„Lietuva – mano tėvynė“

Regina Gytė Firantaitė-Narušienė

Regina Gytė Firantaitė-Narušienė – advokatė, politikė, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių bendruomenės (JAV LB) XVII Tarybos Prezidiumo pirmininkė, gyvenanti JAV ir Lietuvoje. Su p. Regina Gyte NarušienE kalbėjosi mūsų korespondentė dr. Aldona KačerauskienĖ.

Gerb. Regina, JAV lietuvių bendruomenėje užimate aukštas pareigas. Taryba nustato veiklos kryptį ir gaires. Prašome plačiau papasakoti apie JAV lietuvių bendruomenę

JAV lietuvių bendruomenė buvo įkurta JAV 1951 metais. Jos tikslas gyvenant užsienyje išlaikyti lietuviškumą ir jį perduoti ateities kartoms. Bendruomenei priklauso visi lietuviai, lietuvių kilmės asmenys ir jų nelietuviai sutuoktiniai. Siekiant iškelto tikslo, organizuojama švietimo, kultūrinė, religinė, visuomeninė, socialinė ir kitokia veikla; dirbama su visais lietuvių sambūriais; informuojami kitataučiai apie lietuvių ir Lietuvos reikalus; rūpinamasi žmogaus ir pilietinių teisių apsauga; remiama demokratijos ir skaidrumo plėtra Lietuvoje; palaikomi ryšiai su lietuviais už JAV ribų. Kas yra susipažinęs su „Lietuvių Charta“, kurią 1949 metais paskelbė Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, pastebėjo, jog veikiame pagal Chartos nuostatus. JAV LB priklauso Pasaulio lietuvių bendruomenei, kuri jungia visus lietuvius, gyvenančius 35-iose užsienio šalyse, net ir Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje.

JAV LB organizacinį branduolį sudaro 65 apylinkės, veikiančios daugelyje valstijų ir JAV sostinėje Vašingtone. Mes kviečiame organizuoti naujas LB apylinkes visur, kur apsigyvena lietuviai.

Kada įsitraukėte į JAV LB veiklą?

Dar būdama studente, prieš 48 metus. Mūsų, lietuvių studentų, Ilinojaus universitete Urbanoje tuomet buvo apie 150. 1981-1982 metais buvau išrinkta apylinkės Bendruomenės pirmininke. 1987 metais įsitraukiau į aktyvią politinę veiklą. Nuo 1994-ųjų iki 2000 metų buvau Krašto valdybos pirmininkė. 2000 metais buvau išrinkta Tarybos Prezidiumo pirmininke.

Žinau, kad esate advokatė. Ar dar užsiimate advokato praktika?

Dirbau prokurore, paskui kartu su vyru Bernardu Narušiu įkūrėme privačią advokatų firmą. Užbaigti profesinį darbą nėra taip paprasta. Vyras dirba daugiau, aš iš profesinės veiklos stengiuosi pasitraukti. Gyvenimas trumpas. Reikia pasirinkti svarbiausius dalykus, jiems atsidėti. Toks svarbiausias dalykas man yra Lietuvių bendruomenė. Džiaugiuosi galėdama ką nors gera padaryti kitiems. Juk geriau duoti negu gauti.

Kalbamės ką tik pasibaigus tarptautinei konferencijai „Lietuvos teisinė sistema: raidos, tendencijos ir perspektyvos“, kurią liepos 25-26 dienomis Amerikos centro patalpose suorganizavo Lietuvos teisininkų draugija, Amerikos lietuvių advokatų asociacija, kurios valdybos narė esate, ir Elono universiteto Viešojo administravimo centras. Papasakokite plačiau apie Amerikos lietuvių advokatų asociaciją, apie sumanymą Lietuvoje surengti konferenciją teisėtvarkos klausimais.

