Naujieji lietuvių emigrantai Šveicarijoje

Kazimieras Dobkevičius

Pianistė Rita Žiedaitė 2004 metais

Kung šeima. Priekyje (iš kairės): Rahelė, Christianas, Kristina, Markus ir Rugilė. 2005 metai

Šiuo metu Šveicarijoje gyvena ir dirba 26 mūsų šalies medicinos ir kitų mokslų daktarai, apie 70 proc. naujai atvykusių turi Lietuvoje įgytą aukštąjį išsilavinimą. Naujakuriai, atvykę į Šveicariją, turėjo perimti iš senosios kartos jos ilgus metus sukauptą tautinę patirtį.

2004 metais Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkų suvažiavime Birštone prezidentas Valdas Adamkus sakė, kad „visus lietuvius, nepaisant, kad ir kur jie gyvena, – Rytuose, ar Vakaruose, – nepaisant, dėl kokių aplinkybių jie atsirado už Lietuvos ribų, vienija meilė Tėvynei ir skausmas dėl jos netekimo. Mūsų laikotarpis kelia ne mažesnius iššūkius nei ankstesnis, kai siekėme pripažinimo pasaulyje. Dabar išeivija turi išsaugoti po pasaulį pasklidusios lietuvybės dvasią, saitus su Lietuva“. Prezidento V.Adamkaus nuomone, dabartiniai emigrantai nėra blogesni nei pokario politiniai emigrantai, nes jie naudojasi prigimtine teise – siekti ekonominės gerovės. Lietuvai ši emigracijos banga gali būti naudinga, jei ji išlaikys saitus su Lietuva. Šiandieninę Alpių lietuvių daugumą sudaro už šveicarų ištekėjusios lietuvaitės, diplomuoti specialistai, į Šveicariją atvykę pagal darbo sutartis, studentai bei doktorantai. Pastarieji užsibūna iki studijų pabaigos, o paskui grįžta į Lietuvą arba išvyksta į kitas šalis. Kiekvienas, kuris persikelia į kitą valstybę, neišvengiamai patiria nelengvų išgyvenimų. Tautos nesubręsta ir neįžengia į pasaulio kultūras, kol neišreiškia savęs, neatskleidžia tautinio savitumo. Pasilikę gyventi užsienyje, lietuviai patiria, kad su savo praeitimi, Tėvynės ilgesiu ir įgimtais lietuviškais kompleksais išsiskirti nelengva. Šveicarijoje greitai pajunti, kad gyveni ypatingoje šalyje. Šalis šimtmečiais išliko vientisa, neniokojama svetimų. Septynis milijonus gyventojų turintis kraštas yra šalia pačių galingiausių pasaulio valstybių.

1994 metais lietuvių bendruomenės susirinkime Šveicarijoje dr. V.Dargužas kalbėjo: „Atsiveria naujas užsienio lietuvių istorijos lapas. Retėjančias mūsų, buvusių pabėgėlių, gretas papildo nauji išeiviai iš Lietuvos. Jie išaugo ne vakarietiškoje dvasioje, o komunistinėje-ateistinėje visuomenėje. Jų buvimo čia tikslai kitokie, skirtinga bus ir veikla. Ar jie organiškai įaugs į lietuvių bendruomenę, priklausys nuo to, ar šioji sugebės patenkinti jų poreikius“.

Dr. Juozas Girnius knygoje „Tauta ir tautinė ištikimybė“ rašė: „Palikti kraštą dar nereiškia palikti pačią tautą. Tautai priklausome pačia būtimi, o ne vieta, kurioje gyvename. Tautoje liekame, kad ir kur būtume likimo nusviesti. Ne aplinka apsprendžia žmogų, o jis pats apsisprendžia. Sėkmingai tautinei veiklai bendruomeninis susitelkimas yra būtina sąlyga“. Prof. Juozas Eretas skatino: „Mes naujojo kontinento laisvės idealui turime duoti lietuviškus sparnus“. Šveicarija – aukštos demokratijos ir įvairių galimybių kraštas, kuris buvo ir liks prieinamas naujos ateities ieškantiems lietuviams.

