį Demokratijos forumą, kuriame dalyvauja daugelio Europos šalių aukščiausio lygio pareigūnai. Ta proga įdomus Londono BBC komentaras, kuriame sakoma, kad Vilniaus ambicijos stoti šalia Briuselio ir Strasbūro patenkina Europos Sąjungą. Tą rodo sprendimai perkelti į Lietuvos sostinę nemažai ES institucijų. Pirmiausia Lyčių lygybių institutą. „Tas institutas ir taps „pirmąja kregžde“ Vilniui tampant svarbiu ES centru“, - komentavo BBC. Pažymima, kad Vilnius konkursuose dėl ES institucijų įkūrimo aplenkė kitus pretendentus: Lenkiją, Estiją, Čekiją, Slovėniją ir Slovakiją.

Kai kurios Rusijos informacijos agentūros irgi pažymi, kad Vilniaus ambicijos tapti viena iš ES sostinių neturi nieko stebinti, nes tai, be abejonės, skatins užsienio investuotojus ateiti į Lietuvą. Tuo tarpu „darbiečių“ atstovė Europos Parlamente Ona Juknevičienė, šiaip jau bene „gudriausia“ V.Uspaskicho kompanijoje, nepalaiko ES institucijų Lietuvoje įkūrimo idėjos. Pasak jos, Lietuvai neverta švaistyti pinigų eurobiurokratams išlaikyti. Aišku, tai dar vienas populistinis triukšmelis neva rūpinantis mokesčių mokėtojų pinigais. Tačiau kažkodėl nei Briuselio, nei Strasbūro valdžia nesiskundžia ES institutų gausybe tuose miestuose. Atvirkščiai – džiaugiasi, nes tie vadinamieji eurobiurokratai ženkliai papildo jų biudžetus. Kita vertus, Lietuvos regioninė lyderystė taptų svarbi atsvara Maskvos planams.

© 2006 „XXI amžius“