Emanuelis Levinas – žymus mūsų laikų mąstytojas

(1906 01 12-1995 12 25)

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Gegužės 2 dieną Kaune buvo minimos filosofo Emanuelio Levino 100-osios gimimo metinės. Prie Karaliaus Mindaugo prospekte esančio namo Nr. 37 iš Spaustuvininkų gatvės pusės buvo atidengta memorialinė lenta, o vėliau istorinėje Lietuvos Respublikos prezidentūroje Kaune vyko konferencija. Pranešimus skaitė filosofai prof. Arvydas Šliogeris, Tomas Sodeika, Leonidas Donskis. Šis pasaulinio garso filosofas, prieš 100 metų gimęs Kaune ir formavęsis Lietuvoje, buvo paminėtas dar prieš mėnesį Vilniuje ir Kaune.

Iš Emanuelio Levino gyvenimą ribojančių datų matome, kad šių metų pradžioje sukako 100 metų nuo jo gimimo, per praėjusias Kalėdas – 10 metų nuo mirties. Paryžiuje įkurta E.Levino šimtmečio paminėjimo asociacija, Jeruzalėje veikia Raisos ir Emanuelio Levino centras. Šimtmečio paminėjimas įvyks dvylikoje valstybių, numatyti 25 renginiai. Sausį įvyko didelis renginys Jeruzalėje. Į miesto teatrą susirinko apie tūkstantis žmonių. Minėjimas jau įvyko Prancūzijoje. Balandžio 3-5 dienomis Vilniuje ir Kaune surengta tarptautinė konferencija „Šimtmetis su Levinu: totalumo griuvėsiuose“. Per tris dienas perskaityta per trisdešimt pranešimų. Iš įvairių šalių atvyko garsieji levinistai, kurie norėjo ir turėjo ką pasakyti. Tai prof. David Banon iš Strasbūro (Prancūzija), prof. David Patterson iš Memfio (JAV), prof. Bernhard Waldenfels iš Rūro (Vokietija), prof. Aleksej Černiakov iš Sankt Peterburgo (Rusija), prof. Algis Mickūnas iš Ohajo (JAV), prof. Andrius Valevičius iš Kvebeko (Kanada) ir kiti. Pranešimus taip pat skaitė lietuviai mokslininkai: prof. Rita Šerpytytė (Vilniaus pedagoginis universitetas), prof. Gintautas Mažeikis (Šiaulių universitetas), prof. Jūratė Baranova (Vilniaus pedagoginis universitetas), dr. Tomas Sodeika (Kauno technologijos universitetas), dr. Dalius Jonkus (Vytauto Didžiojo universitetas), dr. Nerijus Milerius (Vilniaus universitetas) ir kt. Konferenciją Lietuvoje surengė Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centras, Kauno technologijos universiteto Filosofijos ir kultūrologijos katedra. Prof. James E.Faulconer iš Brigham Young universiteto Filosofijos katedros (JAV) paklausėme, kokią vietą tarp kitų filosofų jis priskirtų E.Levinui. Profesorius atsakė: „Labai svarbią. Jis padeda suprasti Heideggerį, išsiaiškinti jo klaidas. Jis atstatė santykį tarp religijos ir filosofijos. Tas santykis XX amžiaus filosofijoje buvo praradęs savo vietą. E.Levinas leidžia suvokti, kad net modernioje filosofijoje religija turi savo vietą. Jis daug kalba apie meilę ir santykį su Kitu. Aš esu krikščionis, bet man patinka, jog E.Levinas yra žydas, kad jis moko gerbti kitą. Tai man padeda suprasti savo tapatybę, įpareigoja vertinti jo kultūrą“. Čia derėtų pasakyti, jog E.Levinas buvo kviečiamas skaityti paskaitų ir katalikiškų institucijų. 1972 metų rudenį jis skaitė pranešimą konferencijoje, kurią surengė Amsterdamo aukštoji katalikų teologijos mokykla. 1980 metų pavasarį Tėvo Dorė seminaruose Paryžiaus katalikų institute kalbėjo apie Senąjį ir Naująjį Testamentus.

Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimo centre dirbanti dr. Aušra Pažėraitė E.Levino darbais susidomėjo, kai filosofijos studijas gilino Prancūzijoje. Jai pasisekė archyvuose surasti kai kurių vertingų dokumentų, papildančių E.Levino biografiją, apie tai ji konferencijoje skaitė pranešimą. Dr. A.Pažėraitė sakė: „E.Levinas yra mano mėgstamiausias filosofas“.

Žymaus mūsų laikų mąstytojo biografija prasidėjo Lietuvoje. Jis gimė Kaune, žydų šeimoje. Gaila, bet gimtasis namas iki šių dienų neišliko. „Tuo metu Lietuva buvo carinės Rusijos provincija, o kartu Rytų Europos dalis, kurioje judaizmas buvo pasiekęs aukščiausią dvasinį išsiplėtojimą. E.Levino tėvų karta išsaugojo Rytų Europos žydų tradiciją ir nesiliovė mokiusi savo vaikus hebrajų kalbos. Tačiau jų ateitį, kad ir kokia netikra ji būtų, matė neatsiejamą nuo rusų kalbos bei kultūros. Tad Kauno žydų šeimose su vaikais kalbėtasi rusiškai“, - pastebi E.Levino palikimo vertėja į lietuvių kalbą Nijolė Keršytė. Ne tik Kauno. R. ir E.Levinų šeimoje, gyvenusioje Prancūzijoje, šia kalba taip pat buvo šnekamasi. Su į konferenciją atvykusia jų dukra Simona Levinas kalbėjomės rusiškai. Kai jai pritrūkdavo rusiškų žodžių, tarsi teisindavosi: „Ak, po tėvų mirties baigiu šią kalbą pamiršti“. Beje, E.Levinas mokėjo ir lietuviškai. Apie tai byloja jo straipsnis „Dvasiškumo supratimas prancūzų ir vokiečių kultūroje“, išspausdintas 1933 metais „Vaire“. Autoriui tuomet buvo 27-eri. Straipsnį perspausdino „Naujasis židinys“ (1995, Nr. 11, p. 816-823). Žymusis mąstytojas niekada nekeitė savo pavardės. Jis iki šiol pristatomas taip, kaip pasirašinėjo: Emanuel Levinas. Tokia pavarde panoro vadintis ir jo dukra. Susipažįstant ji prisistatė: Simona Levinas.

Tėvų šeima iš Kauno, kur Emanuelis lankė pradžios mokyklą, persikraustė į Charkovą; ten būsimasis filosofas pradėjo mokytis licėjuje. 1920 metais jie sugrįžo į Lietuvą. Po trejų metų septyniolikmetis Emanuelis studijoms pasirinko Prancūziją – Strasbūre studijavo filosofiją. Į tą kelią vedė perskaitytos knygos, kurių nuo pat vaikystės buvo daugybė tėvo knygyne. Į Filipo Nemo klausimą, kokios buvo pirmosios didžiosios knygos, su kuriomis teko susidurti, E.Levinas atsakė: „Su Biblija susidūriau labai anksti, su pirmaisiais filosofijos tekstais – universitete… Tačiau tarp Biblijos ir filosofų veikalų buvo rusų klasikai – Puškinas, Lermontovas, Gogolis, Turgenevas, Dostojevskis ir Tolstojus, taip pat didieji Vakarų Europos rašytojai, pirmiausia Šekspyras, kurio „Hamletu“, „Makbetu“ ir „Karaliumi Lyru“ labai žavėjausi“. Nuo pat sąmoningo gyvenimo pradžios jį domino gyvenimo prasmės problema. Atsakydamas į F.Nemo klausimus, E.Levinas sakė: „Biblija yra knygų knyga, kurioje kalbama apie pirminius dalykus, - dalykus, kurie turėjo būti pasakyti, kad žmogaus gyvenimas taptų prasmingas… Toji nepaprasta Biblijos veikėjų esamybė, toji etinė pilnatvė ir paslaptingos jos egzegezės galimybės man pirmapradiškai ženklino transcendenciją“. F.Dostojevskio romanai, ypač „Broliai Karamazovai“, kuriose keliama pamatinė gyvenimo prasmės paieška, įstrigo į atmintį visam gyvenimui.