Šveicarijos lietuvių naujausių narių bendruomenę sudaro šiek tiek daugiau nei šimtas žmonių. Kai kurių mintis pateikiame „XXI amžiaus“ skaitytojams.

Kristina Seliokaitė-Kung gimė Kaune. Baigė Kauno 14-ąją vidurinę mokyklą. Studijavo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Kauno vakariniame skyriuje. Visas vasaros atostogas Kristina praleisdavo kaime, senelių ūkyje. Mokykloje gerai išmokusi vokiečių kalbą, susirado draugų Šveicarijoje, pradėjo susirašinėti, užmezgė pažintis su Šveicarijos ūkininkais, ėmė domėtis ekologinių ūkių pasiekimais. Pirmą kartą Šveicariją aplankė 1995 metais.

Kristina pasakoja: „Mane iš karto stebino šveicarų organizuotumas, pareigingumas, jų meilė gamtai, sugebėjimas organizuoti harmoningą laisvalaikį... Taip mano gyvenime atsirado Markas Kung – būsimas vyras. Šiandien mūsų šeimoje – trys vaikai: Rugilė (gimusi Lietuvoje), Christianas ir Rahelė. Visi sėkmingai tvarkomės ekologiniame ūkyje, vienkiemyje prie Bodeno ežero. Ūkis, palyginti su Lietuvoje susikūrusiais ekologiniais ūkiais, mažas: tik 28 hektarai žemės ir 24 hektarai miško. Mūsų ūkyje – karvės, avys, ožkos, kiaulės, vištos, žąsys, kalakutai ir povai... Auginame įvairias grūdines kultūras, daržoves, uogas. Turime 250 vienetų vaismedžių sodą. Mūsų tikslas – kuo daugiau maisto pasigaminti patiems ir tiesiogiai iš namų parduoti ekologiškai sveikus maisto produktus. Tie dalykai mums svarbiau negu pajamos. Tai didžiausias skirtumas, palyginti su Lietuva, kur viskas matuojama pinigais...

Ekologiniame ūkyje turi būti glaudus ryšys tarp žmogaus ir žemės. Ūkyje naudojamas mėšlas ir vaistažolių ištraukos, žiūrima, kad žemė būtų sveika ir derlinga, išaugintų ekologišką produktą. Su niekuo nepalyginamas jausmas apima, kai ištraukiu iš krosnies savo pačios iškeptos šviežios garuojančios duonos kepalą. Duona – visko pradžia... Žiemos mėnesiais verpiu savo avių vilnas, iš jų audžiu įvairias medžiagas, mezgu. Iš vilnų gaminu įvairius papuošalus, rankines, šlepetes. Ratelio ir staklių bildesys prie šiltai iškūrentos krosnies, ratu susibūrusi visa šeima – nuostabiausios šeimos harmonijos pajautimas. Jaučiuosi labai gerai“.

* * *

Biochemijos mokslų daktaras Algirdas Žiogas gimė 1970 metais Prienuose, mokytojų šeimoje. Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete baigė biologijos studijas. Algirdas žinojo, ko nori, todėl pasiryžti vykti į Šveicariją tolesnėms studijoms ir čia pritapti buvo nesunku. Šveicarija, turinti senas mokslo tradicijas ir subrandinusi ne vieną Nobelio premijos laureatą, būsimam mokslininkui buvo ta vieta, kurioje jis galėjo atiduoti visas jėgas, vykdydamas daktarinei disertacijai skirtas užduotis ir reikalingus projektus Ciūricho universiteto Medicininės virusologijos institute. Prieš kelis metus pradėjo tyrinėti žmogaus imunodeficito virusą (AIDS), nes šiam projektui institutas buvo gavęs finansavimą dvejiems metams. „Mokslinio darbo tikslas, – sako dr. A.Žiogas, – pamėginti išsiaiškinti, kas atsitinka, kodėl tas virusas ląstelėje nesidaugina, taip pat ištirti patį mechanizmą ir pamėginti sustabdyti viruso dauginimąsi pačioje ankstyviausioje stadijoje“.

