Juodkalnijos nepriklausomybė ir Maskvos intrigos

Juodkalnijos centrinė rinkimų komisija oficialiai patvirtino Juodkalnijos nepriklausomybės šalininkų, t.y. atsiskyrimo nuo Serbijos, pergalę įvykusiame referendume. Šios komisijos pirmininkas Slovakijos diplomatas Františekas Lipka pareiškė, kad referendumo rezultatus ir jo eigos demokratiškumą pripažino ir Europos Sąjunga. Juodkalnijos valdžia, atsakydama į „nuskriaustos“ Serbijos kai kurių politikų nuogąstavimus, kad atsiskyrus Juodkalnijai bus pažeidinėjamos vietinių serbų teisės, iškart pasiūlė Belgrado vadovams artimiausiu metu sėsti prie derybų stalo ir apsvarstyti abiejų šalių santykius. Pasak Juodkalnijos premjero Milo Džukanovičiaus, Podogorica (Juodkalnijos sostinė) pateiks Belgradui jau prieš referendumą paskelbtą Juodkalnijos vyriausybės deklaraciją kaip būsimų tarpusavio derybų pagrindinę platformą. Toje deklaracijoje pabrėžiama, kad Serbijos piliečiai nepriklausomoje Juodkalnijoje naudosis visomis piliečių teisėmis kaip ir juodkalniečiai, išskyrus dalyvavimo rinkimuose teisę. M.Džukanovičius pabrėžė, jog dabar tiktai nuo Serbijos vyriausybės priklausys, kada prasidės oficialus Juodkalnijos ir Serbijos aukščiausiojo lygio dialogas. Juodkalnijos premjeras dar kartą patikino, kad nepriklausomos Juodkalnijos politikos prioritetu bus spartesnė integracija į europietiškas ir euroatlantines struktūras. Taip pat jis pažadėjo, jog Serbijos piliečiams, vykstantiems į Juodkalniją, nereikės jokių užsienio pasų ar vizų. Be to, M.Džukanovičius iškilmingai garantavo Serbijos Stačiatikių Bažnyčios metropolijos Juodkalnijoje neliečiamumą ir globą. Serbų nacionalistai prieš referendumą nuolat akcentavo, kad, laimėjus nepriklausomybės šalininkams, Juodkalnijos valdžia apribos Serbijos Stačiatikių Bažnyčios galias, netgi atims jos turtą.

Savo ruožtu Juodkalnijos prezidentas Filipas Vujanovičius, tuoj po referendumo susitikęs su Slovėnijos prezidentu Janezu Drnovšeku, pareiškė, kad Juodkalnija ir Serbija, būdamos nepriklausomos valstybės, galės kur kas efektyviau ir kokybiškiau naudotis savo gamtiniais ir ekonominiais resursais, kas pakels abiejų šalių piliečių gyvenimo lygį.

Po referendumo kilęs Serbijos politikų sukeltas triukšmas neva referendumo rezultatai buvo suklastoti ir t.t., Serbijos prezidentui pareiškus, jog referendumo rezultatai nebuvo suklastoti ir pasveikinus Juodkalniją su nepriklausomybe, tokie pareiškimai kol kas pritilo. Dabar „didžiosios Serbijos“ nacionalistai gąsdina, kad atsiskyrusi Juodkalnija neišgyvens bei pan. Patys juodkalniečiai tiktai šaiposi iš tokių propagandinių išvedžiojimų, nes dar iki oficialaus atsiskyrimo nuo Serbijos jie gyveno kur kas geriau už serbus.

Įdomi buvo kai kurių Rusijos politikų reakcija į Juodkalnijos referendumo rezultatus. Nacionalistai ir „patriotai“ ėmėsi seno, jau nuvalkioto triuko teigiant, jog Vakarai, sunaikinę Jugoslaviją, dabar silpnina brolišką slavų valstybę – Serbiją. Nors oficialusis Kremlius kol kas nekomentuoja referendumo rezultatų, tačiau visi ženklai rodo, kad bus bandoma išpešti naudos politinėse intrigose, ypač prieš Maskvai neįtinkančius kaimynus, pasinaudojant Juodkalnijos referendumu. Jau dabar iš Maskvos pasigirdo balsų, jog kodėl gi Europos Sąjungai galima tarpininkauti Juodkalnijos nepriklausomybės atkūrimo procese, o Rusija nepasinaudoja tomis pačiomis „tarpininkavimo“ teisėmis. Pradžia jau padaryta. Pirmiausia kelios neva visuomeninės niekieno, netgi Rusijos, nepripažintos Padniestrės „respublikos“ organizacijos kreipėsi į Rusijos Valstybės Dūmą, ragindamos inicijuoti panašų referendumą Padniestrėje dėl šio Rusijos anklavo „nepriklausomybės“. Tam pritaria ir Padniestrės „prezidentas“ I.Smirnovas. Greičiausiai taip ir bus padaryta, ypač jeigu nepavyks priversti Moldovos valdžios plėsti savo politiką ir aklai klausyti Maskvos nurodymų. Juk netgi labai aukšti V.Putino administracijos ir Užsienio reikalų ministerijos pareigūnai, įskaitant ir patį užsienio reikalų ministrą S.Lavrovą, įspėjo, jog, pavyzdžiui, suteikus nepriklausomybę dar vienai buvusios Jugoslavijos liekanai – Kosovui, Rusija privalės oficialiai pripažinti Abchazijos separatistų nepriklausomybę arba net „priimti“ Abchaziją į Rusijos Federacijos sudėtį. Taigi V.Putinas ir jo komanda nepraleidžia nė vienos progos išpešti naudos, ypač vykdant imperines užmačias.

Petras KATINAS

© 2006 „XXI amžius“