Musulmoniška Europa?

Petras KATINAS

Vasario pabaigoje Vienoje įvyko pirmasis derybų ratas tarp buvusios Jugoslavijos Kosovo provincijos albanų ir Serbijos atstovų. Vadinamoji kontaktinė grupė – JAV, Rusija, Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija ir Italija, taip pat Jungtinių Tautų atstovai – mano, kad įmanoma pasiekti susitarimą dėl Kosovo autonomijos statuso. Tačiau jokio pagrindo tokiam optimizmui, deja, nėra. Vienos derybos buvo vadinamojo techninio pobūdžio, tačiau ir per jas abiejų pusių atstovai nepadavė rankos vienas kitam. Nesunku įsivaizduoti, kas vyks, kai bus pradėtas svarstyti Kosovo statusas. Abi pusės laikosi visiškai priešingų pozicijų ir nerodo jokio noro ieškoti kompromisų. Serbija sutinka suteikti Kosovui gana plačią autonomiją, bet tiktai Serbijos valstybės sudėtyje. Savo ruožtu Kosovo albanai reikalauja tiktai visiškos Kosovo krašto nepriklausomybės. Šioje faktiškai labai sunkioje situacijoje Vakarų tarpininkai tikriausiai spaus Serbiją suteikti nepriklausomybę Kosovui. Tuo tarpu Rusija palaiko Belgrado poziciją. Tačiau ir čia Maskva turi savo išskaičiavimų, nesusijusių su Kosovu. Mat Rusija jau pareiškė, kad, suteikus nepriklausomybę Kosovui, Vakarai privalės pripažinti ir Padniestrės, Abchazijos, Pietų Osetijos nepriklausomybę. Rusijos atstovai, reikalaudami Kosovo priklausomybės Serbijai, remiasi tolima šio krašto istorija, kada senovėje jis buvo serbų tautos dvasinis lopšys.

Serbai Kosove apsigyveno V-VI amžiais, iškart priėmė krikščionybę. O XIV amžiuje 1389 metų mūšyje Kosovo lauke serbai pralaimėjo Osmanų imperijos kariuomenei, t.y. turkams, kurie ėmė perkeldinėti į kraštą jau priėmusius islamą albanus. To pasekmė – dabar serbai Kosove sudaro tiktai 10 proc. jo gyventojų, o 90 proc. – albanai musulmonai, kurie laiko šią teritoriją sava. Maskva ir Belgradas teigia, kad Kosovo albanai, nepaisydami tarptautinio karinio kontingento KFOR, dislokuoto Kosove, naikina serbų stačiatikių cerkves bei vienuolynus, kurių čia yra apie du tūkstančius. „Visai galimas dalykas, jog albanai jau kitais metais užgrobs visas serbų žemes, o Europa užbaigs šiame krašte tą procesą, kurį prieš daugelį metų pradėjo Osmanų imperijos sultonai“, – teigia rusų politologas A.Milovzorovas.

Rusija gąsdina, kad Kosovo precedentas, kai albanų musulmonams bus atiduotas Kosovas, yra labai pavojingas pačiai Europai. Iš tiesų Europos Sąjungoje pastaruoju metu daugelį Europos regionų užplūdo išeiviai iš musulmoniško pasaulio. Jie reikalauja vis daugiau teisių, o ateityje gali net pareikalauti savo apgyvendintų teritorijų nepriklausomybės. „Štai tada daugelis Europos valstybių ir suvoks, kodėl Serbija taip išgyvena dėl Kosovo. Bet bus per vėlu“, – teigia A.Milovzorovas.

Iš viso Europoje (neskaitant NVS šalių) šiuo metu, įvairiais vertinimais, gyvena nuo 14 iki 20 milijonų musulmonų. Tai daugiausia išeiviai iš buvusių Europos valstybių kolonijų. Per praėjusio amžiaus paskutiniuosius dešimtmečius musulmonų skaičius Europoje padidėjo nuo 1 iki 5 proc., o dabar, tarp europiečių katastrofiškai mažėjant gimstamumui, musulmonų gyventojų nuolat daugėja. Demografų teigimu, 2050 metais tikrųjų europiečių sumažės mažiausiai 14 proc., o musulmonai iki to laiko gali sudaryti nuo trečdalio iki pusės Europos gyventojų. Dabar išeivių iš islamiškojo pasaulio daugiausia gyvena Prancūzijoje – apie 6 mln., kas sudaro 10 proc. šalies gyventojų, Vokietijoje – 2,3-4 mln., Didžiojoje Britanijoje – 1,5 mln., Nyderlanduose – 730-870 tūkst., Šveicarijoje – 720 tūkst., Švedijoje ir Ispanijoje – po 400 tūkst., Belgijoje – 370 tūkst., Austrijoje, Graikijoje ir Danijoje – apie 200 tūkst., Norvegijoje ir Portugalijoje – po 50 tūkst., Lenkijoje, Čekijoje ir Slovėnijoje – 20-40 tūkst. Mažiausiai tarp visų ES šalių musulmonų gyvena Baltijos valstybėse ir Suomijoje – iš viso apie 10 tūkstančių. Sparčiai daugėja musulmonų Balkanuose – buvusioje Jugoslavijoje. Dabar ten gyvena 4 mln. musulmonų. Musulmonai sudaro 40 proc. Bosnijos ir Hercegovinos gyventojų ir daugiau kaip 70 proc. tris milijonus turinčios Albanijos. Musulmonų imigrantai aktyviai apsigyvena tam tikrose Europos teritorijose, daugiausia sostinių ir didžiųjų miestų priemiesčiuose. Pavyzdžiui, Prancūzijos policijos duomenimis, dabar šalyse yra 750 tokių priemiesčių, kurie yra savotiški imigrantų musulmonų getai.