Dr. A.Žiogas – vienas iš dvidešimties mokslininkų, atliekančių fundamentaliuosius tyrimus. Lėšas mokslui Šveicarijoje skiria ne tik Nacionalinis fondas, bet ir šalies kantonai, filantropų milijonierių įsteigti fondai. Tad pajėgos vienijamos bendram labui. Lietuvoje būdingas susiskaldymas. Pavyzdžiui, moderniais prietaisais naudojasi tik tie, kurie juos įsigijo, teigia dr. A. Žiogas.

Pasilikti Šveicarijoje nėra taip paprasta, prisipažįsta jau keleri metai veikliu Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybos nariu tapęs ir aktyviai įvairius bendruomenės renginius organizuojantis dr. A.Žiogas. Pasak mokslininko, dirbdamas mokslo institucijoje užsienietis kasmet turi gauti darbo leidimą. Beveik po dešimties metų galima tikėtis „C“ kategorijos leidimo, analogiško amerikietiškai žaliajai kortai. Šveicarijos piliečiu tapti sunku. Laukia nemažai įvairiausių apribojimų. Šveicarijoje pragyventi metai dr. A.Žiogui neįskaičiuojami, nes vertinami, kaip mokymosi laikas. Leidimą „C“ šveicarų valdžia dažniausiai išduoda žmonėms, kurie nepretenduoja į jų darbo vietą, t. y. dirba darbą, kurio nenorėtų dirbti nė vienas šveicaras. Tarkim, padavėja ar valytoja... Imigracija į Šveicariją pastaruoju laiku labai ribojama. Nelegaliai dirbti neįmanoma. Šveicarų sąmoningumo lygis reikalauja, kad jie apie kiekvieną nelegaliai dirbantį imigrantą tuojau pat praneštų svetimšalių policijai.

Dabar iš mokslininko atlyginimo (nors gerokai mažesnio nei gauna šveicaras) dr. A.Žiogas gali padėti savo septyniems broliams ir seserims bei atidėti pinigų butui pirkti. Itin šilto bendravimo su šveicarais tikėtis nereikia. Jie kategoriški ir išlaiko atstumą su kitataučiais. Tačiau Šveicarija – saugiausia vieta pasaulyje. Biologijos daktaras A.Žiogas tikisi, kad po kurio laiko galėtų grįžti į Vilnių ir dėstyti universitete.

* * *

Pianistė Rita Žiedaitė – Lietuvoje jau žinoma kaip Lietuvos muzikos akademijos pedagogė ir barokinės muzikos ansamblio „Arsenalas“ pianistė – į Šveicariją atvyko tęsti studijų 1990 metais. Studijavo Ciūricho muzikos akademijoje pas Johaną Sonleitnerį ir Bazelio – Schola Contorum Baziliniensis. Stažavosi pas žinomą Nyderlandų barokinės muzikos specialistą Tonį Kopmaną. Gyvena Ciūriche. Dirba pedagoginį darbą, aktyviai propaguoja lietuvių kompozitorių muziką, atliekamą įvairios sudėties kamerinių ansamblių ir vokalistų. Vilniaus „Tyto Albos“ leidykla išleido jos iš vokiečių į lietuvių kalbą išverstą šveicarų rašytojos Zoje Dženi (Jenny) romaną „Žiedadulkių kambarys“.

