Sunkus kelias į pripažinimą

Dariaus Žalimo kalba

Lietuvos Respublikos ir kitų Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimas vadinamas unikaliu politiniu teisiniu fenomenu ir nuostabia tarptautinės teisės pergale. Šią pergalę įtvirtino du šiandien minimi glaudžiai susiję įvykiai – diplomatinių santykių atkūrimas ir įstojimas į svarbiausią pasaulinę organizaciją, Jungtines Tautas, kuris reiškė, kad Baltijos valstybės vėl yra visateisės tarptautinės bendrijos narės. Bendrijos, iš kurios jų taip ir nepavyko galutinai išstumti, nors tam nepertraukiamai visą penkiasdešimties metų okupacijos laikotarpį buvo dedamos didžiulės pastangos. Štai net 1988-aisiais, kai Lietuvoje jau įsisiūbavo nepriklausomybės atkūrimo Sąjūdis, Maskvoje viešintis Vatikano valstybės sekretorius išgirdo Michailo Gorbačiovo raginimus uždaryti prie Šventojo Sosto tebeveikusią Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę. Vis dėlto demokratinių pasaulio valstybių deklaruoti tarptautinės teisės, moralės ir teisingumo principai buvo stipresni, ir okupuotos Baltijos valstybės neišnyko iš politinio žemėlapio, kitaip nei, pavyzdžiui, nepriklausomas Tibetas.

Tačiau ne savo valia, o dėl sovietų agresijos 1940-1990 metais Baltijos valstybės tarptautinėje bendrijoje buvo „morts vivants“ – „gyvi mirusieji“ nariai. Kitaip sakant, nors ir neišnykusios pagal tarptautinę teisę, bet kitokios, užmirštos ir likusios tarptautinių įvykių užribyje. Tai matyti ir iš ilgo Lietuvos kelio į narystę Jungtinėse Tautose, kuris prasidėjo ne 1990-ųjų kovo 11-ąją, kaip gali atrodyti, o gerokai anksčiau. Šio kelio pradžia laikyčiau Lietuvos diplomatinės tarnybos, vienintelės išlikusios Lietuvos Respublikos institucijos, pastangas prisijungti prie 1942 metų Jungtinių Tautų deklaracijos, nuo kurios ir prasidėjo Jungtinių Tautų steigimo procesas. Tačiau nors Lietuvos Respublika formaliai tebebuvo Tautų Sąjungos nare iki pat šios organizacijos likvidavimo 1946 metais, pirmasis jos prašymas prisijungti prie Jungtinių Tautų nebuvo ir, matyt, negalėjo būti išgirstas.

Antrąja neformalia paraiška narystei Jungtinėse Tautose laikyčiau 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaraciją, kuri išreiškė Lietuvos valstybės ir tautos valią prisidėti „prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, ... paskelbtų Atlanto Chartijoje, ... (Visuotinėje) Žmogaus teisių Deklaracijoje“. Už ištikimybę tai pripažintiems Jungtinių Tautų tikslams ir principams Lietuva tuomet aukojo gyvybes, mokėdama aukščiausią būsimos narystės kainą. Ir tik 1991 m. sausio 13-oji, taip pat tą dieną nuskambėjęs bendras trijų Baltijos valstybių ir tuometinės demokratinės Rusijos kreipimasis į Jungtines Tautas, buvo tas lūžis, priartinęs ir sovietų imperijos griuvimą, ir Lietuvos diplomatinių santykių atkūrimą bei narystę Jungtinėse Tautose.

Todėl tai, kad formaliai atkurtiems Lietuvos Respublikos diplomatiniams santykiams ir narystei Jungtinėse Tautose yra tik penkiolika metų, visiškai nereiškia, jog ji yra nauja valstybė ar jauna šios organizacijos narė. Taip yra ne tik todėl, kad prieškariu suteiktas Lietuvos valstybės pripažinimas niekada nebuvo nutrauktas ir pagal tarptautinę teisę 1991 metais buvo pripažinta jau ne Lietuvos valstybė, o nauja demokratinė šios valstybės vyriausybė. Praktinis Lietuvos prisidėjimas prie Jungtinių Tautų tikslų ir principų įgyvendinimo, jos dalyvavimas Jungtinių Tautų institucijose, kaip čia jau buvo minėta, tapimas Jungtinių Tautų Ekonominės ir Socialinės Tarybų viceprezidente taip pat liudija solidžią mūsų valstybės patirtį. Kaip didžiausią indėlį į tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą bei žmogaus teisių apsaugą vis dėlto išskirčiau Lietuvos vadovavimą Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupei. Toks uždavinys iki šiol yra įkandamas ne visoms Jungtinių Tautų ir NATO senbuvėms.