Tuoj po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo JAV LB Vašingtone surengė politinę konferenciją. Aš, mano vyras ir kiti buvome įsitikinę, jog mūsų patirtys bus naudingos Lietuvai. Todėl turėjome būti pasirengę į Lietuvos kvietimą kartu darbuotis atsakyti teigiamai. Atsirado apie du šimtus advokatų, norinčių talkininkauti Lietuvai. Surašėme jų išsilavinimą, patirtį, asmens duomenis ir paskelbėme internete. Tokia buvo Amerikos lietuvių advokatų asociacijos pradžia. Vėliau išleidome informacinį leidinį. Pradėjome veikti. Tuo laiku Lietuvoje buvo rengiama Konstitucija – pagrindinis valstybės įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią, nustatantis šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Taigi tuo metu buvo rengiamas svarbiausias dokumentas krašte. Tuomet pasiūlėme Lietuvos teisininkų draugijai kartu surengti konferenciją, ypatingą dėmesį skiriant Konstitucijos svarstymui. Konferencija įvyko Vilniuje, joje dalyvavo daugiau nei tūkstantis du šimtai Lietuvos ir užsienio teisininkų. Toje konferencijoje dalyvavo ne tik JAV, bet ir Kanados, Australijos, Prancūzijos teisininkai.

Antra mūsų bendra teisininkų konferencija įvyko, kai valdžioje buvo LDDP. Lietuvai tuo laiku reikėjo kuo daugiau priimti įvairių įstatymų. Laikas buvo taip pat gana atsakingas. Konferencijoje aptarta daug sričių, paliestos įvairios aktualios temos. Tiesa, čia jau buvo mažiau dalyvių.

Liepos pabaigoje įvykusi konferencija jau trečioji. Laikraščiuose rašoma, kad Lietuvoje žmonės nepasitiki teismais, kad pastebima korupcija, kad teisėtvarkai reikalingos esminės reformos. Kodėl susidarė tokia situacija? Gal tai praeities palikimas? Gal iš tikrųjų silpna teisėtvarka? Prieš metus pradėjome rengti šią konferenciją. Pasitarėme su Lietuvos teisininkų draugija ir nusprendėme organizuoti bendrą konferenciją. Temas pasirinkti prašėme Lietuvos teisininkų draugijos. Balandžio mėnesį per universiteto atstovę prof. Betty Morgan prisijungė Elono universiteto Viešojo administravimo centras. Liepos mėnesį su Amerikos lietuvių advokatų asociacijos pirmininke Patricia Streeter atvykau į Vilnių aptarti konferencijos organizavimo su Lietuvos teisininkų draugijos pirmininku dr. Stasiu Šedbaru ir Amerikos ambasada.

Konferencijos tikslas – Lietuvos visuomenės supažindinimas su kitų šalių teisėtvarkos sistemomis, mūsų patirties perdavimas. Konferencijoje pasisakė prof. B.Morgan ir P.Streeter ir pranešimais dalijosi Vestminsterio universiteto Teisės fakulteto lenkų kilmės vyresnysis lektorius dr. Adamas Lazovskis (Didžioji Britanija), Pietų Ilinojaus teisės universiteto profesorius William Schroeder (JAV), Federalinio tyrimo biuro atašė Baltijos šalims teisininkas John Sylvester (JAV), Antrojo apeliacinio apygardos teismo teisėja Susan Hutchinson (JAV, Ilinojus), advokatas iš JAV James W. Hulme ir privačių teisių ekspertas JAV Bruce Hulme. Pranešimus taip pat skaitė žymūs Lietuvos teisininkai.