Dideliam europiečių nusivylimui, kompaktiškai gyvenančios musulmonų bendrijos praktiškai nesiintegruoja į europietišką socialinę-kultūrinę erdvę, jau nekalbant apie asimiliaciją. Jie nepripažįsta europietiškos demokratijos vertybių ir gyvena pagal savo įstatymus ir taisykles. Čadrų nešiojimas ir daugpatystė – tai toli gražu nėra pagrindiniai nukrypimai nuo europietiško elgesio normų. Musulmonų bendrijose daugiausia veikia šariato įstatymai ir nuolat auga radikaliojo islamizmo įtaka. Neretai nužudomos moterys už „šeimos garbės įžeidimą“. Tiktai Berlyne per paskutinįjį pusmetį buvo nužudytos aštuonios moterys. Beje, dvi nužudytosios buvo vokietės, ištekėjusios už turkų imigrantų, o vėliau išsiskyrusios.

Musulmonų anklavai, atsirandantys Europoje, dažnai verčia vietinius pakeisti savo gyvenamąją vietą. Taip atsitiko Berlyno rajone Kroicburge, kur vietos mokykloje nebeliko nė vieno mokinio vokiečio. Arba Prancūzijos San Deni departamente, kuris dabar kur kas labiau primena kokią nors musulmonišką šalį nei Paryžiaus priemiestį. Purvinomis ir šiukšlėmis nusėtomis gatvėmis vaikšto arabai ir afrikiečiai, apsirengę savo nacionaliniais drabužiais, ant žemės sėdi prekeiviai, pardavinėjantys tiesiog ant purvo sudėtus maisto produktus, o vakarais ima siautėti musulmoniško jaunimo gaujos. Prancūzų policija netgi dieną čia nebepasirodo.

Todėl galima įsivaizduoti, kad musulmonų anklavai greičiau pasieks „nepriklausomybę“ nei asimiliuosis su ateistine tampančia Europa. Juk musulmonų bendrijos nuolat stipėja ir auga. Jau dabar Vakarų Europoje 20-30 proc. jaunimo sudaro imigrantų šeimų vaikai. O visiškai svetima jų mentalitetui perdėm liberali – ateistinė aplinka stumia juos į pačius radikaliausius islamo sluoksnius. Beje, Europoje dabar egzistuoja ir politinės prielaidos musulmonų anklavų savarankiškumui. Tai „Regionų Europos“ idėja. Daugeliui kelia susirūpinimą politinis emigrantų musulmonų aktyvumas, kuris kasdien didėja. Ir su tam tikrų politinių jėgų pagalba musulmonų diaspora daro įtaką ne tik jų gyvenamai šaliai, bet ir visai Europos Sąjungai. Tam juos nuolat kursto tokios islamiškos-politinės organizacijos kaip „Islamo organizacijų federacija“ (Prancūzija), „Europos islamiškų organizacijų sąjunga“ (Vokietija) ir Europos islamiškoji taryba (Didžioji Britanija). O kur dar transnacionalinės musulmoniškosios organizacijos – nuo Pasaulio islamo lygos iki „Al Qaedos“ ir „Br olių musulmonų“. Per šias ir panašias organizacijas tam tikrą įtaką Europai daro tokios musulmoniškos šalys, kaip Saudo Arabija, Alžyras, Tunisas, Marokas, Egiptas ir Turkija.

