Užribyje

Petras KATINAS

Po tarptautinio Vilniaus forumo, ypač po jame pasakytos gana netikėtos JAV viceprezidento Diko Čeinio kalbos, Lietuvos vardas vėl nuskambėjo visame pasaulyje. Pirmiausia dėl JAV viceprezidento pateikto Rusijos politikos vertinimo. O tas vertinimas buvo gana nekoks. Beje, jis nepatiko ne tiktai Maskvai, bet ir gana santūriai, jeigu ne priešiškai, įvertintas kai kuriose „senosios“ Europos sostinėse.

Su Kremliumi ir jo valdovu flirtuojantys Vakarų Europos politikai, jau senokai besistengiantys išstumti Jungtines Valstijas iš Europos, kalbėję, jog ir NATO tapo vos ne „šaltojo karo“ atgyvena, dabar lemena kažką labai neaiškaus. Jie, daug kalbėję apie bendrą ES užsienio ir gynybos politiką, puikiai supranta, jog be galingiausios pasaulio valstybės – Jungtinių Amerikos Valstijų – Šiaurės aljansas nesugebėtų apginti nė vieno Aljanso nario, iškilus pavojui jo saugumui. Taigi reklamuota bendra Europos gynybos politika taip ir liko kalbomis. Žinoma, dideliam Rusijos džiaugsmui. Be to, Maskva nuolat pabrėžia, kad toje bendroje Europos gynybos sistemoje pagrindinį vaidmenį turi vaidinti Rusija, kaip kariniu atžvilgiu galingiausia Europos valstybė. Tik nuo kokio priešo ta Europa ginsis? Ogi pirmiausia nuo supervalstybės JAV. Tai aiškiai leido suprasti V.Putinas savo metiniame pranešime. Sutiktas audringais susirinkusiųjų plojimais, jis tarsi koks sovietinis gensekas, perfrazuojant vieną Lenino garsiųjų frazių „mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“, reziumavo: „Ginkluotis, ginkluotis, ginkluotis!“ Esą Amerika ginklavimuisi išleidžia net 25 kartus daugiau lėšų nei Rusija. O dabar, kai nuo naftos dolerių neregėtai pampsta Rusijos valstybės biudžetas, bus galima pavyti ir pralenkti tuos jankius. Kaip ir karinio-pramoninio komplekso vadovai, Rusijos prezidentas irgi gyrėsi kažkokiomis labai moderniomis raketomis su branduoliniais užtaisais, kurių negali pastebėti jokios priešraketinės gynybos sistemos. Dar daugiau, Kremliaus valdovas, savo palaižūnų vadinamas Vladimiru Vladimirovičiumi Monomachu (turima galvoje garsioji istorinė Rusijos carų Monomacho kepurė-karūna), pareiškė, jog svarbiausi uždaviniai, iškilę Rusijai, yra demografinės problemos, t.y. gyventojų skaičiaus mažėjimas ir armijos galingumo stiprinimas. Pasak „Monomacho“, jau dabar Rusijos armija pajėgi kariauti net tris karus vienu metu. Tai yra vieną didelį tikrą karą, vieną regioninį ir dar vieną – šalies viduje. Apskritai tokių militaristinių užmojų iš Maskvos dar nesigirdėjo nuo pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo laikų. V.Putinas taip pat pažymėjo, kad jo paskelbta energetinės ekspansijos politika pasiteisino ir energoresursai yra svarbi geopolitikos dalis. Jis gyrė „Gazprom“, kuris, pasak V.Putino, tapo jau trečia dujų imperija pasaulyje. Taigi akivaizdu, kad ir toliau Rusija savo nafta ir dujomis spaus ypač „artimąjį užsienį“. Leista aiškiai suprasti, kad „Gazprom“ atrištos rankos daryti ką tiktai nori, aišku, pagal Kremliaus nurodymus.

