Jaunimo pilietinio dalyvavimo poveikis sovietinei nomenklatūrai

Jaunieji politikai mielai semiasi patirties iš vyresniųjų

Stabilios pilietinės visuomenės buvimas yra visų patriotiškai nusiteikusių Lietuvos žmonių siekinys, tačiau tuo netrunka pasinaudoti „profesionalūs/sovietiniai nomenklatūrininkai“. Ištikimai tarnavę okupacinei valdžiai 1940-1941 bei 1944 -1989 metais, Sąjūdžio metais jie persiorientavo į „nepriklausomybės sergėtojus“, o dabar tapo net „integracijos į ES šalininkais“.

Dabartinė kapitalistinė nomenklatūra (lot. nomenklatūra – vardų sąrašas) gerokai skiriasi nuo sovietinės, tačiau susispietę senieji (sovietiniai) nomenklatūrininkai praskiedžia ją senaisiais akcentais: medžioklėmis, išgertuvėmis, meilužėmis, „nemokamomis“ pažintinėmis išvykomis į tolimesnes šalis...

Beje, negalima teigti, kad dingo gerai žinotas „blatas“, jis tebėra, tik gerokai transformavęsis: anksčiau jo reikėdavo norint gauti deficitinių prekių, o dabar jis praverčia paslaugų srityje, pavyzdžiui, už mokesčių mokėtojų pinigus tiesiantis asfaltuotą kelią arba dujų vamzdį iki savo apartamentų. „Blatas“ išlikęs ir kai kuriose sveikatos priežiūros įstaigose, policijoje.

Sovietinė nomenklatūra buvo milžiniška, nes savų šio reiškinio apraiškų buvo ir kolūkiuose, ir gamyklose, ir rajonų valdžios institucijose, ir aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Keisčiausia, kad dabartinė nomenklatūra nė kiek ne mažesnė nei sovietinė. Taip yra todėl, kad biurokratinis aparatas vis didėja. Liūdniausia, kad į dabartinę nomenklatūrą įsiliejo ir įsilieja daug naujų jaunų žmonių. Pavyzdžiui, tam tikri politinių partijų lyderiai ar jų remėjai, kurie yra aktyviai palaikomi senųjų nomenklatūrininkų.

Sovietmečiu, norint patekti į nomenklatūrą, t.y. į savotišką kastą, užtekdavo peržengti tam tikrą užburtą liniją. Tapęs nomenklatūrininku, asmuo iš karto įgydavo neliečiamybės aurą ir jam būdavo leidžiama praktiškai viskas. Tačiau naudotis visomis privilegijomis jis galėdavo tik slaptai. Dauguma šios kategorijos žmonių viešai gyveno paprastuose butuose, važinėjo neišsiskiriančiais automobiliais, negalėjo viešai rodyti savo galios. Sovietiniai nomenklatūrininkai turėjo laikytis vienos esminės taisyklės: tu gali gerti kiek nori, gali ištvirkauti, gali turėti aukso, sąskaitų užsienio bankuose, bet šito neturi matyti liaudis. Taigi sovietmečiu nomenklatūrininkai buvo tapę tarsi privilegijų vergais.

Šiuo metu nomenklatūros pagrindas – turtas ir pinigai. Šiandienei nomenklatūrai visiškai nereikia slėptis. Šiam būriui žmonių priklausantieji gali viešai statytis rūmus, pirkti superprabangius automobilius, su meilužėmis pasirodyti viešuose renginiuose…

Sovietmečiu vyravo politinė ir valdžios nomenklatūra, o dabar po jos stogu įtrauktos įvairios ekonominės struktūros ir klanai, nes ir jos suprato, kad pinigus uždirbti arba gauti lengviau, jei turi politinės įtakos. Kitaip tariant, dabartinės nomenklatūros esmė – bendromis jėgomis su „partneriais“ komercializuoti savo įtaką, t.y. panaudoti ją savo pajamoms didinti bei sau naudingiems „bespriedielams“ įteisinti.

Šiandien sovietinė nomenklatūra Lietuvoje tikrai gyvena ne pačius blogiausius laikus, mat mūsų šalyje nėra pilietinės visuomenės, jėgos, galinčios sutramdyti jos savivalę, taip pat nėra centralizuoto mechanizmo, koks sovietmečiu buvo partija ir kuris įvestų griežtą drausmę visos visuomenės mastu. Šiandien nomenklatūra egzistuoja nuolatinio stumdymosi prie lovio ir nuolatinės kovos dėl privilegijų bei pinigų kontekste.

Archyvų įstatymas komplikuoja informacijos apie su užsienio slaptosiomis tarnybomis bendradarbiavusius asmenis gavimą. Taip netiesiogiai sudaroma palanki aplinka sovietinės nomenklatūros atstovams didinti savo įtaką Lietuvos politiniame gyvenime.

Viešajame diskurse vis dažniau pastebimos sovietinės Lietuvos romantizavimo tendencijos. Taip iškraipoma elementari istorinė tiesa. Kartais siekiama bet kokia kaina išsaugoti okupacinės valdžios reliktus ir simbolius. Aleksoto tilto Kaune pavyzdys bene įtikinamiausiai byloja apie norą matyti sovietinę simboliką net tose vietose, kur ji akivaizdžiai netinka prie naujai sukurtos modernios tilto stilistikos.

Galime manyti, kad jaunimo organizacijų aktyvus dalyvavimas šalies viešajame gyvenime būtų veiksminga atgrasymo priemonė buvusiai sovietinės nomenklatūros plėtrai.

Objektyvios istorinės tiesos išsaugojimas bei aktyvus pilietinis dalyvavimas turi būti kiekvieno padoraus Lietuvos piliečio pareiga.

Raimundas KAMINSKAS,
LATA pirmininko pavaduotojas

© 2006 „XXI amžius“