Džiugu, kad atlikdama šią ir kitas misijas, skirtas Jungtinių Tautų tikslams ir principams įgyvendinti, Lietuva susilaukia žymios tarptautinės paramos. Turbūt neatsitiktinai glaudžiausi tokio bendradarbiavimo santykiai Lietuvą sieja su Islandija ir Danija, kurios pirmosios 1991 metų vasarį pripažino atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos vyriausybę; su Norvegija ir Švedija, kuri pirma Vilniuje atidarė diplomatinę atstovybę; žinoma, su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Jungtine Karalyste, kaimyninėmis Baltijos valstybėmis ir kitomis demokratinėmis valstybėmis. Pažymėčiau, kad būtent Jungtinės Valstijos nuosekliausiai laikėsi Lietuvos aneksijos nepripažinimo politikos ir yra bene vienintelė pasaulio valstybė, su kuria Lietuvos Respublikos diplomatiniai santykiai niekada nebuvo nutrūkę, kuri neleido Lietuvos diplomatams tapti „diplomatais be valstybės“.

Sparčiai besiplėtojantys Lietuvos strateginės partnerystės santykiai su Lenkija yra bene geriausias pavyzdys, kaip galima įveikti daugelį iš praeities paveldėtų problemų.

Deja, ne su visomis valstybėmis jas pavyko išspręsti per penkiolika atkurtų diplomatinių santykių metų. Nepaisant vaisingo Lietuvos ir Rusijos bendradarbiavimo, ne visada laikomasi 1991 metų Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutarties raidės ir dvasios, jos 1 straipsnio, pagal kurį Rusija, kaip ir dera demokratinėms valstybėms, pripažino Lietuvos valstybinį statusą 1990 m. kovo 11-osios aktų pagrindu. Pagrindiniam sutarties tikslui – šalių tarpusavio pasitikėjimo santykiams pasiekti – trukdo neišspręsta sovietų okupacijos žalos atlyginimo problema. Jau dešimt metų nevykdomi stojant į Europos Tarybą Rusijos prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai Vokietijos pavyzdžiu mokėti kompensacijas bent jau represuotiems Baltijos valstybių piliečiams.

Nenormali situacija, susijusi su Lietuvos Respublikos ambasados pastato Romoje grąžinimu. Delsimas spręsti šią problemą bent jau panašiai, kaip ji buvo išspręsta Prancūzijoje, likviduojant marionetinio Viši režimo palikimą, yra sunkiai suderinamas su atkuriant diplomatinius santykius Italijos vyriausybės deklaruota ištikimybe Baltijos šalių aneksijos nepripažinimo politikai. Taip pat keista, jog, nepaisant puikaus Lietuvos ir Švedijos politinio, ekonominio bei karinio bendradarbiavimo, iki šiol nėra sudaryta šalių sutartis dėl ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo Baltijos jūroje atribojimo.

Norėtųsi tikėtis, kad šios problemos bus išspręstos, kai minėsime kitą Lietuvos diplomatinių santykių atkūrimo ir tapimo Jungtinių Tautų nare jubiliejų. Norėtųsi matyti ir išsipildžiusias Lietuvos ambicijas būti regiono lydere plėtojant demokratijos principais pagrįstus kaimynystės santykius, tapti nenuolatine Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nare. Unikali Lietuvos patirtis, įgyta pilname išbandymų kelyje į diplomatinių santykių atkūrimą bei į Jungtines Tautas, įpareigoja ir leidžia šiuos tikslus sėkmingai pasiekti.

© 2006 „XXI amžius“