* * *

Juozas Kurmanavičius į Šveicariją atvyko 1987 metų pabaigoje pagal mokslininkų pasikeitimo programą, kaip jaunas tuometinis medicinos mokslų kandidatas. Aukšta lietuvio kvalifikacija ultragarsinėje diagnostikoje ir informatikos žinios sudomino tuometinį Ciūricho universiteto akušerijos klinikos direktorių prof. A.Huchą, pas kurį J.Kurmanavičius dvejus metus tęsė stažuotę. Prieš pusantrų metų gavo teisę pas save pasikviesti žmoną ir sūnų. Iš savo mažos stipendijos vertėsi sunkiai, bet, kaip sakoma, „su lietuviškomis dešromis pragyventi pavyko“. 1990 metų pradžioje grįžo į Lietuvą, dalyvavo atkuriant Nepriklausomybę, o tų pačių metų pabaigoje prof. A.Huchas pasiūlė vėl atvykti į Šveicariją ir užimti mokslinio bendradarbio vietą klinikoje. 2000 metais J.Kurmanavičius apsigynė habilituoto daktaro disertaciją ir tapo Ciūricho universiteto docentu.

Šveicarijoje gydytojai, kaip ir mokytojai, priklauso vienai geriausiai apmokamų darbuotojų kategorijų. Žymiai daugiau uždirba privačias klinikas turintys gydytojai. Tačiau gydytojo darbo kokybė nei profesine, nei žmogiškąja prasme nepriklauso nuo uždarbio. Ji grindžiama griežta kontrole ir aiškia atsakomybe. Klinikos vadovas ir jo pavaduotojai atsako už viską, ir ištisą parą vienas jų yra visada pasiekiamas, tad, jei reikia, per 10 minučių atsiranda klinikoje, nesvarbu, ar būtų savaitgalis, ar išeiginė diena, ar naktis. Šveicarijoje egzistuoja nerašytas įstatymas: ligoninėje pacientas yra karalius, o gydytojas (nors ir profesorius) – jo tarnas. Visiškai nepriklauso nuo to, ar pacientas yra milijonierius, pabėgėlis, narkomanas ar AIDS serganti prostitutė. Pagarbus elgesys su ligoniu – tai ilgos demokratijos, tvarkingai funkcionuojančios valstybės, žmonių vidinės kultūros išdava. Ir niekas neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip.

Tikuišių šeima irgi atsidūrė Šveicarijoje. Laima Tikuišienė baigė Kauno medicinos akademiją. Lietuvoje dirbo Kauno akademinėse klinikose. Šveicarijos farmacijos kompanijai „Serono“ atidarius biurą Lietuvoje, dirbo jo vadove Lietuvai ir Baltijos šalims. Kaip perspektyvi darbuotoja buvo pakviesta į Prahą, o nuo 2002 metų – į Ženevą. Jos vyras Virgilijus Tikuišis, inžinierius, dirbo Kauno karo ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju ūkio reikalams, o Ženevoje dirba vienoje didžiausių pasaulyje jūrinių pervežimų kompanijoje MSC.

Gydytojų Šiupšinskų šeima į Šveicariją atvyko iš Vienos. Šveicarijoje 2001 metais susilaukė dukrytės Agotės ir kol kas Šveicariją laiko savo namais...

Augenija Indriūlėnaitė-Thorman gimė Biržų rajone, liaudies menininkų šeimoje. Mama buvo garsi audėja, tėvas – medžio drožėjas. Nuo ankstyvos vaikystės Augenija galėjo grožėtis, kaip mamos staklėse sužydi nuostabiausios lietuvių liaudies raštų pynės, o tėvas paprastą medžio gabalą paverčia pasakišku drožiniu kaimo bažnyčios altoriuje...

1972 metais Augenija baigė Klaipėdos medicinos seserų mokyklą, o 1987-aisiais Maskvos liaudies meno universitete įgijo tapybos ir grafikos specialybę. Augindama dukras įniko intensyviai tapyti. Pirmąją parodą surengė 1975 metais Jonavoje, kur tuomet pagal paskyrimą dirbo Jonavos ligoninėje medicinos seserimi. Paroda buvo gerai įvertinta, bet į respublikinę parodą darbų nesiuntė, nes jautėsi esanti labai jauna (tada turėjo 22 metus). Pripažinimas atėjo vėliau. Nuo 1982 metų jos kūryba „peržengė“ Lietuvos ribas. Savo tapybos kūrinius parodė Lenkijoje, 1986 metais – Štutgarte, 1988-aisiais – Melburne.

