Antrąsias Lietuvos narystės ES metines lydi agresyvi Rusijos politika

Audronius Ažubalis,

Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narys

Dabartinis laikotarpis visoje Europoje ir antrosios Lietuvos narystės ES metinės pažymėtos agresyvia Rusijos politika siekiant užvaldyti vidinius europinius energetikos transportavimo tinklus, energetiką naudojant kaip politinį ginklą. Tai, apie ką visada partneriams Vakaruose kalbėdavo Lietuvos, Lenkijos, kitų Rytų Europos valstybių politikai ir kas dažnai susilaukdavo skeptiškų šypsenėlių ar būdavo įvardijama kaip posovietinė neurozė, jau vyksta... Ir, deja, ne be Vokietijos pagalbos. E.ON kompanija perleidžia „Gazprom“ savo antrinių įmonių Bulgarijoje, Lenkijoje, Čekijoje ir Vengrijoje aktyvus, už tai vokiečiai gaus dalį Pietų Rusijos telkinio akcijų. Nepavyko Jungtinėje Karalystėje ir Italijoje – užtat susigrąžinamos pozicijos buvusiose Varšuvos pakto valstybėse, ne viskas iš karto...

Liūdnai pagarsėjęs Šiaurės Europos dujotiekio projektas... ES narės – Vokietijos nesolidarumo ir santykių su kaimyninėmis valstybėmis istorinės atminties ignoravimo simbolis. Rusijos ir Vokietijos atstovai tvirtina, kad planuojamas dujotiekis neturės jokio neigiamo poveikio Baltijos jūros ekologinei sistemai, nors nepriklausomi ekspertai teigia, kad tūkstančiai tonų Baltijos jūroje palaidotų cheminių ginklų negali būti perkelti ar sunaikinti, nes nėra tam tinkamų ir veiksmingų priemonių, galinčių užtikrinti visišką saugumą.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sakė: „Jeigu yra nors mažiausias pavojus, kad Baikalas gali būti užterštas, mąstydami apie ateinančias kartas, mes turime padaryti viską, kad tarša būtų ne sumažinta, o kad jos visiškai nebūtų“. Rusijos prezidentas kalbėjo apie naftotiekio „Rytų Sibiras-Ramusis vandenynas“, kuris turėjo eiti už 800 metrų nuo Baikalo, projektą. V. Putinas naftotiekio trasą nukėlė už 40 km nuo ežero, šios korekcijos kaina – apie vienas milijardas dolerių, tačiau čia kalbama apie vienos Rusijos interesus.

Ten, kur gamta „bendra“, kaip kad Baltijos jūroje, elgiamasi visai kitaip. Dvigubus standartus ekologinio saugumo reikaluose gerai iliustruoja naftos telkinio D-6 istorija. Rusija, be konsultacijų, vienašališkai pradėjusi naftos gavybą telkinyje D-6, šalia Kuršių nerijos, dar nuo 2003 metų iki šiol vengia pasirašyti Tarpvyriausybinį susitarimą su Lietuva dėl bendradarbiavimo, kovojant su Baltijos jūros teršimu nafta ir kitomis kenksmingomis medžiagomis, bei žalos atlyginimo. O kai nėra susitarimo, tai nėra ir bendro Lietuvos ir Rusijos veiksmų plano avarijų Baltijos jūroje atveju.

Tai, kad bent dalis ES valstybių suvokė stovinčios prieš energetinę Rusijos mešką, Lietuvos vadovams turėtų padėti formuluoti esminį šio laikotarpio strateginį uždavinį – energetinio saugumo užtikrinimą. Dar pernai Lietuvos diplomatai, dirbantys Briuselyje, privačiai kalbėdavo, kad, siekdami „Amber“ dujotiekio projekto įtraukimo į prioritetinius transeuropinių tinklų sąrašus, neturi kuo remtis – jokio LR Vyriausybės priimto politinio dokumento! Tėvynės sąjunga 2005 rugsėjį inicijavo Seimo rezoliuciją šiuo klausimu.