Pasak vieno Berlyno laikraščio, pačių musulmonų anklavų izoliacijos – dar tiktai žiedeliai. Ekspertai jau visais balsais kalba, kad tuose musulmonų anklavuose bręsta nauja musulmoniška atmaina. Tai ne europietizuotas islamas, o labai radikalus islamizmas, kuris išnaudoja Vakarų civilizacijos pasiekimus savo tikslams. Europos islamistai ragina musulmonus neužsidaryti savo getuose, įgyti europietišką išsilavinimą, aktyviai dalyvauti visuomeninėje bei politinėje veikloje ir kartu padėti islamui įsitvirtinti Europoje bei neutralizuoti jo priešus. JAV žvalgybos nacionalinė taryba šį judėjimą pavadino „politiniu islamu“. Neseniai šios tarybos paskelbtose prognozėse apie situaciją pasaulyje iki 2020 metų sakoma, kad „politinis islamas“ kasmet stiprins savo pozicijas pasaulyje, pirmiausia Vakarų šalyse. Dabar demokratiniame pasaulyje dominuoja pasaulietinės valstybės, todėl gavusios radikalią musulmonišką „injekciją“ gali prarasti visas savo vertybes. Juk visai neatsitiktinai patraukliausia imigrantams Europos šalimi tapo Prancūzija, kuri valstybiniu lygmeniu dar XVIII a. pabaigoje ryžtingai išrovė savo krikščioniškas šaknis. Tačiau pasaulietinė valstybė, pasirodo, esanti bejėgė prieš svetimos civilizacijos antplūdį. Svetimųjų, nenorinčių atsisakyti savo religijos, papročių ir tradicijų. Ir šie ateiviai randa sau lengvą grobį liberalioje ir teisinėje valstybėje, kurioje kuria savo musulmoniškas bendrijas ir ekstremistinių organizacijų tinklą. O vietiniai pasaulietiškų tradicijų gyventojai, praradę savo dvasines krikščioniškas šaknis, tampa naujų „misionierių“ objektais. Jau dabar, kaip skelbiama, vietinių islamo išpažinėjų Prancūzijoje yra šimtai tūkstančių, ir kasmet jų skaičius didėja 50 tūkst. žmonių, Vokietijoje musulmonais jau tapo daugiau kaip 100 tūkst. tikrų vokiečių, Italijoje – apie 50 tūkst. italų, Didžiojoje Britanijoje – 50 tūkst. britų. Belgijoje, Ispanijoje, Nyderlanduose, Švedijoje vietiniai musulmonai irgi skaičiuojami tūkstančiais.

Todėl Europos ekspertai visai be reikalo priekaištauja Europos Sąjungai dėl to, kad ji neturi aiškios musulmonų integracijos į Europos visuomenę strategijos. Tokia integracija jau vyksta, tiktai ją vykdo ne europiečiai, o patys musulmonai. Tai jie integruoja europietišką „laisvą erdvę“ į savo islamišką pasaulį. Štai kokią ateitį numatė vienas čekų euroskeptikas: „Jeigu ES strategams užteks ryžto iki galo įvykdyti Turkijos priėmimo į ES procesą, tai ši musulmoniška šalis taps bene pačia didžiausia pagal gyventojų skaičių ES valstybe. Dabar 70 milijonų gyventojų turinčioje Turkijoje yra tik 10 mln. mažiau gyventojų nei Vokietijoje. Matant demografines tendencijas šiose abiejose šalyse, po 15-20 metų (tiek laiko, kaip manoma, tęsis derybos dėl Turkijos narystės ES) turkų jau bus daugiau nei vokiečių. Be to, ir musulmonų diaspora Europoje iki to laiko taps tokia įtakinga jėga, jog dargi tuo atveju, jeigu ES ir nebenorėtų priimti Turkijos, tai ji privers tą padaryti. Tada tikriausiai ES reikės pavadinti OES – Osmanų Europos sąjunga. Taigi Kosovas – tiktai pirmoji kregždė. Po jo atskris ir ereliai“.

Problema išties didžiulė. Štai neseniai vienos Berlyno mokyklos mokytojai kreipėsi į miesto Senatą prašydami uždaryti mokyklą. Mokytojai nebegali joje dirbti ne tik baimindamiesi dėl savo gyvybės, bet ir todėl, kad jų mokyklos mokiniai, kurių daugiau kaip 80 proc. sudaro išeivių vaikai iš musulmoniškų karštų, absoliučiai nenori mokytis, į nieką nekreipia dėmesio, mėto į mokytojus butelius ir nuolat įžeidinėja juos padugnių žargonu. Svarbiausia tai, kad tokių mokyklų yra ne vien tiktai Berlyne, bet ir Paryžiuje bei kituose Vokietijos ir Prancūzijos miestuose. Berlyno Senatas svarsto klausimą, ar nereikėtų prie tokių mokyklų įrengti policijos postus, kurie tikrintų, ar mokiniai savo kuprinėse ir kišenėse neatsineša revolverių ir peilių. Tačiau tai būtų tiktai kosmetinis problemos sprendimas.

© 2006 „XXI amžius“