Komedija, vadinta „Liaudies seimo rinkimais“

Kazys BLAŽEVIČIUS

Mūsų valstybės istorijoje didžiausia komedija vyko 1940 metų vasarą, per vadinamuosius „Liaudies seimo rinkimus“. Imperinės Rusijos užsienio politika šimtmečiais rėmėsi klasta, ardomąja veikla ir durklu. Tokia ji išliko ir mūsų dienomis. Todėl nereikia stebėtis, kad kartkartėmis iš Kremliaus pasigirsta balsai, tvirtinantys, jog 1940-ųjų vasarą mūsų tauta savo iniciatyva pasiprašė priimama į „broliškų sesių šeimą“.

Komediją verta prisiminti ir todėl, kad tarp mūsų yra žmonių – netgi tarp Seimo narių ir istorikų, kurie pasiryžę pritarti Kremliaus paistalams. Ši komedija buvo trijų veiksmų. Jos generaliniu režisieriumi buvo „tautų tėvas“ Josifas Stalinas, jo asistentais – Kremliaus emisarai Dekanozovas ir Pozdniakovas, pagrindiniais „aktoriais“ – Antanas Sniečkus, Justas Paleckis, Mečys Gedvilas, Petras Cvirka, Povilas Pakarklis ir kiti okupantų pastumdėliai.

Uvertiūra - „Liaudies seimo rinkimai“

Kremliui yra įprasta daugybę niekšybių vykdyti svetimomis rankomis. Maskvai būtinai reikėjo, kad savo laisvės duobkasiais taptų patys lietuviai (dabar Kremlius to paties siekia Čečėnijoje). Tokių parsidavusių už 30 sidabrinių, kurie sutiko suvaidinti savanoriško įstojimo“ į SSRS – tautų kalėjimą – komediją, mūsų tautos gėdai, atsirado.

Konstitucinės teisės žinovas prof. M.Remeris knygoje „Lietuvos sovietizacija 1940-1941 m.“ rašo: „Lietuvos sovietizacija – tai buvo ne pačios Lietuvos evoliucijos padarinys, bet svetimų, nuslopinusių Lietuvos valstybę, pajėgų darbas, kuriam buvo parengta tam tikra, neva pačios Lietuvos aktų inscenizacija, o kuris iš tikrųjų rėmėsi brutalia į Lietuvos teritoriją įvesta ginkluota jėga“ (V., 1989, p. 67).

Inscenizacijai juridinį pagrindą turėjo suteikti „Lietuvos liaudies seimo rinkimai“ ir jo priimti sprendimai savanoriškai užsinerti Kremliuje nuvytą kilpą.

J.Paleckio vadovaujama vyriausybė 1940 m. liepos 5 d. nutarė:

1. Išleisti naują Lietuvos seimo rinkimo įstatymą.

2. Organizuoti naujo seimo rinkimus.

3. Sudaryti Vyriausiąją rinkimų komisiją.

4. Liaudies seimo rinkimus surengti liepos 14 dieną.

Paaiškėjus, kad žmonės boikotuoja rinkimus, jie buvo pratęsti iki liepos 15 dienos 22 val.

Nepaisant rinkimų pratęsimo ir antspaudų apie balsavimą į pasus dėjimo, rinkimai ir toliau buvo boikotuojami. Tada paaiškėjo, jog nėra tvirtovės, kurios nepaimtų komunistai: buvo paskelbta, kad Liaudies seimo rinkimuose „dalyvavo“ 1386569 rinkėjai, kas sudarė 65,51 proc. visų rinkėjų, o už Lietuvos darbo liaudies sąjungos sąrašą „balsavo“ 1375349 rinkėjai, arba 99,16 proc. balsavusiųjų. Argi nebuvo gražu?!

Į Liaudies seimą buvo išrinkti 79 liaudies bloko deputatai, kurių nemažai į kandidatų sąrašą buvo įrašyta be jų žinios.

