Karelija: restitucija ar teritorinės pretenzijos?

Česlovas Iškauskas,

politikos apžvalgininkas

Karelijos stačiatikių bažnyčių bokštai

Baigiamasis aktas nenuspėjo ateities

1975 metų rugpjūčio pabaigoje Suomijos sostinėje priimtas Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO) Helsinkio Baigiamasis aktas kaip žemyno stabilumo garantą įtvirtino Europos sienų nekeičiamumą ir teritorijų nedalomumą. Jis buvo patvirtintas 55 Europos valstybių vadovų, tačiau tuo metu senajame žemyne tiek savo karine galia, tiek ideologine prasme dominavo Sovietų Sąjunga.

Nei Maskvoje, nei Helsinkyje, nei bet kurioje kitoje Europos sostinėje niekas negalėjo numatyti, kad šis šimtmečio dokumentas pasmerktas žlugti. Nepraėjus nė penkiolikai metų, Sovietų Sąjunga ėmė braškėti per visas siūles, ir 1991-ųjų pabaigoje imperija subyrėjo. Tiesa, pati Maskva pradėjo šį savigriovos procesą: 1985-1986 metais kilusi „glasnost“ („viešumas“) inspiravo visos politinės sistemos permainas, kurias užbaigė M.Gorbačiovas, paleidęs „perestroikos“ („pertvarkos“) vėjus. Sovietų Sąjungą pakeitė gyvenimą penkiolikai naujų Europos ir Azijos valstybių.

Praėjusio amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečio sandūroje griuvo ir visa sovietinė „palydovinė“ sistema, pradedant karine Varšuvos sutarties organizacija, SSRS vadovaujama ekonomine bendrija ir baigiant Berlyno sienos žlugimu, dviejų Vokietijų susivienijimu, Čekoslovakijos skilimu.

Įsiliepsnojo nauji separatizmo židiniai: iš Rytų kaimyno glėbio panūdo išsivaduoti Čečėnija, Ingušija, kitos Kaukazo respublikos, tautinio ir teritorinio savarankiškumo idėjos ėmė sklandyti Ukrainoje (Krymas, Vakarų Ukraina), Armėnijoje ir Azerbaidžane (Kalnų Karabachas), Gruzijoje (Abchazija, Osetija), Moldovoje (Padniestrė) ir kitur. Daug kur įsiliepsnojo pilietinio karo židiniai, nenuslopinti iki šiol.

Naujas stimulas pretenzijoms

Kad ir kaip būtų paradoksalu, tačiau Suomijos sostinėje priimtas Helsinkio Baigiamasis aktas sužadino nacionalistines nuotaikas ir Kalevalos šalyje. Šiaip jau Karelijos problema nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos yra dirbtinai slopinama, tačiau polemika dėl beveik 200 tūkstančių kv. km ruožo Rusijos ir Suomijos pasienyje netyla.

Štai ir šiomis dienomis suomių laikraštis „Helsingin Sanomat“ paskelbė žinomo teisininko Kario Silvennoineno, pagarsėjusio skandalingais istoriniais viražais, atsišaukimą į visus suomius, kuriame grindžiama Karelijos sugrąžinimo Suomijai idėja. Jis ragina persikėlėlius iš Karelijos ieškoti senų nuosavybės dokumentų, kad galėtų pradėti masinį savo pasienyje turėto nekilnojamo turto ir žemės restitucijos procesą.

Pirmiausia, patariama atsišaukime, reikia nusiųsti formalų kreipimąsi Rusijos vyriausybei, o kai bus gautas neigiamas atsakymas, bylą perduoti Europos žmogaus teisių teismui. „Sėkmingam teisminiam tyrimui man pakaktų surinkti kokių dešimties žmonių grupę, o už savo paslaugas imčiau formalų 100 eurų mokestį. Aš šituo noriu užsiimti ne dėl uždarbio, bet dėl teisingumo“, – pareiškė teisininkas.

Jis mano, kad jo galimi klientai turi visus šansus laimėti bylas. „Rusija, kaip paprastai, remsis 1947 metų Paryžiaus sutartimi, kuria Suomija įteisino 1944 metais padarytas teritorines nuolaidas Sovietų Sąjungai ir perleido jai Kareliją ir Karelijos įlanką, – įrodinėja K.Silvennoinenas, – Bet tą sutartį pasirašė dvi valstybės, o mano klientai pareikš privačias pretenzijas. Sovietų Sąjungos laikais privati nuosavybė iš principo nebuvo pripažįstama, bet šiandieninės Rusijos teisinė bazė pasikeitė, todėl valstybė pažeidžia savo įstatymus, trukdančius savininkams pasinaudoti savo teise“.

Teisininkas neprašovė: kelios dešimtys persikėlėlių iš SSRS užimtos Karelijos ir jų giminaičių panoro atsiliepti į kvietimą. Apžvalgininkai teigia, kad toks ėjimas gana sėkmingas vidaus politikos srityje: privačias savininkų pretenzijos į atimtą žemę, nepretenduojant į visą Rusijai priklausančią teritoriją, sužadina atitinkamus suomių jausmus.

