Nelinksmi scenarijai

Petras KATINAS

Prisidengiant gedimais magistraliniame naftotiekyje nutrūko žaliavos tiekimas „Mažeikių naftai“. Maskva neigia, kad naftos tiekimas nutrauktas politiniais motyvais, kerštaujant už tai, kad Mažeikių įmonę nuspręsta parduoti Lenkijos koncernui „PKN Orlen“. Dar nežinia, kaip Lenkijos koncernui pavyks susitarti su Rusijos naftos tiekėjais. „PKN Orlen“ vadovai slepia, su kokiu Rusijos naftos tiekėju deramasi. Premjeras G.Kirkilas ragina nedramatizuoti padėties, nes, pasak jo, kai tiktai lenkų koncernas susitars su rusų naftos tiekėjais, nafta „Družbos“ vamzdynu vėl tekės į Mažeikius. Tuo tarpu ekonomikos ekspertas, buvęs premjeras A.Abišala neatmeta galimybės, jog tariama avarija naftotiekyje gali būti tiktai pretekstas šantažuoti Lietuvą. Padėtis įtartina dar ir todėl, jog kaip tik tomis dienomis, kai vamzdyne neva įvyko avarija, Maskvos arbitražo teismas paskelbė naftos koncerno „Jukos“ bankrotą. A.Brazausko, o dabar ir G.Kirkilo patarėjas Saulius Spėčius sakė manąs, kad jau pasirašytos „Mažeikių naftos“ pardavimo sutartys atitinka „Jukos“ kreditorių ir pačios bendrovės interesus, todėl nematąs realaus pagrindo nutraukti jų vykdymo. Tačiau žinoma Rusijos prezidento V.Putino paskelbta oficiali politika, jog ekonomika, pirmiausia naftos ir dujų tiekimas bei manipuliacijos tiekimu, yra politinio spaudimo priemonė, ypač verčiant kaimynus vykdyti Maskvos valią. Tą puikiausiai žino ir iš Rusijos draugų sudaryta naujoji G.Kirkilo Vyriausybė. Žino, tačiau dedasi neįžiūrinti jokių Maskvos intrigų. Juk po tariamos avarijos naftotiekyje „Družba“ naftos tiekimas nenutrūko tuo pačiu vamzdynu gaunančiai žaliavą Baltarusijos naftos perdirbimo įmonei. Kalbos, kad, Rusijos gamtosaugos institucijų reikalavimu, naftotiekiui reikalingas ilgas, vos ne iki metų užtrunkantis remontas, tėra dar vienas blefas. Nuo kada gi Kremlius ėmė kreipti dėmesį į tokius niekus, kaip aplinkos apsauga ar gamtosauga? Jeigu jau sugebėjo paversti kloakomis savo didžiausias upes ir ežerus, netgi jūras.

Tikėtis, kad ES ir Vakarai apskritai imsis rimtų žygių dėl Rusijos kaimynų ir visos Europos energetinės nepriklausomybės, labai maža vilčių. Štai Anglijos leiboristų dienraščio „Guardian“ politikos apžvalgininkas Džonatanas Fridmanas tvirtina, kad jau sudarytas slaptas sandoris, kurį pasiūlė prezidentas V.Putinas. To sandorio esmė tokia: Vakarai neprieštarauja jo vykdomam demokratijos užgniaužimui Rusijoje ir galutinai atriša V.Putinui rankas susidorojant su Čečėnijos laisvės kovotojais. Mainais už stabilų naftos ir dujų tiekimą. Žinoma, tas stabilus tiekimas pirmiausia skirtas tokioms šalims, kaip Vokietija ir Italija. Baltijos valstybėms tas „stabilus tiekimas“ nėra garantuotas, nes Kremlius net nebando slėpti, kad šios šalys yra Rusijos įtakos zonoje. Ir Briuselyje tam iš esmės tylomis pritariama. Štai neseniai dauguma didžiausių Rusijos dienraščių paskelbė Masačiusetso Ektono universiteto filosofijos daktaro Kirilo Pankratovo straipsnį, išspausdintą Amerikos žurnale „The Exile“. Straipsnis pavadintas: „Amerika: tavo laikas baigėsi“. Jame rašoma, kad Rusija tampa vos ne pasaulio lydere, todėl turi teisę tvarkytis savo viduje ir kaimynystėje kaip ir pridera tokio rango valstybei.

O ką jau kalbėti apie Rusijos politikus, netgi oficialius Kremliaus asmenis, kurie visą buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją laiko tik laikinai nutrūkusia nuo Maskvos pavadžio. Sprendžiant iš Kremliaus veiksmų bei deklaracijų, prieš „Pribaltiką“ nebus imtasi (kol kas) panašių veiksmų, kokių imamasi prieš „didžiausiu Rusijos priešu“ paskelbtą Gruziją, atplėšiant nuo jos teritorijas ir organizuojant ginkluotą maištą Pankisio tarpeklio teritorijoje. Tačiau yra ir kitų būdų.