Pirmas veiksmas – Liaudies seimo pirmoji sesija

Pirmosios sesijos pirmasis posėdis prasidėjo 1940 m. liepos 21 d. 12 val. 5 min. Kaune, Valstybės teatre (kaip ir dera komedijai).

Seimas dar nebuvo pradėjęs dirbti, o „Tiesos“ laikraštyje pasirodė Liaudies seimo nutarimas, kad Lietuva skelbiama tarybų socialistine respublika ir prašosi priimama į SSRS sudėtį.

Seimo darbotvarkė SSRS pasiuntinybės blankuose buvo surašyta rusų kalba (broliška pagalba).

Pirmąjį Liaudies seimo posėdį pradėjo Respublikos prezidento pareigas ėjęs ministras pirmininkas Justas Paleckis: „Išvaduotos Lietuvos liaudies atstovai, piliečiai, pilietės, draugai, draugės! (…) Į šią vietą, kur prieš 20 metų įvairaus plauko buržuazinės Lietuvos grupių atstovai buvo susirinkę kurti taip greit pairusių tariamai demokratinės Lietuvos pagrindų, jūs atėjote dėti pagrindų naujai darbo žmonių Lietuvai. Kova dėl tos būsimosios Lietuvos buvo ilga ir sunki. (…) Visos tos kovos ir aukos (…) ilgai buvo ir būtų ilgai dar likusios bevaisės, jei ne ta broliškoji pagalba, kurios susilaukėme iš broliškų ir draugiškų tarybų Sąjungos tautų ir kurią atnešė mums tautų išvaduotoja raudonoji armija (Kremliaus valdovai „užmiršta“ tai pabrėžti – K.B.). (…) Skelbiu Liaudies seimo pirmosios sesijos posėdį atidarytą“.

J.Paleckis buvo absoliučiai teisus – galbūt vienintelį kartą gyvenime galimybę Liaudies seimui dirbti suteikė raudonoji armija!

Liaudies seimo posėdžiai tebuvo apgailėtinas spektaklis. Nutarimai iš anksto buvo surašyti SSRS pasiuntinybėje rusų kalba, pranešėjams seime įteikti tekstai, kuriuos reikėjo tiksliai perskaityti… Įdomu prisiminti, kaip primityviai buvo suvaidinta Lietuvos įstojimo į SSRS komedija.

Liaudies seimo pirmosios sesijos, vykusios liepos 21-23 dienomis, pirmininku buvo išrinktas Liudas Adomauskas, pirmuoju vicepirmininku – Mečislovas Gedvilas, antruoju – Juozas Grigaravičius.

Darbotvarkėje buvo valstybinės santvarkos, įstojimo į SSRS, žemės ūkio, bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo klausimai.

Pirmasis kalbėjo M.Gedvilas: „(…) geriausi Lietuvos darbo žmonės svajojo apie laisvę ir troško Sovietų Sąjungos pavyzdžiu sukurti savo tėvynėje liaudies santvarką. (…) Didysis žmonijos genijus Leninas nurodo, kad buržuazinė demokratija visuomet buvo siaura, apkarpyta, veidmainiška. (…) Mes reikalaujame paskelbti Lietuvoje sovietų santvarką, trokštame jau ryt pradėti naujai gyventi. (…) Tegyvuoja Lietuvoje sovietų valdžia!“ Kas jau kas, bet M.Gedvilas, komunistas nuo 1934 metų, jaunystę praleidęs sovietiniame rojuje, puikiai žinojo, kas laukia jo tautiečių bolševikinėje vergijoje…

Seimo priimtoje deklaracijoje skelbiama, kad Lietuvoje įvedama sovietų valdžia. Be visuomenės apklausos, be svarstymų spaudoje, be referendumo – okupantams įsakius ir tarnams paklusus.