Bet visuomenės nuomonės tyrimo, nuolat rengiamo tarp pabėgėlių iš Karelijos, duomenimis, daugiau kaip pusė Suomijos gyventojų nepritaria idėjai keisti valstybės sieną. Susivienijimo „PRO-Karelia“, kuri siekia atkurti Suomiją prieškario ribose, atstovas Erkis Altas sutinka, kad „šiandien daugelis suomių nenori susigrąžinti Karelijos – tai faktas, kurį tenka pripažinti“.

Kitas klausimas, kodėl taip yra. Pirmiausia suomiai bijo, kad šalį užplūs beveik pusė milijono rusiškosios Karelijos dalies uždarbiautojų. Kita vertus, juos baugina maždaug 10 milijardų eurų suma, kurios reikėtų, kad būtų įdirbtos apleistos buvusios suomių žemės.

Ginčą skatina kuriozai

Prieš trejus metus panašią diskusiją įžiebė nežinomo asmens sukeltas triukšmas, kai jis Suomijos premjero Pavo Liponeno vardu nusiuntė virtualų laišką V.Putinui su ketinimais atsiimti Kareliją, nes esą „dauguma suomių reikalauja susigrąžinti okupuotas teritorijas“. Kaip pranešė agentūra „RosBalt“, laiško kopijos elektroniniu paštu buvo išsiuntinėtos ir tarptautinei žiniasklaidai bei diplomatinėms atstovybėms.

Tiesa, įsilaužėlis į premjero kompiuterinį tinklą buvo sąžiningas: apatiniame laiško kampe buvo parašyta, kad visa tai tik dėl juoko… Vis dėlto suomių policija pradėjo šio incidento tyrimą, tačiau nežinia, kuo jis baigėsi. Tuo tarpu toks humoras vėl sukėlė diskusiją, ar iš tiesų suomiai negali kelti klausimo dėl savo žemių susigrąžinimo. Juk, kaip teigia Suomijos žiniasklaida, kiekviename juoke yra dalis teisybės…

Prisiminkime istoriją

Bolševikinės Rusijos ir Suomijos taikos sutartis buvo pasirašyta Tartu 1920 m. spalio 14 d., o 1932 metais buvo pasirašytas nepuolimo paktas, kuris vėl atnaujintas 1934-aisiais. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Suomija paskelbė neutralitetą, bet Sovietų Sąjunga netrukus pareiškė pretenzijas į Suomijos teritoriją.

Suomijos pasiūlyti maži sienos pakeitimai netenkino Sovietų Sąjungos, ir ši 1939 m. lapkričio 28 d. nutraukė nepuolimo sutartį, pradėjo karinius veiksmus prieš Suomiją. Tautų Sąjunga paskelbė Sovietų Sąjungą užpuolike ir paragino savo narius padėti Suomijai. Tačiau efektyvios pagalbos nesulaukta. Šiame vadinamame „žiemos kare“ suomių tauta ir kariuomenė parodė narsą ir sovietų armijai padarė didelių nuostolių, tačiau nelygioje kovoje nusilpusi 1940 metų vasarį Suomija buvo priversta prašyti taikos derybų. 1940 m. kovo 12 d. Maskvos sutartimi Suomija užleido Sovietų Sąjungai Karelijos įlanką su Vipuri, Žvejų pusiasalį, Suomių įlankos salas, Salos ir Petsamo sritis, o Hanko pusiasalį išnuomojo 30 metų.

Taigi šalis neteko 10 proc. dirbamosios žemės bei pramonės, 11 proc. miškų. Iš tų sričių turėjo išsikelti 400 tūkst. suomių. Bet šis karas, kaip niekuomet anksčiau, net švedų okupacijos laikais, suvienijo suomių tautą.

Lyderių (ne)susikalbėjimas

Prasidėjus Vokietijos karui su Sovietų Sąjunga, pastarajai 1941 m. birželio 25 d. karą paskelbė ir Suomija. Vokietijai ir jos sąjungininkams pralaimint, 1944 m. rugpjūčio 1 d. atsistatydino šalies vadovas, o prezidentu buvo išrinktas generolas Manerheimas. 1944 m. rugsėjo 2 d. Suomija priėmė Sovietų Sąjungos pateiktas paliaubų sąlygas, pagal kurias buvo atstatytos 1940 metų šalies sienos, bet Suomija padarė lemtingų nuolaidų: Petsamo sritis atiteko Sovietų Sąjungai, vietoje Hanko pusiasalio 50 metų išnuomotas Porkala kyšulys, karo nuostoliams padengti Suomija įsipareigojo Sovietų Sąjungai sumokėti 300 milijonų dolerių.