1928-1929 metais E.Levinas gilino filosofijos studijas Vokietijoje, Freiburgo universitete, pas vokiečių filosofijos gigantus Husserlį ir Heideggerį. 1930 metais sugrįžo į Prancūziją, gavo šios šalies pilietybę, parašė disertaciją apie Husserlio filosofiją. Persikėlęs į Paryžių, dirbo Visuotinės izraelitų asociacijos mokyklinės veiklos administracijoje, vėliau – šios Asociacijos mokyklos direktoriumi. Ten pat dirbo jo žmona muzikologė Raisa. Nuo 1964 metų jis profesoriavo Poitiers, nuo 1967 metų – Paris Nanterre, nuo 1973-iųjų – Sorbonos universitetuose. 1976 metais išėjo į pensiją, tapo Sorbonos universiteto garbės profesoriumi, prancūzų kalba rašė ir leido knygas. Iš viso jų priskaičiuojama apie keturiolika.

E.Levino palikimo vertėja į lietuvių kalbą N.Keršytė pasakoja apie jo gyvenimą Antrojo pasaulinio karo metais: „1939-aisiais E.Levinas buvo mobilizuotas kaip rusų-vokiečių vertėjas. Netrukus su besitraukiančia prancūzų armija jis paimamas į nelaisvę ir išvežamas į Vokietiją, į karo belaisvių stovyklą. Nors ir priskirti specialiai grupei, žydai čia nepatyrė koncentracijos stovyklos siaubo, nes karo belaisvių stovyklas gynė Ženevos sutartis. Šalia priverstinio darbo, jie turėdavo laiko skaitymams, galėdavo gauti siuntinius bei laiškus iš artimųjų, kaip ir visi prancūzų belaisviai. Stovykloje E.Levinas netgi pradėjo rašyti antrąją savo knygą „Nuo egzistencijos prie egzistuojančiojo“.

Sunku pasakyti, ar Leviną toje belaisvių stovykloje kas parėmė materialiai ir moraliai. Nebent tie patys likimo draugai. Jo žmoną Raisą su dukrele Simona nuo mirties išgelbėjo katalikės seserys vienuolės iš Orleano: globojo, slėpė, maitino. Žmonos motina dingo be žinios. Tik numanoma, kas jai galėjo nutikti. E.Levino tėvai ir abu broliai, likę Lietuvoje, buvo nužudyti.

„E.Levinas suderino keturių kultūrų tipus: žydų, vokiečių, prancūzų, rusų. Jis ieškojo ir sėkmingai surado, kas tas kultūras jungia. Iš jo palikimo man tai yra svarbiausia. Jo darbai verčiami į 25 pasaulio kalbas. Į hebrajų kalbą išversti paskiausiai“, - sakė vaikaitis dr. David Hansel, fizikas, į konferenciją atvykęs iš Paryžiaus.

Džiugu pasakyti, kad pirmieji E.Levino darbų vertimai- jo pamatinių knygų ištraukos – pasirodė 1988 metais išleistoje antologijoje „Gėrio kontūrai“. Jie sudaro per dvidešimt puslapių. 1994 metais išėjo filosofo hab. dr. Arūno Sverdiolo į lietuvių kalbą išversta knyga „Etika ir begalybė“, 2001 metais – autorių kolektyvo išversta knyga „Apie Dievą, ateinantį į mąstymą“. Tai viena paskutiniųjų E.Levino knygų, kurios pirmasis leidimas prancūzų kalba pasirodė 1982 metais. Taigi lietuvių skaitytojas gali valstybine kalba susipažinti su E.Levino darbais, nors jų autorius į lietuvišką kultūrą ir neįaugo.

E.Levino kūryba pradėta domėtis apie 1960 metus. Kuo daugiau buvo leidžiama jo knygų, tuo susidomėjimas augo. Apie jo filosofiją, dar jam gyvam tebesant, buvo rašomos disertacijos, studijos, straipsniai, daromi platūs interviu ir leidžiami atskiromis knygomis.