P.Pakarklis kalbėjo: „Šiandien seimas priėmė didelės istorinės reikšmės deklaraciją. (…) Visos Sovietų Socialistinės Respublikos sudaro didžiąją Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą. (…)

Kiekviena SSRS sąjunginė respublika turi savo Konstituciją, (…) kiekvienai sąjunginei respublikai paliekama teisė išstoti iš Sąjungos“.

Dar po kelių Maskvos statytinių kalbų, suderintų su SSRS pasiuntiniu Lietuvoje M.Pozdniakovu, buvo vieningai priimta deklaracija dėl Lietuvos įstojimo į SSRS sudėtį. Priėmus deklaraciją, atsistojimu ir audringais plojimais pagerbtas Maskvos emisaras M.Pozdniakovas, svečio teisėmis dalyvavęs seimo posėdyje.

Antrajame seimo posėdyje liepos 22 dieną pirmas kalbėjo žemės ūkio ministras Matas Mickis: „(…) Darbo žmogus Sovietų Sąjungoje yra apsuptas savos, sovietų socialistinės valstybės dėmesio ir rūpinimusi, ir žemės ūkis ten dideliais žingsniais keliamas pagal apgalvotus mokslininkų ir valstiečių planus. (…) Pas mus, Lietuvoje, (…) žemės ūkis stovėjo vietoje ir net rodė regreso žymių. (…) Mūsų liaudies priešai (…) skleidžia nesąmones ir melą, (…) kad valstiečiai bus prievarta suvaryti į kolūkius (…)“.

Po tuščios ir beprasmės „visapusiškos diskusijos“ vienbalsiai priimta deklaracija apie žemės paskelbimą valstybine nuosavybe.

Trečiajame seimo posėdyje A.Sniečkus kalbėjo; „Liepos 21-oji, liepos 22-oji – štai datos, kurios niekad neišdils iš mūsų tautos atminties, štai datos, kurios ženklina reikšmingiausią visos mūsų ilgos ir garbingos istorijos posūkį nuo vergijos ir beteisiškumo į laisvę, gerovę ir laimę. (…)

Sovietų Socialistinė Lietuva nuo šiandien (…) žygiuos šalia savo seserų (…) į visų pasaulio darbo žmonių galutinį tikslą – komunizmą“.

Ketvirtajame posėdyje, kuris prasidėjo liepos 23 dieną 10 val. 5 min., Motiejus Šumauskas kalbėjo: „(…) Lietuva liaudies valia tapo socialistine respublika. (…) Mes, liaudies atstovai, privalome įvykdyti darbo žmonių reikalavimus – pramonė turi būti nacionalizuota ir perduota valstybei. (…)

Liaudis reikalauja bankus perduoti valstybei, kad jie tarnautų liaudies labui, jos gerovei kelti (…)“.

Vienbalsiai priimta bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo deklaracija.

Domas Rocius pasiūlė priimti naują Konstituciją SSRS Konstitucijos pagrindu. Buvo sudaryta vienuolikos žmonių komisija Konstitucijos projektui rengti.

P.Pakarklis pasiūlė nusiųsti į Maskvą delegaciją, kuri paprašytų Kremliaus vadovų priimti Lietuvą į „laimingų sesių“ glėbį. „Stalino saulei“ parvežti buvo sudaryta delegacija: J.Paleckis, M.Gedvilas, L.Adomauskas, M.Mickis, A.Venclova, L.Gira, V.Vitkauskas, M.Šumauskas, K.Didžiulis, P.Cvirka, S.Nėris, K.Petrauskas, P.Zibertas. S.Vaineikienė, I.Meskupas-Adomas, V.Ditkevičius, P.Petrauskas, J.Demskis, M.Kutraitė ir B.Abdulskaitė.

Pirmasis komedijos veiksmas – Liaudies seimo pirmoji sesija – buvo baigtas 1940 m. liepos 23 d. 11 val. 58 min. Maskvos nurodymas buvo įvykdytas – nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo likviduota savųjų rankomis.

