Ką primena moralinės rožės Baltųjų rūmų sodelyje

Pirmojo nepriklausomos Lietuvos vadovo,
Europos Parlamento nario Vytauto Landsbergio kalba

Kuri ta svarbioji diena? Vieni sako – Kovo 11-oji, paskelbusi laisvę, kiti sako – Sausio 13-oji, kai Kovo 11-osios Lietuva buvo apginta ir išgelbėta. Dar sakoma – rugsėjo 1-oji, nes vidurnaktį į šią visais atžvilgiais gražią dieną prieš 13 metų draugiškai išėjo paskutinis buvusios okupacinės kariuomenės dalinys; tai čia ir Laisvės diena.

Vis dėlto jos – trys – labai svarbios veikiau mums Lietuvoje, tartum pasaulio aplink nė nebūtų, o plačiuoju tarptautiniu žvilgsniu yra vėl kitaip. Taigi ši diena – rugsėjo 17-oji. Ji bus minima naujausiųjų laikų Lietuvos istorijoje kaip atkurtos nepriklausomybės pasaulinio įtvirtinimo diena. Tą sunku pakeisti ar kaip nors perrašyti. Visos pasaulio valstybės, demokratinės ir nedemokratinės, pripažino vieningu aktu, kad štai vėl yra Lietuvos valstybė.

Diena buvo įdomi, verta ir konkrečiai prisiminti, kol dar galiu jums papasakoti. Priėmimo į Jungtines Tautas procedūra – ir formali, ir konkreti, su valstybės vizitine kortele, nes pirmąsyk gautas lietuviškas žodis Generalinėje Asamblėjoje – tai vyko po pietų. Viską organizavęs ir nuolat informavęs abiejų Lietuvos Respublikų atstovas Stasys Lozoraitis pranešė apie netikėtą JAV prezidento pasiūlymą: norėtų susitikti su trijų Baltijos valstybių vadovais dar prieš ceremoniją Jungtinėse Tautose. Išskyrė mus iš didesnės grupės tą dieną priimamų valstybių. Ir, žinoma, jis nori pasveikinti pirmas - buvo aišku. Taigi iš pat ryto siūloma skristi į Vašingtoną! Baltieji rūmai, pokalbis, Rožių sodelis – ir tuoj atgal į Niujorką, nes reikia suspėti į Jungtines Tautas. Abejonių nekilo, kokios reikšmingos mūsų valstybėms tos politinės ir moralinės rožės Baltųjų rūmų sodelyje. Be abejo, ten priėmėm ir sveikinimą, ir patys padėkojom už dešimtmečius trukusią lemiamą JAV paramą, taip pat asmeninę prezidento paramą mūsų laisvei.

Generalinėje Asamblėjoje popiet sakiau savo parašytą kalbą. Buvau įsisegęs štai šį Lietuvos rezistentų-partizanų ženklelį, kurį gavau po Sausio 13-osios kaip išimtį, todėl ne kartą sakiau, kad vertinu jį kaip aukščiausią apdovanojimą.

Mano kalbą filmavo, bet į Lietuvą netransliavo. Per brangu ar panašiai, dėl to nesukau galvos. Toks buvo trečiasis tos dienos įvykis. Parodė įrašą kitą dieną kažkokio komercinio filmo intarpe, - taip man pasakojo. Berods nerodė nė šiomis dienomis. Todėl leisiu sau truputį pacituoti, nes ir tada galvojau, ir dabar apie aną įvykį, kad Jungtinėms Tautoms kalba ne kuris nors vienas pareigūnas, bet jo šalis.

„Lietuva atgimsta ne tik iš paskutiniųjų Antrojo pasaulinio karo pelenų. Lietuva atgimė iš savo žmonių kančios ir kovos, iš jų darbo ir tikėjimo.

Kuo tikėjo mūsų šalis, kai brutali prievarta ir ciniškas pragmatizmas liepė jau niekuo nebetikėti šiame pasaulyje?

Ji tikėjo pagrindiniais dalykais – tiesa ir teisingumu. Tą jausminį, dvasinį žinojimą aš apibūdinčiau taip: yra neteisybė ir skriauda, bet ji laikina, nes negali taip būti, kad neteisybė įsiviešpatautų amžinai.