Tai, kad alternatyvos rusiškoms dujoms Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims nėra, pripažino ir neseniai Vilniuje vykusioje tarptautinėje dujininkų konferencijoje už energetiką atsakingas Europos Komisijos komisaras Andris Piebaigas. Tik kas iš to! Senoji Europa trypčioja vietoje ir faktiškai labai mažai ką daro kuriant realiai veikiančią Europos Sąjungos vidaus rinką dėl vis aštrėjančios energetinio saugumo problemos. Tiesa, yra vilčių, kad iki šių metų pabaigos Europos Komisija pateiks prioritetinį ES energetikos tinklų sujungimo planą. Tačiau sprendžiant iš Briuselio trypčiojimo vietoje, ką Vilniaus forume ypač pademonstravo ES vyriausiasis užsienio politikos koordinatorius Chavjeras Solana, energetinio nepriklausomumo stiprinimo srityje vargu ar sulauksime ko nors konkretaus. Ch.Solana Vilniuje pareiškė, jog negali būti ir kalbos apie bendrą ir vieningą Europos Sąjungos energetikos politiką, nes, anot koordinatoriaus, ES energetikos išteklių gauna iš įvairių šaltinių. Nežinia, kur Ch.Solana įžiūrėjo tuos „įvairius šaltinius“, jeigu net Vokietijai sąlygas diktuoja tas pats V.Putino išliaupsintas „Gazprom“. Tad apie bendrą ES energetikos ir apskritai užsienio politiką negali būti ir kalbos. Todėl nereikia piktintis Lenkijos gynybos ministro R.Sikorskio pareiškimu Briuselyje apie Rusijos energetinį šantažą, konkrečiai, apie dujotiekio tiesimą Baltijos jūros dugnu. R.Sikorskis ir kiti Lenkijos politikai nevengia gana aštriai priminti Vokietijos kanclerei Angelai Merkel, kad ji, kaip viena įtakingiausių ES valstybių vadovių, daugiau žvalgosi į Maskvą nei į Vašingtoną. Juk ypač pokomunistinės šalys bei tokios kaip Ukraina ir Gruzija puikiai supranta, kad vienintelis saugumo užtikrinimo veiksnys, galintis bent jau pristabdyti kasdien augančius Kremliaus apetitus, yra transatlantinė saugumo struktūra NATO. Keista, ar dėl tradicinės Maskvos baimės, aišku, ir dėl jos aktyvios diplomatinės ir slaptųjų tarnybų veiklos, „senoji“ Europa to nenori suprasti. Užtat tą ėmė vis labiau suvokti Baltieji rūmai, kurie viceprezidento D.Čeinio žodžiais, pasakytais Vilniaus forume, aiškiai leido suprasti, kad JAV nebelaiko Rusijos patikimu partneriu.

Aišku, mūsų Premjeras, nuvykęs į Berlyną, Vokietijos kanclerei net neužsiminė apie dujotiekį Baltijos jūros dugnu, apie ką be paliovos kalba Lenkijos vadovai. Mat, kaip pareiškė jis pats, Lenkijos bei kai kurių Lietuvos politikų kritika dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu klausimu yra pavėluota. A.Brazauskas aiškina, jog Lietuva neturėtų kelti pretenzijų Rusijai dėl tiesiamo dujotiekio. Tikriausiai nereikš pretenzijų ir dėl neslepiamo Rusijos ketinimo pasiimti „Mažeikių naftą“. Tai, kad Rusija labai suinteresuota kontroliuoti „Mažeikių naftos“ įmonę, neseniai atvirai pareiškė „Lukoil“ prezidentas Vagitas Alekperovas naftos perdirbėjų susitikime su Rusijos vyriausybės nariais.

V.Alekperovas ir „Rosneft“ vadovai, kuriems greičiausiai ir atiteks „Mažeikių nafta“, tame pasitarime kalbėjo, jog Rusijoje veikiančios naftos perdirbimo įmonės beviltiškai paseno, dauguma įrengimų jose nesugeba pagaminti kokybiško benzino, todėl būtina įsigyti modernizuotų naftos perdirbimo įmonių užsienyje. V.Alekperovas paminėjo Rumunijos ir Lietuvos naftos perdirbimo įmones.

Susidaro įspūdis, kad A.Brazausko vyriausybė kiek įmanydama pataikauja Kremliui, geriausiu atveju, plaukia pasroviui. Bet kaip neplauks, jeigu rūpintis valstybės reikalais paprasčiausiai nebelieka laiko. Tą pirmiausia rodo nesibaigiančios grumtynės dėl postų. Kitiems dalykams nebelieka ne tik laiko, bet, svarbiausia, noro. Pagaliau sprendžiant iš dabartinio Lietuvos Seimo sudėties, išvis kyla labai rimtų abejonių, ar mūsų išrinktiesiems kada nors rūpėjo valstybės reikalai. Kur kas maloniau bastytis po Afriką. Vieniems, tokiems kaip partijos medžiotojui Nr. 2, medžioti antilopes ar kitą egzotišką fauną, kiti traukia į Pietų Afrikos Respubliką „spręsti“ skurstančių Afrikos šalių problemų.

