Lietuvos įvaizdžio vaizdas

Paulius SAUDARGAS,

Lietuvos krikščionių demokratų Valdybos narys

Negatyvas ir jo formos

Artėjant depresiniam liumenų stokos periodui, kratau žiniasklaidą už gerklės: „Pozityvas arba gyvybė!”. Menu, kaip prieš savaitę iš daugialypės jos gerklės išriedėjo, iškrito, kaip iš Gintaro Patacko eilių “aš iškrentu - trapus likutis, į gatvę, rudenį į liūtis”, toks mažytis vilties kamuoliukas: Lietuva iš trijų Baltijos valstybių – palankiausia verslo investicijoms. Pasaulio banko ataskaitoje iškopėme į 16-ąją vietą! Įkvėptas sėkmės eksperimentą tęsiau, bet vėliau periodiškai išsikratydavo tik VSD detektyvinis skalbimo cirkas ir „Viktoro Uspaskicho realybės šou“. Šiuodu palikime ramybėje – vienam laikas užaugti, kitam – į užtarnautą politinį prieglobstį. Beje, kodėl pirmasis laiku nesugavo antrojo, normaliai veikiančioje valstybėje sunku įsivaizduoti. Sunku suprasti ir žiniasklaidos ažiotažą, kur pirmu smuiku sugrojo LNK savo televizijos tiltu iš Maskvos. Tiek vargom, kol atsikratėm, o dabar pakišam tribūną patogiausiu eterio laiku tokioms teisėsaugos ieškomojo frazėms kaip „stalinistinė Lietuva“. Panašus šišas kartais vis apima žiniasklaidą ir Rolando Pakso atveju. „Išėjusiems – negrįžti“ - parekomenduočiau, juk, pavyzdžiui, aš atsilaikiau pigiai pagundai šio teksto pavadinime vietoje „įvaizdžio vaizdas“ įrašyti „įvaizdžio vaizdelis“. Kam ta nemokama reklama nuvainikuotiems pseudostabams? „Pastarųjų dienų politinė fantasmagorija nemaloniai stebina net prie politinio elito rengiamų skandalų įpratusį pilietį,“ – Omni.lt teigia Vytautas Rubavičius.

Vizijos kaina

Paskutiniai Seimo žingsniai dėl partijų finansavimo apribojimo ir politinės reklamos eterio bangomis uždraudimo, – žinoma, pozityvas. Lėšas partijų burbulams pūsti geriau išleisti pačios valstybės įvaizdžiui. Tačiau iš žiniasklaidos nasrų iškritusi žinia, jog Vyriausybės kanceliarija grąžino atgal konkursą „Lietuvos įvaizdžio formavimo strategija“ laimėjusiai firmai atlikto tyrimo rezultatus, padarytus ne iki galo ir neapibendrintus, nuvilia. Kas neatliko namų darbų, nesiaiškinsime - detektyvų Lietuvos padangėje ir taip apstu, tačiau užmeskime akį į skaičius: Lietuvos įvaizdžio formavimo strategijos projekto kaina yra apie 800 tūkst. litų, o Didžiosios Britanijos karalienės sutikimui (remontuojamoje Rotušės aikštėje) parengti Vyriausybė skyrė beveik dvigubai daugiau. Karalienės vizito svarba yra nekvestionuojamas dalykas ir sugretintas tik dėl bendro vardiklio. Stebina tik nesolidus elgesys su Lietuvos viešųjų ryšių planu. Panašu, kad jis nelabai kam rūpi.

Voverės chaoso teorijos rate

Sutinku, kad neįmanoma išmąstyti tobulos valstybės vizijos sprendinio, nes turime tikrai daugiau nei du kintamuosius. Nesigilinsime į diferencialinių lygčių sprendimą, tačiau pagriebsime iš chaoso teorijos vieną žavų motyvą: Lorenco atraktorių. Šis atraktorius beatodairos erdvėje piešia iš pažiūros tvarkingą, bet neprognuozuojamą kreivių raizginį. Štai kas atsitinka, kai bandome prognozuoti trijų kintamųjų diferencialinių lygčių sistemą deterministiniu metodu. Lietuvos viziją su daugybe nežinomųjų – taip pat sunku išmąstyti savo viešaisiais ryšiais užsiėmusiems politikams. Jie griauna ir gelbėja vyriausybes, kuria frakcijas, koalicijas ir kitaip sukasi valdžios virtuvėlėje kaip voverės rate.