Antras veiksmas – SSRS Aukščiausiosios Tarybos 1940 m. rugpjūčio 3 d. posėdis

Posėdžiui pirmininkavo Sąjungos Tarybos pirmininkas Andrejus Andrejevas.

Delegacijos vardu kalbą pasakė J.Paleckis (jo lietuviškai sakomą kalbą į rusų kalbą vertė E.Vicas). J.Paleckis kalbėjo: „Draugai Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos atstovai! Kaip Lietuvos liaudies seimo Įgaliotosios komisijos pirmininkui (…) man tenka didelė laimė pranešti (…), kad Lietuvos darbo liaudies ilgų metų siekiai (…) pasibaigė didžiu laimėjimu (…) Lietuvos liaudis vieningai pasisakė už Tarybų Lietuvos sukūrimą ir už įstojimą į didžiąją Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą (…).

Smetonos režimas buvo tikras Lietuvos liaudies gyvenimo košmaras ir didžiausias jo klestėjimo stabdys (…).

Kaip įvertino Lietuvos liaudis tą priešišką liaudžiai supuvusią smetonišką valdovų politiką, aiškiai matyti iš šių metų liepos 14-15 dienų rinkimų į Liaudies seimą rezultatų. (…)

Liaudies seimas vienbalsiai nutarė paskelbti Lietuvą Tarybų Socialistine Respublika (…). Mes, Liaudies seimo Įgaliotoji komisija, visų Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos darbo žmonių vardu prašome priimti Lietuvą į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos sudėtį sąjunginės respublikos teisėmis. Visa Lietuva nekantriai laukia šio istorinio SSRS Aukščiausiosios Tarybos sprendimo“.

Posėdžiui pirmininkavusio pakvietimu mūsų delegacijos nariai užėmė vietas tarp AT atstovų. Po to kalbėjo komisijos nariai Pranas Petrauskas, Matas Mickis ir Pranas Zibertas, Salomėja Nėris paskaitė garsiąją poemą Stalinui.

Deputatas Panteleimonas Ponomarenka pateikė įstatymo dėl Lietuvos SSR priėmimo į SSRS sudėtį projektą. Diskusijų dėl įstatymo projekto nebuvo, įstatymas buvo vieningai priimtas.

Ant nepriklausomos Lietuvos mirties liudijimo buvo uždėtas Kremliaus antspaudas. Tų dienų bolševikiniuose kalėjimuose jau kalėjo per 200 Lietuvos patriotų, iki pirmosios masinės tremties buvo likę apie 10,5 mėnesio.

Trečias veiksmas – Lietuvos liaudies seimo nepaprastoji sesija 1940 m. rugpjūčio 24-25 d.

Į pirmąjį nepaprastosios sesijos posėdį atvyko 77 seimo nariai ir Ministrų taryba. Posėdis prasidėjo 18 val. 8 min.

Posėdžiui pirmininkavęs M.Gedvilas žodį suteikė Marijonui Miceikai, kuris pasiūlė penkių punktų darbotvarkę.

Pirmuoju klausimu kalbėjęs J.Paleckis pasidžiaugė sėkmingai atlikta misija – nepriklausomos Lietuvos pardavimu didžiausiam mūsų tautos priešui – bolševikams. Jis pabrėžė: „(…) Dabar Lietuvos SSR yra lygiateisė broliškų ir lygių Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos narė. Visiškai išlaikydama savo suverenumą, įgydama naujų galimybių savo kultūrai ir ūkiui kelti, turėdama tikrą liaudies valdžią – darbo žmonių tarybas, – Lietuvos SSR įgijo naują neaprėpiamą tėvynę, į kurią su viltimi ir meile atkreipti viso pasaulio darbo žmonių žvilgsniai. (…)

Lietuvos SSR liaudis, kupina entuziazmo, drąsiai nuėjo komunistų partijos keliu ir jau niekada iš jo nebeiškryps, nes tik jis vienas veda į darbo žmonių, į visos žmonijos laimę“.