Oficialioji ir Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida tebekomentuoja Vilniaus forumą ir užsipuola ne tik jo dalyvius, kurie esą siekia ne geros kaimynystės su Rusija, o tik konfrontacijos. Be JAV viceprezidento Diko Čeinio, ypač puolami neoficialūs Rusijos atstovai, dalyvavę forume. Tai Rusijos strateginių tyrimų centro direktorius Andrejus Piontkovskis, prof. J.Afanasjevas, o ypač buvęs prezidento V.Putino patarėjas Andrejus Ilarionovas, kuris Vilniaus forume pareiškė, jog Rusijoje nebeliko laisvės. Įdomu, kad Rusijos laikraščiai A.Ilarionovą lygina su dar vienu Andrejumi, gyvenusiu prieš 500 metų. Tai su kunigaikščiu Andrejumi Kurbskiu, politiniu ir kariniu veikėju, puikiu to meto publicistu. A.Kurbskis, nesutardamas su caru Ivanu IV (Ivanu Rūsčiuoju), pabėgo į Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę 1564 metais ir iš Lietuvos vedė aštrią polemiką su caru Ivanu Rūsčiuoju, pamynusiu visas to meto padorumo, jau nekalbant apie politikos, normas.

A.Kurbskis negailestingai kritikavo tuometinius caro opričnikus, žudžiusius visus politinius priešininkus, kaltino Ivaną IV nepaprastu žiaurumu. Ypač ryški caro politikos kritika jo politiniame pamflete „Istorija apie didįjį Maskvos kunigaikštį“ (1573 m.). Taigi, anot vieno Maskvos dienraščio, ir A.Kurbskis, ir jo bendravardis Ilarionovas – abu buvę carų patarėjai ir abu iš Lietuvos – puola savo buvusius šeimininkus ir valdovus.

Maskvos laikraščių antraštės irgi labai daug pasako: „Įsižeidusiųjų forumas“ („Pravda“), „Priklausomų valstybių forumas“ („Trud“), „Nepatenkintųjų Rusija šalių forumas vyko JAV priežiūroje“ („Nezavisimaja gazeta“) ir t.t. Pasak Rusijos politinių technologijų centro generalinio direktoriaus pavaduotojo Aleksejaus Makarkino, JAV savo intrigomis pasiekė, jog faktiškai NVS viduje susiformavo du poliai. Vienas – Rusijos kontroliuojamos šalys: Kazachstanas, Armėnija, Uzbekistanas, Kirgizija, Turkmėnija, Tadžikija; kitas – stačiatikiškas: Ukraina, Gruzija, Azerbaidžanas ir Moldova. Tačiau Rusijos Valstybės Dūmos NVS reikalų ir ryšių su tėvynainiais komiteto pirmininkas Andrejus Kokošinas teigia, kad Rusijos galybė auga ir NVS suskaldyti nepavyks.

Tuo tarpu daugelis Rusijos „patriotinių“ ir nacionalistinių bei komunistinių leidinių labai nepatenkinti Vilniaus forumo išvakarėse įvykusių intelektualų, visuomeninių organizacijų neoficialiuoju forumu ir smerkia jo dalyvius, kurie neslėpė, jog didžiausią pavojų regi vis agresyvėjančioje Rusijos politikoje. Iš tiesų, atrodo, geriausiai tą pavojų apibūdino Vilniaus forumo dalyvis Gruzijos mokslinės-švietimo asociacijos „World Laboratory“ pirmininkas Soso Ciskarišvilis. Jis prisiminė JAV prezidentą Ronaldą Reiganą, kuris, jo žodžiais, nors ir demontavo „blogio imperiją SSRS, tačiau nematė būtinybės sunaikinti tos imperijos skeveldras visoje imperijos teritorijoje. „Matyt, jis negalėjo įsivaizduoti, jog tos skeveldros daug kur sugebės regeneruotis. Ir jeigu tos imperijos skeveldros neišnyks, tai tarptautinei bendruomenei netrukus atsiras būtinybė ieškoti žmogaus R.Reiganas Antrasis“, – sakė S.Ciskarišvilis. Taigi, atrodo, jog toks laikas jau atėjo. Nes militaristinės ir revanšistinės nuotaikos Maskvoje jau pasiekė virimo temperatūrą. Štai praėjusį šeštadienį vizituodamas Rusijos karines bazes Kaliningrado anklave ir Baltijsko karinio jūrų laivyno bazėje pristatydamas naująjį Baltijos karinio jūrų laivyno vadą Rusijos gynybos ministras Sergejus Ivanovas pareiškė, kad Kaliningrado srityje visos Rusijos armijos dalys – laivynas, aviacija, sausumos pajėgos, netgi pasienio ir VRM pareigūnai – privalo turėti vieną vadovybę ir paklusti jai „saugant vakarines Rusijos sienas“. Nuo kokių priešų? Aišku, pirmiausia nuo Baltijos valstybių ir Lenkijos. Visa tai turi sukelti didžiausią Lietuvos politikų susirūpinimą. Deja, to kol kas nematyti.

© 2006 „XXI amžius“