Antroji užburtu ratu besisukanti voveraitė – žiniasklaida. Ji Lietuvos Respublikos vizijai kurti neturi nei koncepcijos (nes jos kryptingai nerekomenduoja valdžia), nei finansinių motyvų, mat paklausa pas mus nusakoma trimis didžiosiomis „SSS“ (smurtas, seksas ir skandalai). Paskutinė, vos kojas užburtu ratu bepavelkanti voverė esi Tu. Esu ir aš... ir visi mes – Lietuvos piliečiai (rinkėjai). Rinkdami į valdžią netinkamus asmenis užprogramuojame šalyje negatyvo klestėjimą, o pasroviui plaukianti „švietėjiška“ žiniasklaida ir jos herojai nepadeda mums susivokti. Todėl, užvaldyti buitinių instinktų, ramiai plūduriuojame klampiame virale lyg tos gyvos „batareikos“ iš filmo „Matrica“. Esame informaciniais kabeliais sujungti su maitinančiu ir kartu blaivaus proto syvus siurbiančiu saviorganizaciniu organizmu.

Išėjimai

Šis slinkimas užburtu ratu veda prie to, kad, pasak Rinkos analizės ir tyrimų grupės RAIT atliktos gyventojų apklausos, rugpjūtį smarkiai padaugėjo politikais nusivylusių Lietuvos gyventojų. Beveik trečdalis apklausos dalyvių iš viso nebalsuotų per rinkimus, dar 20,6 proc. nežino, kam atiduoti balsą. Šis slinkimas veda ne tik prie to, kad „užzombuoti“ visuomenės nariai nenori balsuoti, bet ir prie to, kad jie nori IŠEITI. Vieni išeina užjūrin laimės ieškoti, kiti, įkalinti „Matricos“ celėse, bando išeiti pro savo trečiają akį. Kaip interviu Lrytas.lt atskleidžia Sigitas Geda: „Bet jeigu tu išeini iš šito pasaulio, tai viena yra išeiti iš namų, antra – nepriimti visų konvencijų, o trečia – atsižadėti gegutės balso (...). Žmogus, atsižadėjęs šito pasaulio, sėdi kalnuose pasiryžęs numirti”. Treti išeina ne patys, juos anapus išveda sistema. Vienaip sistema išvedė rašytoją a.a. Gintarą Beresnevičių, kitaip buvo išvestas ir diplomatas a.a. Vytautas Pociūnas. Išėjimų užteks – privalome grįžti į save.

Barbarai kryžkelėje

Leonidas Donskis „Klaipėdoje“ rašo: “Pastarojo meto įvykiai Lietuvoje leidžia teigti, kad, nepaisant išorinio mūsų panašumo į vakarietiškas visuomenes, vienu požiūriu iki šiol esame patys tikriausi barbarai. Tai nepagarba gyvybei ir mirčiai“. Nepagarba paprastai esti tiems dalykams, kurių nepažįsti. Baimė – taip, tik ne pagarba. Nepažįstame patys savęs. Nežinome, kas yra Lietuva ir kur ji turėtų eiti. Kaip „Akiračiuose“ teigia Rasa Baločkaitė: „Stovime lyg prieš veidrodį bandydami įžvelgti ten kažkokį apibrėžtą kontūrą, o ten – tik spalvų ir šešėlių žaismas... “. Ten pat jai atsako Zenonas V. Rekašius: “Norint sėkmingai gydyti sunkią ligą, būtina sąlyga – teisinga diagnozė“.

Vizijos gemalai

Valstybės vizijos užuomazgų būta, net gydymas paskirtas: manėme, skiepydami mokslą, su pramone išpumpuruosime konkurencingas aukštąsias technologijas. Šis Lietuvos vizijos puslapis atrodė iš tiesų daug žadantis. Bet, kaip rašė dienraštis „Lietuvos žinios“, kai kurie specialistai kritiškai vertina faktą, kad mokslo tyrimams skirtą struktūrinių fondų paramą skirsto ne Švietimo ir mokslo ministerija, o Ūkio ministerija, iš paramos gavėjų sąrašo eliminuojanti visas mokslo institucijas. Taigi iš verslininkų atimama teisė bedradarbiauti su mokslininkais. Dar viena mutavusi ES paramos dalybų viruso forma?

Kitos šalies vizijos yra ribotos tiek gamtos išteklių neturėjimu, tiek vidutinišku patrauklumu turizmui. Tapti didele magistrale „furoms“ pravažiuoti tinkame, bet ar tai viskas? Taigi grižtant prie to, kad uždavinys nupiešti Lietuvos vizijos strategiją yra titaniškas, pradėkime bent jau nuo aiškaus suvokimo, kad jos reikia. Jei per pusę amžiaus sovietinės priespaudos lietuviai sugebėjo savo širdyse išsaugoti mažyčius grūdelius suvokimo „kas Lietuva yra“, tikiu, kad kaip tik iš šių grūdelių kiekvieno širdyje ir turime išauginti didelę, žaliuojančią viziją „kokia Lietuva bus“.

© 2006 „XXI amžius“