Kuo E.Levinas svarbus kiekvienam iš mūsų, nepretenduojančiam į tituluotus mąstytojus ar filosofus? Jo dukra S.Levinas sako: „Tėvo darbai nesiskyrė nuo jo gyvenimo. Jis gyveno taip, kaip rašė. Mūsų šeimoje nebuvo melo. Buvo meilė ir pagarba vienas kitam“. „E.Levino filosofija yra krikščioniška. Pamatinės jo nuostatos ateina iš F.Dostojevskio: visi esame kalti dėl visko, už visus ir prieš visus, ir aš daugiau negu kiti“, - konferencijoje sakė prof. J.Baranova. „Mylėk savo artimą, taip pat „Nežudyk“ – tai leviniškos nuostatos“, - teigė dr. A.Žukauskaitė. „Savęs paaukojimas kitiems be jokių išlygų. Pasaulio vienybės pamatas yra broliškumas. Dievas mane pamilo anksčiau, negu aš pamilau Jį. Todėl privalau gyventi dėl kitų“, - tai prof. G.Mažeikio pastebėjimai apie E.Levino filosofijos nuostatas.

Štai keletas mąstytojo E.Levino minčių: „Tikroji, nepaneigiama vertė – tai šventumo vertė. Šventumas priklauso anaiptol ne nuo netekčių, jis glūdi įsitikinime, kad visur kitam reikia užleisti pirmą vietą – pradedant fraze „aš tik po jūsų“, sakoma prie atvertų durų, baigiant kone neįmanomu (tačiau Šventumas to reikalauja) pasirengimu mirti už kitą… Man tai yra akimirka, kai per žmogiškumą anapus būties Dievas ateina į mano mąstymą“.

„Niekas negali kurią nors akimirką sakyti: padariau viską, ką privalėjau. Tiktai veidmainis…“

„Nuo tos akimirkos, kai kitas mane pamato, aš esu už jį atsakingas, net nesiimdamas atsakomybės jo atžvilgiu; jo atsakomybė įpareigoja mane. Ši atsakomybė peržengia to, ką aš darau, ribas“.

„Kito asmens ir mano santykis ne abipusis, aš esu pavaldus kitam asmeniui. Viskas remiasi manimi… Ne dėl vienos ar kitos realios mano kaltės, dėl klaidų, kurias būčiau padaręs, o dėl to, kad esu atsakingas totaline atsakomybe, kuri atsako už visus kitus ir atsako už viską, netgi už jų atsakomybę. Aš visuomet turiu viena atsakomybe daugiau negu visi kiti… Esu atsakingas už persekiojimus, kuriuos patiriu. Tačiau tiktai aš! Mano „artimieji“ ar „mano tauta“ jau yra kiti, ir aš reikalauju teisingumo… Kuo aš esu teisingesnis, tuo labiau atsakingas, niekuomet nesame atsiskaitę su kitu asmeniu… Būdami atsakingi už kitą asmenį, galų gale esame atsakingi dėl kito mirties… Tai, kas sakoma kaip prašymas, aišku, reiškia prašymą duoti ir tarnauti. Tačiau, be šito ir apimant šitai, tai reiškia įsakymą nepalikti kito asmens vieno, net jei tai būtų nenumaldomybės akivaizdoje… Būgštavimas dėl kito mirties tikrai yra atsakomybės už jį pagrindas“.

„Politika visuomet turi būti kontroliuojama ir kritikuojama remiantis etika“.

„Reikia pripažinti begalinį Dievą, kuris įdėjo į mus begalybės idėją“.

„Iš tiesų religija ne tas pat, kas filosofija. Pastaroji nebūtinai teikia paguodą, kurią gali suteikti religija“. Perfrazavę šią nuostatą, savais žodžiais galėtume pasakyti: „Religija įvairiais gyvenimo momentais teikia paguodą. Vertinkime ją ir branginkime“.

© 2006 „XXI amžius“