Po Lietuvos Atgimimo Augenija ėmėsi tapyti paveikslus religine tematika, restauravo freskas ir senus paveikslus bažnyčiose. Su Šveicarija artimiau susipažino dukrai Dianai ištekėjus už šveicaro Bruner. Dažnai lankydama dukrą, Augenija susipažino su kitu šveicaru ir už jo ištekėjo, tapusi Gerhardo Thormano žmona. Apsigyveno Ciūriche. Dirba medicinos seserimi senelių namuose ir intensyviai dalyvauja Vakarų Europos menininkų parodose. Visa tai reikalauja daug įtempto darbo ir jėgų, tačiau pasisekimo, pripažinimo džiaugsmas atperka viską. Per paskutinius penkerius metus Augenija surengė vienuolika savo tapybos parodų Šveicarijoje, – Ciūriche, Klotene, Vinterthure – taip pat Vokietijoje ir Prancūzijoje. 2002-2003 metais tarptautinėse parodose ši lietuvė iškovojo pirmąsias vietas iš 120-ies dalyvavusių Europos ir Afrikos dailininkų. Augenija 2004 metais dalyvavo Europos meno simpoziume ir tarptautinėje parodoje Prancūzijoje, kur pelnė antrąją vietą ir medalį. Tačiau Lietuvoje niekur apie tai nebuvo rašyta.

Visi minėti vertingi apdovanojimai atvėrė lietuvei kelius į žymias tarptautines meno parodas. 2004 metų rudenį dalyvavo Ciūricho kongreso rūmuose surengtoje parodoje, kurioje savo tapybos darbus eksponavo menininkai iš Australijos, Didžiosios Britanijos, Kanados, Korėjos, Japonijos.

Labai džiaugėsi A.Indriūlėnaitė-Thorman, galėdama atstovauti Lietuvai pernai surengtose parodose Strasbūre ir Jungtinių Tautų rūmuose Ženevoje. Pagaliau po visų tarptautinių pripažinimų lietuvė sulaukė palankaus Lietuvos meno kritikų įvertinimo. Ypač šiltai apie A.Indriūlėnaitės-Thorman kūrybą atsiliepė Kauno M.K. Čiurlionio muziejaus menotyrininkė ir dailininkė Nijolė Jurkuvienė. Ji sakė: „Žiūrėdamas į Augenijos darbus, suvoki, kad kūrėjos pagrindinis uždavinys – įvesti žiūrovą į fantazijos pasaulį... Didžiulis erdvės pojūtis, tartum galingos saulės sistemos ir kitų planetų išraiška. Šiltos oranžinės spalvos šviežumas skamba muzikaliai. Žydri, melsvi tonai suteikia ramybę. Kompozicinės vizijos, miražai, linijos – lyriški, suteikiantys kompozicijos išbaigtumą. Kiekviename kūrinyje nesunku pajusti ilgesį savo Tėvynei, tautiškumui, tradicijoms...“

Tapusi garsi, žinoma dailininkė tobulina ir savo pirmosios specialybės – medicinos – žinias. Dirbdama medicinos seserimi baigė papildomus kursus „Reiki“, „Zilgrei“, jogos. Tobulinosi Lichtenšteine pas garsų Europoje mokslininką – profesorių Kurtą Teperveiną. Įdomu ir tai, kad įgytas medicinines žinias lietuvė panaudoja ir tapyboje, savo darbais garsindama Lietuvą.

Malonu, kad Šveicarijos lietuviai neatitrūko nuo Lietuvos ir, tikėkime, jie anksčiau ar vėliau sugrįš į savo tėvynę Lietuvą.

© 2006 „XXI amžius“