Pats vasaros vidurys, atostogų metas, be to, Lietuvą alinantis karštis. Ar kas atvyks į konferenciją, nuogąstavome. Ir be reikalo. Žmonių susirinko tiek, kad netilpo salėje. Dalis jų sėdėjo vestibiulyje ant pristatomų kėdžių. Tai rodo, koks jautrus klausimas buvo paliestas. Konferencija priėmė rezoliuciją su daugybe pasiūlymų, ką reikėtų daryti, kad teisėtvarka Lietuvoje būtų gerbiama. Svarbu pradėti diskusijas, kaip spręsti susikaupusias ir įsisenėjusias problemas. Konferencijoje dalyvavo ne tik teisininkai, bet ir didelis būrys žurnalistų. Tikimės, kad jie laikraščiuose aprašys tai, ką išgirdo.

Visuomenės indėlis į problemų sprendimą yra labai svarus ir svarbus. Jei neįtrauksime visuomenės į teisėtvarkos procesą, žmonės neturės pasitikėjimo nei teismais, nei valdžia. Sprendžiant problemas, turi prisidėti ir visuomenė.

Ar Lietuva būtų išsilaisvinusi iš Sovietų Sąjungos be tautos apsisprendimo? Žinoma, ne. Ir dabar reikia daugiau ryžtingumo. Žmonės per daug nusivylę, per daug uždaras teisėjų skyrimas. Spauda, visuomenė turi daugiau domėtis skiriamais kandidatais. Reikia daugiau atvirumo ir skaidrumo. Žinoma, procesas bus ilgesnis, bet teisingesnis, nors kvailysčių visuomet pasitaiko. Taigi be visuomenės įtakos reikalai nepajudės. Kol teisėtvarkos durys uždaros, žmonės ir toliau ja nepasitikės.
Kita vertus, Lietuvos žmonės nėra susipažinę su Konstitucija. Reikia visuomenę geriau supažindinti skaitant paskaitas, laikraščiuose aptariant Konstitucijos straipsnius. Gal net reikėtų skirti Konstitucijos dienos šventę. Amerikoje gegužės 1-oji – Teisės diena. Mes, advokatai, einame į mokyklas, kalbame apie teisėtvarką. Beje, Amerikoje mokiniai išeina Konstitucijos kursą, pusę metų supažindinami su šiuo dokumentu, išlaiko egzaminą, dovanų gauna Konstitucijos kopiją. Lietuvoje galėtų būti panašiai.

Lietuvoje viešėjo gana didelis būrys teisininkų, jūsų bičiuliai. Kaip jiems patiko mūsų kraštas? Kokius įspūdžius jie išsivežė iš mūsų tėvynės?

Užsieniečiai, apsilankę Lietuvoje, vertina bandymą keistis, nori įgyvendinti demokratiją, pažangą, žavisi Lietuva. Jiems patinka gražus, žalias kraštas, sena kultūra. Dažnas pasako: „Tai mylimiausias mano kraštas, kuriame teko būti“. B.Morgan pasakė: „Noriu dirbti Lietuvai“. Mes pasitikime Lietuva, jos atžvilgiu esame optimistai. Tuo tarpu Rusijos atžvilgiu - pesimistai. Lietuva sugebėjo atstatydinti prezidentą, kuris sulaužė savo priesaiką. Mes savo prezidento už jo nemoralią veiklą ir teisybės paneigimą atstatydinti nesugebėjome. Lietuva atskleidė Darbo partijos veiklą. Žmonės nusivylę nebūtais pažadais, įsitikina, kad balsavo ne už tuos, už kuriuos reikėjo balsuoti. Pamirštame Lietuvos pasiekimus. Be reikalo. Jie dideli.

Kai gyvenate Lietuvoje, matome judu su vyru Bernardu Vilniaus Arkikatedroje dalyvaujančius šv. Mišių aukoje. Kokią vietą jūsų gyvenime užima Dievas?

Dievo ranką jaučiame visą laiką. Tikime, jog kasdien įvyksta stebuklai, maži ar dideli. Juk nepriklausomybė - tai Dievo atsakai į mūsų maldas. Kiek metų meldėmės, kad žlugtų komunizmas. Ir štai įvyko. Vien žmonių jėgomis to nebūtų įvykę.