Belieka priminti, kad anuo metu, kai J.Paleckis ir kompanija laidojo Lietuvą, jos kultūra ir ūkis buvo maždaug to paties lygio kaip Suomijos. Po pusės amžiaus „pergalingo žygio į visos žmonijos laimę“ tarp Lietuvos ir Suomijos ekonomikos pasiekimų yra didžiulė bedugnė. Tuo pasirūpino „epochos protas, garbė ir sąžinė“ bei tie vedliai į „šviesų rytojų“, kurie ir nepriklausomoje Lietuvoje tęsia savo pragaištingą veiklą.

Po J.Paleckio kalbėjo Liudas Dovydėnas (priverstinai melavo), A.Sniečkus, Tomas Tamulevičius, P.Pakarklis, P.Cvirka, A.Venclova, M.Šumauskas, kurie vienas už kitą labiau džiaugėsi „skaisčiai nušvitusia Stalino saule“. Buvo patvirtintas Mandatų komisijos pranešimas, pritarta parengtam Konstitucijos projektui ir kt.

LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmoji sesija vyko 1940 m. rugpjūčio 25-26 d. Joje buvo kalbama apie valdžios įstaigų perkėlimą į Vilnių, priimti jaunimo ir kitų delegacijų sveikinimai su „istoriniu laimėjimu“, paskirti valdžios atstovai ir kt. Vyko rutininiai bolševikiniai posėdžiai, kur kalbėtojams buvo griežtai nustatyta, ką galima kalbėti.

Sovietų Lietuva buvo sukurta saujelės Maskvos samdinių, remiamų raudonosios armijos militaristine galia. Visi Liaudies seimo nutarimai buvo redaguojami SSRS pasiuntinybėje Kaune, balsavimo mašina veikė pagal komandą.

Dorų žmonių džiaugsmui ir pasaulio visuomenės nuostatai, „nenugalimoji SSRS“ sugriuvo nepaprastai lengvai ir greitai. Žmonijos istorijoje nieko panašaus nėra buvę. Pakako tik trupučio laisvo žodžio, kad siaubinga militaristinė galia kapituliuotų be pasipriešinimo. Kitaip būti ir negalėjo: viskas, kas suręsta ant totalinio melo, niekšybės ir milijonų žuvusių kraujo, negali ilgai egzistuoti. Džiugu, kad prie skurdo ir blogio imperijos subyrėjimo prisidėjo ir Lietuvos žmonės, vadovaujami Sąjūdžio ir jo lyderio prof. Vytauto Landsbergio.

Užaugo karta, kuriai sunku patikėti, kad kažkada vyko tokia komedija kaip „Liaudies seimo“ rinkimai, jog buvo tautos atplaišų, kurie už sotesnį kąsnį sutiko „juridiškai apiforminti“ valstybės pardavimą ir savo rankomis užnėrė jai kilpą. Karta, kuri neturi supratimo, koks žvėris buvo bolševizmas, totalinis melas, kaukolių laužymas laužtuvais, pirštų traiškymas tarp durų ir kiti Kremliaus ir jo tarnų „išradimai“. Kartkartėmis tą viską būtina priminti to nežinantiems. Kad netikėtų iš Rytų šalelės atkeliaujančiais mesijais ir savais raudonaisiais ciceronais. Tais pačiais, kurie kadaise vedė „į šviesų rytojų“, o laisvės metais perkvalifikavo į vedlius į laukinį kapitalizmą. Tautos nelaimei, jų yra apsčiai, o jų ardomoji veikla jau tapo pavojinga valstybės ir tautos egzistavimui. Nejaugi reikės naujų grandinių, kad praregėtume?

Straipsnyje cituojamos knygos „Lietuvos liaudies seimas“ (Vilnius, Mintis, 1985) citatos.

© 2006 „XXI amžius“