Lietuvos žmonių širdyse (...) neužgesinamas ruseno tikėjimas galutiniu teisingumu. Tokį teisingumą ir nesunaikinamą transcendentinį gėrį daugelis laiko Dievo savybe; bet juk gali būti, kad tai pasaulio ir būties esmė, kurią žmonės tik pavadino Dievu. (...)

Mes buvome laisvi dvasia ir sėkmingai ėjome į krašto laisvę. Mes rinkomės ir dainavome, o išsiskirstę kantriai dirbome. Mes atmetėme smurtą ir nesileidome išprovokuojami, mes sukaupėme dar nežinotą politinį patyrimą, kuriuo galime ir su kitais pasidalyti.

Jeigu žmogus nori gyventi dorai, tai kodėl pasauly negali būti doros politikos? Jeigu kalbame tiesą, tai kodėl negali būti atviros politikos? (...)

Mes neturime jokio priešiškumo ir nejaučiame keršto nė vienam kaimynui; mes norime sukurti demokratinę valstybę, kurioje visiems pakaks vietos ir bus apsaugota laisvė.

Tokia yra Lietuvos atsakomybė sau ir tautų bendrijai, kurią sveikiname ištiestomis rankomis.“

Beje, iš Jungtinių Tautų tribūnos kalbėjau Lietuvos vardu ir dar po metų, 1992-ųjų rugsėjo 28 d. Lietuvai, esančiai viduje, turi rūpėti ir pačios Jungtinės Tautos – tai tegul girdi naujosios narės nuomonę dėl Organizacijos dalykų. Jau buvo prasidėjusios kalbos apie Saugumo Tarybos problemas ir perspektyvas. Pasiūliau nuo Lietuvos, kad Saugumo Taryba pasipildytų trimis naujomis nuolatinėmis narėmis – Vokietija, Japonija, Indija – ir kad veto teisę didieji turėtų tik dviese kartu. Seniai pamiršta strėlė į ateitį, o svarbiausias aktualus akcentas tuomet buvo ką tik pasirašyta sutartis dėl Rusijos kariuomenės išvedimo ir viltis, kad Jungtinės Tautos prižiūrės įgyvendinimą.

Ką šiandien turime po prisimenamų penkiolikos metų? Nepriklausomybę netvirtame pasaulyje vis dėlto įtvirtintą visokiais įmanomais būdais, dėl kurių turėjom dar nepaprastai daug dirbti. Įtvirtintą plačiame pasaulyje, bet ne siaurame, kur pamatai braška. Jau netgi teisybės ieškojimas laikomas Lietuvos priešu. Turime valstybę, kurią iškilus reikalui gins galingos tarptautinės struktūros; bet jeigu gins, tai tik ne nuo mūsų pačių. Niekas Lietuvos neapgins nuo laisvės ir teisingumo idealų netekties, nuo negarbingų dvasios nuopuolių, alkoholinio nykimo ir emigracinio demografinio smukimo. Niekas – o kodėl ne mes patys?

Niekas neapgins ir nuo naujai pavergiančio įsiurbimo į svetimą, o gal ne vienam iš papratimo mielą erdvę, į neteisėtumo, vietinės ir tarptautinės korupcijos, manipuliuojamos informacijos, tolygios dezinformacijai, į valstybės užvaldymo ir piliečių demoralizacijos erdvę. Niekas neapgins - o kodėl ne mes?

Šia svarbiausiąja prasme čia, atstovų susirinkime, vėl turėtų būti Lietuvos širdis, gynybinis štabas.

Jeigu nesugebame ar nenorime priešintis, tai greičiau atiduokime valdžią sveikam atžalynui po gaisrų, naujam laisvos šalies jaunimui – tai daliai, kuri myli Lietuvą ir vėl turi idealų. Ar jų yra daug, ar ne, parodys kiekvieno vidaus balsas, kurio vardas – gera valia ir sąžinė. Į tokius ir kreipiuosi: tarkite jauną žodį, pajudinkite Žemę!

© 2006 „XXI amžius“