Pavyzdžiui, didelė glaudžių Lietuvos santykių su Maskva šalininkė K.Prunskienė įgauna vis didesnį svorį naujojoje Lietuvos Vyriausybėje, o į užsienio reikalų ministro ir jo pavaduotojų postus stumiami jos žmonės. Jau pirmieji naujojo užsienio reikalų ministro P.Vaitiekūno pareiškimai, skelbiantys, jog svarbiausia vystyti gerus ir draugiškus santykius su kaimynais, t.y. su Maskva ir Minsku, labai daug ką pasako. O Kremlius tuos draugiškus santykius supranta tik kaip besąlygišką jo užmačių vykdymą. Juk kažkada, dargi prieš iš anksto suplanuotą Lietuvos okupaciją 1940 metais, Maskva Lietuvos valstybę deklaravo esant labai draugiška Rusijai šalimi. Viena aišku: iš istorinio patyrimo akivaizdu, kad Maskva niekada neatsisakys savo imperinių ambicijų, nepaisant jokio demonstruojamo „draugiškumo“ ar pataikavimo. Iš visų Rusijos kaimynų tą kol kas geriausiai suprato dabartinė Lenkijos valdžia, kuri nė kiek nesidrovėdama apie tai drąsiai kalba visose tarptautinėse institucijose. Tuo tarpu mūsų Užsienio reikalų ministerijos valdininkai, diplomatinis korpusas lemena kažką apie gerą kaimynystę. Tiktai vienas mūsų europarlamentaras profesorius Vytautas Landsbergis išdrįsta nuolat priminti apie tai, kad Rusijos imperinė grėsmė niekur nedingo ir vis didėja. Užtat Rusijos ir Lietuvos rusų spaudoje jis nuolat užsipuolamas kaip užkietėjęs rusofobas ir „Amerikos pakalikas“. Pagaliau ko galima tikėtis iš premjero G.Kirkilo vyriausiojo patarėjo, o faktiškai komunistinės nomenklatūros prižiūrėtojo J.Bernatonio, kuris, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vietoje „Komunisto“ pradėjusiame eiti „Politikos“ žurnale džiūgavo, kad Čekoslovakijos komunistai, aklai vykdę Maskvos nurodymus, žlugus komunistiniam režimui nesudėjo ginklų. Beje, tuos audringus trejus metus filosofijos mokslų kandidatas J.Bernatonis dirbo Čekoslovakijoje. Kuo jis ten užsiiminėjo, galima nujausti. Taigi dabartinis vyriausiasis Premjero patarėjas tada rašė: „Todėl 16 proc. balsų už ČKP kandidatus rinkimuose vertinčiau kaip moralinę pergalę. Tai suprantama: tokioje šalyje, kur kas dešimtas gyventojas formaliai ar neformaliai buvo komunistas (o dauguma ir tebėra), antikomunistinės idėjos gali būti populiarios tik iš pradžių. Susilaukė pritarimo komunistų rinkimų šūkis „Nėra demokratijos be pliuralizmo, nėra pliuralizmo be ČKP“. (...) Esu įsitikinęs, kad kairiųjų ateitis Čekoslovakijoje garantuota“ („Politika“. 1990 m. rugsėjo 1-10 d., Nr. 13). Akivaizdu, kad ir po 16 metų J.Bernatonio meilė ne tiek komunistams, kiek Maskvai apskritai nė kiek nesumažėjo. Deja, ne tik jo vieno. Ir tiems mylėtojams visiškai nesvarbu matant, kad „geras didysis kaimynas“ nenurims, kol nebus atstatyta „istorinė klaida“ – Mažeikių įmonės perdavimas Rusijai. Ir visai neturi reikšmės kokiam rusų koncernui – „Transneft“, „Lukoil“ ar „Gazprom“ – ši įmonė atiteks. Juk visi šie koncernai – tiktai klusnūs Kremliaus valios vykdytojai. Joks rusų oligarchas be komandos iš Kremliaus nepajudins nė piršto. Todėl raminančios premjero G.Kirkilo ir jo aplinkos kalbos, kad nereikia dramatizuoti padėties, tėra įprasti užkalbėjimai. Dar mūsų nepriklausomybės atkūrimo pradžioje rusų poetas Josifas Brodskis rašė: „Lietuviai, būkite atkaklūs!“ Bet kurgi tas mūsų atkaklumas dabar?

© 2006 „XXI amžius“