Jei būčiau patarėjas

Patarėjams sunkūs laikai

Tiems, kurie vadovaujasi tautine sąmone ir valstybingumo nuojauta, šiandien būti bet kurioje Lietuvos Respublikos valdžios atsakingoje vietoje turi būti nejauku. Tačiau yra tokių, kurie, anot seno posakio, „turi kiaulės akis“, ir visi tie skandalingi korupcija ir neapsikuopimu kaltinimai valdžiai – nė motais. Tol, kol per kitus Seimo rinkimus nomenklatūrininkai ir archangelskininkai nebus pasmeigti ant politinių šakių ir išnešti į istorijos sąvartyną, sėdės prisvilę savo valdiškose kėdėse su atkištu maišu ties ES gausybės ragu. Todėl šiandien, jei ir būčiau žvalus, ką tik pasauliui akis pravėręs jaunuolis, nė iš tolo nestočiau į patarėjų kandidatų eiles. Tačiau dažnai niežti liežuvį duoti valdžiai patarimus, nors ir neprašomam.

Ką patarčiau šiandien?

Tiems, kuriems rūpi Lietuvos likimas, patarčiau spausti visas valdžios sritis, atrasti tame politiniame kermošiuje vieną kitą momentą pagalvoti bent apie pagrindinius būtinus žingsnius Lietuvos rytdienos saugumui užtikrinti. Dabar reikia imtis žingsnių, kurie teigiamai paveiktų viso Baltijos regiono, net visos ES ateitį. Siūlyčiau formaliai ir propaganda kelti aikštėn Molotovo-Ribentropo paktą primenantį gėdingąjį Šrioderio-Putino „paktą“ – suokalbį tiesti dujotiekį Baltijos jūros dugnu. Kartu prieš pasaulio viešąją nuomonę iškelti JAV viceprezidento Diko Čeinio įspėjimą apie Rusijos energetinį šantažą. Bent jau kad niekas negalėtų sakyti: „O kodėl tylėjote?“

Černobilis ir dujotiekis

Reikia organizuoti kitas Baltijos regiono valstybes reikalauti iš ES narės – Vokietijos, kad sustabdytų dujotiekio darbus, kol negaus nešališkų ekologinių tyrėjų užtikrinimo, kad nei dujotiekio tiesimas, nei jo naudojimas nesukels Černobilio masto katastrofos Baltijos jūroje.

Net manant, jog „iš to nieko nebus“, tai bus formalus atsakingumo naštos Vokietijai užkrovimas. Tai atsilieptų ir kitose derybose.

Jei be saugumo užtikrinimo ir net po kokio nors (aiškiai neaiškaus…) užtikrinimo dujotiekis bus tiesiamas, viešai, per visus galimus diplomatinius ryšius reikalauti, kad kitas savo kaimynes, taip pat – ES nares, KGB pulkininkų valdomai Rusijai dar kartą išduodanti Vokietija jaustų pareigą gaunamomis Putino dujomis pasidalyti su Lenkija ir trimis Baltijos valstybėmis. (Suprantama, jei tai darytų, jai nieko neliktų...)

Europos „senbuvių“ atsakomybė

Būtų klaida, žinoma, jei tik dujotiekiu apeinamos valstybės grumtųsi diplomatija bei propaganda su Vokietija ir netiesiogiai su kagėbistine Rusija. Reikėtų priminti likusiai Europai jos moralinius ir valstybinius ES įsipareigojimus kitoms ES narėms.

Gera proga priminti, kad mus iš civilizuotų diplomatinių aukštybių pamokyti pasišovusios Europos valstybės tylėjo, kai Lietuvą ir kitas pavergtas Europos tautas daugiau nei 50 metų engė ir žudė dabar Europos pramonę dujomis maitinanti Maskva.

Tos valstybės patogiai tylėjo ir tada, kai Kremlius jų panosėje statė pavojingą, ypač sovietinėje „saugumo“ priežiūroje, Ignalinos atominę jėgainę. O dabar jie nori, kad ją tuoj pat uždarytume, ir dargi mus palieka atvirus Maskvos energetikos šantažui. Ir šiuo atveju patogiai tylima „kultūringoje“ bei „demokratinėje“ Europoje. Tai aiškiai parodė ES užsienio politikos cariuko Ch.Solanos laikysena valstybių vadovų suvažiavime Vilniuje. Tai Ch.Solana JAV dešiniųjų spaudoje net prieš porą dešimtmečių buvo minimas kaip „Pirėnų ultrasocialistas“. Tada jis sukiojosi tarp Jungtinių Tautų globalizmo vaidilų.

Įsipareigojimai prieš įsipareigojimus

Kai Briuselis nesilaiko ES įsipareigojimų kuriai savo narei, nebūtina iš ES išstoti. Pakanka pasirinkti, kokių įsipareigojimų ES dėl to dera atsisakyti Briuselio diskriminuojamai ES narei. Šiuo atveju aišku, kad Lietuvai ginantis nuo diskriminacijos ir, kaip jos pasekmės, nuo energetinio šantažo, logiška ir tikslinga susilaikyti nuo Ignalinos jėgainės uždarymo. Savo archyve turiu seną „Washington Times“ dienraščio straipsnį, kuriame teigiama, kad kai kuriems buvusiems sovietų okupuotiems kraštams sovietinių atominių jėgainių uždarymas yra „tolygu valstybės uždarymui“.

Tad, jei būčiau mūsų Vyriausybės, Seimo ar Prezidento patarėjas, patarčiau viešai ir garsiai paskelbti, kad Lietuva reikalauja sustabdyti ES eurokratų energetinę diskriminaciją ir derėtis iš naujo visais ES ir Lietuvą siejančiais energetikos klausimais. Jei ES nesiims žygių sustabdyti Maskvos šantažą, reikėtų ieškoti kitų energetikos šaltinių ir reikalauti, kad kitos ES šalys padengtų statomos naujos, saugesnės jėgainės statybos išlaidas, kol mes uždarysime dabartinę jėgainę.

Briuselio prieš Lietuvą diskriminacijos byloje būti arbitru bei tarpininku reikėtų kviesti ne ES narę, o kitą valstybę, pavyzdžiui, JAV.

Šie patarimai mūsų propagandininkams ir diplomatams galėtų praversti įvykus galimiems pasikeitimams Rusijoje, Europos Sąjungoje, Artimuosiuose Rytuose ar su energetika susijusiosje Azijoje bei Afrikoje.

Vilius BRAŽĖNAS

© 2006 „XXI amžius“