Įsimintina prof. Vytauto Landsbergio kalba pernai rudenį JAV LB Tarybos sesijoje. Jis kalbėjo ne apie politiką, o apie Dievo valią Lietuvoje.

Mes dažnai norime, kad viskas vyktų pagal mūsų pageidavimus. Sustokim, pagalvokim ir pamatysime, kad žmogui yra naudingiau, kai Dievas tvarko mūsų gyvenimą. Nepamirškime Jam padėkoti.

Prašytume papasakoti apie save, apie tėvų ir savo šeimas.

Mano mamytė - suvalkietė iš Ašmoniškių kaimo. Tėvelis – aukštaitis iš Palatvijos. Jis – vienas pirmasis Lietuvos aviacijos narys. Buvo sužeistas. Paskui Vokietijoje mokėsi inžinerijos, grįžo diplomuotu elektros inžinieriumi. Dėstė Kauno universitete, buvo pašto valdyboje. Per pirmąją bolševikų okupaciją abu mamytės tėvai, broliai ir sesuo buvo ištremti. Išskyrus vieną dėdę ir vieną tetą, visi mirė Sibire, nežinomi jų kapai. Artėjant frontui, mano tėvai nutarė trauktis, nes ir jų būtų buvęs panašus likimas. Tėvai pasiekė Drezdeną. Ten tėvelis mokėsi, turėjo pažįstamų. Man tuomet buvo aštuoneri metai. Vaizdas baisus: krinta bombos, miestas dega, pilna žmonių lavonų. Iš Drezdeno traukėmės pėsčiomis. Paskui pusketvirtų metų gyvenome pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Tėvelio pusbrolis, gyvenęs Amerikoje, atsiuntė mums iškvietimą. Išvykome į Ameriką. Visi labai laukėme tos dienos, kai Lietuva taps laisva. Tėvelis nesulaukė. Jis mirė 1987 metais. Mamytė sulaukė. Ji mirė 1994-aisiais.

Norėjau studijuoti tarptautinius santykius, tačiau paaiškėjo, kad baigusi negaučiau darbo, nes turiu artimų giminių Lietuvoje. Tuomet nutariau studijuoti toliau Teisės universitete, tačiau mane sunkiai priėmė. Rektorius sakė: „ Jūs gi moteris. Kokia iš jūsų bus teisininkė ?“

Mano būsimas vyras studijavo metais anksčiau už mane. Jo draugas pasakė, kad yra nauja studentė lietuvaitė. Jis panoro susitikti. Taip mus suvedė lietuvybė. Kai Bernardas mane supažindino su savo artimaisiais, tėvas iš susijaudinimo apsiverkė. Visi tėvai Amerikoje nori, kad jų sūnūs vestų lietuvaites, kad dukros ištekėtų už lietuvių. Užauginome tris vaikus. Visi jie turi savo šeimas. Sūnus Viktoras augina keturis vaikus, duktė Elena – tris. Suzana vaikų dar neturi.

Dažnai susimąstau, kaip būtų klostęsis gyvenimas, jeigu nebūtų buvę okupacijos. Tėvai buvo pasiturintys žmonės. Lankėme teatrus, naudojomės viskuo, kuo naudojosi tuometinė Lietuvos inteligentija. Mano, vienintelio šeimos vaiko, gyvenimas būtų buvęs laimingas. Tačiau ne toks prasmingas kaip dabar. Nors turiu namus Vilniuje, bet čia visą laiką užsibūti negaliu. Laukia darbas JAV Lietuvių bendruomenėje.

Kad ir kur būčiau, žinau, kad Lietuva yra mano tėvynė. Jai noriu skirti savo jėgas, profesinę patirtį ir gyvenimo kelionėse sukauptą išmintį.

Dėkojame už pokalbį. Linkime ilgų gyvenimo metų. Prasmingų darbų ir svajonių išsipildymo.

© 2006 „XXI amžius“