Lietuva turėtų būti tarp tų ES šalių, kurios ne tik suvokia Europos energetinės priklausomybės pavojų, bet ir sėkmingai įgyvendina valstybės energetikos ir transporto komunikacijų projektus, didinančius jos ir visos ES saugumą. Tik, žinoma, ne taip, kaip „Rail Baltica“ projektą, kurio eigą ES Komisijos koordinatorius Pavelas Telička šių metų balandį įvertino kaip labiausiai atsiliekantį. Jis konstatavo, kad prieš devynis mėnesius, kai buvo paskirtas „Rail Baltica“ projekto koordinatoriumi, rado tik dalyvaujančių valstybių politinius pareiškimus. Todėl, anot jo, projektą tenka pradėti „nuo nulio“. „Rail Baltica“ prioritetiniu transeuropinio transporto tinklo projektu buvo įvardytas dar 2004 metų balandį.

Ko trūksta? Asmeninio atsakomybės jausmo, paremto sveikomis valstybės intereso ambicijomis. Visi mename keistus tuojau po šių Seimo rinkimų premjero A.Brazausko pasakytus samprotavimus, kad jis esą už Vyriausybės ministrų veiklą neatsako ir neatsakys. Todėl dabar net ir nėra kaip klausti Premjero, kodėl transeuropinių energetikos tinklų prioritetai, svarstyti ES Komisijoje ir Parlamente, neapgina Lietuvos strateginių interesų. Kas kaltas, kad ES Komisijai Lietuvos energetinė atskirtis nebuvo laiku ir deramai išaiškinta?

Todėl sutinku su Premjero išsakyta mintimi, kad niekas Lietuvai Europoje neatneš palankių sprendimų, jei patys nerodysime reikiamų pastangų.

Su kaimyne ir strategine partnere Lenkija taip pat nėra pasiekta supratimo ir konkrečios paramos, vystant Baltijos valstybių elektros ir transporto jungtis su Europos Sąjunga. Šių jungčių aktualumo neturėtų užmiršti ir kolegos lenkai, ypač kai kalbama apie energetinį NATO ir ES solidarumą.

Dabar apie euro slenkstį. Kad ir kaip vertintume eurozonos didžiųjų žaidimus, Lietuvos Vyriausybė laiku nesusivokė ir neparodė reikiamo politinio aktyvumo, nors jau išankstiniai skeptiški kai kurių ES pareigūnų pareiškimai dar iki Konvergencijos raporto paskelbimo liudijo, kad tai iš esmės ir politinis klausimas. Vyriausybė greičiau vilkosi įvykiams iš paskos, reaguodama laiškais, pareiškimais, skaičių apvalinimo formulėmis. Tėvynės sąjunga ne kartą siūlė paskirti „misterį eurą“ ir įgaliotąjį ambasadorių, kuruojantį transeuropinius energetikos ir transporto projektus. To nebuvo padaryta.

Gyvendami šioje, itin jautrioje geopolitiniu požiūriu Europos vietoje, turime pasirengti labai rimtai apsvarstyti ir būsimąjį naujojo susitarimo tarp ES ir Rusijos turinį. Pastarieji Rusijos veiksmai energetikos srityje, pozicija A.Lukašenkos režimo, Irano branduolinių ambicijų atžvilgiu, diskriminacinė prekybos ribojimo politika, taikoma euroatlantinių ambicijų turinčioms kaimynėms, žmogaus teisių pažeidimai – visa tai skatina gerai pagalvoti, ar Rusija pajėgi žengti koja kojon kartu su ES kaip jos strateginis partneris. Ar partnerystė, užfiksuota dar viename popieriuje, tačiau realybėje neparemta bendromis vertybėmis ir konkrečiais veiksmais, yra reikalinga ir naudinga Europos Sąjungai?

Dar reikėtų kalbėti ir apie Vyriausybės regioninę politiką, tiksliau sakant, jos nebuvimą – lėšų, gaunamų iš ES struktūrinių fondų, koncentraciją tik Vilniaus apskrityje, didėjantį skirtumą tarp sostinės ir regionų ekonominio potencialo, užtikrintą „autsaiderių“ vietą ES pagal užsienio investicijas vienam gyventojui ir pagal pasirengimą Vyriausybei, atsilikimą aukštųjų technologijų plėtroje. Visa tai, kas šiandieniniame pasaulyje pripažįstama kaip dinamiškos ir perspektyvios valstybės ateities garantija.

Todėl klausimas, ar ši Vyriausybė dar turi sugebėjimų ir politinės valios kardinaliai keisti padėtį minėtose srityse, ar paliks būsimosioms vyriausybėms, deja, lieka atviras.

Kalba, pasakyta Seime gegužės 2 dieną, minint Lietuvos stojimo į ES antrąsias metines

© 2006 „XXI amžius“