Nors šalį užgulė dideli ūkiniai rūpesčiai, jai pasisekė išlaikyti demokratinę santvarką, kuriai grėsmė iškilo tuomet, kai valdžią paėmė „liaudies demokratais“ pasivadinę komunistai. Generolui Manerheimui 1946 m. kovo 4 d. atsistatydinus, prezidentu buvo išrinktas J. Pasikivis, kuris 1950-aisiais vėl perrenkamas. Laikantis pasyvios, sovietų valdžios neerzinančios politikos, atsisakyta dalyvauti Europai atstatyti skirtame Maršalo plane, bet iš Sovietų Sąjungos nuspręsta nereikalauti 74 milijonų dolerių karo nuostolių reparacijos, be to, 1956 metais atgauta Porkalos sritis.

Pasikivio pradėtą politiką tęsė ir agrarininkas Urhas Kalevas Kekonenas, išrinktas prezidentu 1956 metais ir perrinktas 1962-aisiais. Šis Suomijos vadovas buvo pasirinkęs draugystės su tuometiniu SSRS lyderiu Leonidu Brežnevu poziciją, ir Karelijos problema kelis dešimtmečius nuo pat 1946 metų, kai Paryžiaus taikos konferencijoje buvo susitarta dėl Karelijos perėjimo SSRS žinion, nebuvo keliama.

Tik subyrėjus Sovietų Sąjungai, 1991-ųjų gruodį, o Suomijos prezidentu išrinkus Martį Ahtisarą, Rusijoje – Borisą Jelciną, šių lyderių susitikime Maskvoje 1994 metais buvo konstatuota, kad Karelijos padalijimas yra Stalino totalitarinės agresyvios politikos padarinys. Vėliau šios diskusijos kildavo nuolat, tačiau jos neišaugo į tarpvyriausybinių nuomonių pasikeitimo lygį.

Rusijos pusė gana aštriai sureagavo į suomių teisininko pasiūlymą. Karelijos respublikos parlamento pirmininkas Nikolajus Levinas pareiškė, kad tai dar vienas suomių revanšistų bandymas atgaivinti Šiaurės Ladogos ir Karelijos įlankos grąžinimo klausimą. „Kiek man žinoma, – kalbėjo N.Levinas, – nei dabartinė Rusijos, nei Suomijos valdžia niekada nekėlė teritorinių pretenzijų, o ir prezidentės Tarjos Halonen pozicija tokia pati. Su tokiomis pretenzijomis galima prieiti iki absurdo. Juk žemės, apie kurias kalba suomių teisininkas, šimtmečiais eidavo iš rankų į rankas: jas valdė švedai, suomiai, rusai, karelai. Pakanka prisiminti vien seną rusišką Ladogos miesto pavadinimą Sortavala – Serdobolis („širdies skausmas“)…

Parlamento vadovas pabrėžė, kad tarp Rusijos ir Suomijos susiklostę geranoriški kaimynystės santykiai, o suomiai atvyksta į kraštą, čia perka nekilnojamąjį turtą, investuoja į vietos ekonomiką, ir jokių pretenzijų nekyla. Pavyzdžiui, visame pasaulyje garsi medžio apdirbimo kompanija „Tora Enso“ Impilachčio miestelyje, kuris kažkada priklausė Suomijai, pastatė didžiulę gamyklą ir nekelia „Karelijos klausimo“.

Čia dar kartą reikia priminti, kad K.Silvenoineno raginimas nesusijęs su teritorinėmis pretenzijomis, o tik su privačios nuosavybės grąžinimu iš Karelijos pasitraukusiems karelams.

Keletas faktų

Karelijos arealas praėjusio amžiaus pradžioje nusitęsė nuo Archangelsko šiaurėje iki Oloneto apylinkių pietuose. Carinės Rusijos laikais karelai dėl įvairių kataklizmų nuolat migruodavo. Antai XVII amžiuje, pabūgę švedų liuteronizacijos bandymų, tūkstančiai suomių karelų grįžo į Rusijos Kareliją, kad išsaugotų savo stačiatikių tikėjimą. Po Spalio revoliucijos jie atsidūrė Suomijos teritorijai priklausančioje šiaurės Karelijoje. Šiuo metu daugiausia Rusijos karelų susitelkę Tverės srityje – vos už 200 kilometrų nuo Maskvos. 1930-aisiais metais čia jų gyveno apie 155 tūkst., bet dėl rusifikacijos, 1989 metų surašymo duomenimis, jų čia beliko 23 tūkstančiai. Tuo tarpu visame Rusijos regione jų priskaičiuojama apie 85 tūkst. Kitais duomenimis, iš viso save karelais laiko 131 400 regiono gyventojų.

Suomijos šiaurės ir pietų Karelijos regionuose yra maždaug 315 tūkstančių karelų, iš jų, 1997 metų surašymo duomenimis, 140 500 buvo nuolatiniai Suomijos gyventojai, likusieji – atsikėlę iš rusiškosios Karelijos dalies.

© 2006 „XXI amžius“