Imperijos atkūrimo gairės

Rusijos politinių tyrimų centro direktorius ir Visuomeninės tarybos narys S.Markovas, į kurio kalbą įdėmiai įsiklausoma Kremliuje, laikraštyje „Trud“ paskelbė teorinį straipsnį, pavadintą „Rusijos valdžia pagaliau prakalbo apie savo programą“. Na, o ta „sava programa“ – tai jau seniai V.Putino paskelbta vadinamoji demokratija, kitaip dar vadinama suveneri demokratija. Tiksliau sakant, pseudodemokratija arba kiek sušvelninta dešimtmečiais veikusi komunistinė diktatūra. Nesvarbu, ar vieno žmogaus, ar vienos grupuotės, pavadintos SSKP. Pasak S.Markovo ir kitų „suverenios demokratijos“ ideologų, ši idėja – tai pirmiausia dabartinė Kremliaus valdovų reakcija į posovietinėje erdvėje įvykusias „spalvotąsias“ revoliucijas. Antra, esą tai reakcija į užsienio spaudimą Rusijai, siekiant apriboti jos suverenitetą. Pagaliau „apsivalymas“ nuo B.Jelcino epochos procesų. Mat po SSRS žlugimo demokratija Rusijoje nebuvo suvereni. O štai dabar, atėjus V.Putinui, Rusijos valdžia pasiekė brandą ir reikalai pasisuko reikiama linkme. S.Markovas rašo: „Teigiama, kad demokratija yra visiems ir visur vienoda. Visa tai kvailystės. Yra liberalioji demokratija. Tai pirmiausia amerikietiškoji korupcija: teisus tas, kas turi didžiausią jėgą, ir laisva konkurencija. Yra socialinė demokratija, kuri, be stipriųjų teisės, pripažįsta ir silpnųjų teisių gynimą. Tai europietiška demokratija. Yra dar vadinama valdomoji demokratija, kurios esmė ta, kad joje apribojamas politinis pliuralizmas dėl to, kad būtų mobilizuotas visuomenės vystymasis. Kalbama, kad visos demokratijos yra suverenios. Tai netiesa. Šiuolaikinėje Japonijoje akivaizdu, kad ji yra iš dalies JAV valdoma. O jeigu paimtume tokias šalis kaip Bulgarija, Rumunija, Lenkija, tai jos, sukandusios dantis, vykdo tokias reformas, kokias joms diktuoja Briuselis“.

Tokių ir panašių išvedžiojimų S.Markovas pateikia daugybę. Tačiau pagrindinis jo ir kitų dabartinių Kremliaus ideologų, kitaip tariant, naujųjų suslovų, teiginys, jog valstybių suverenitetas visuotinės globalizacijos sąlygomis mažoms valstybėms yra neįmanomas. „Didžiosios valstybės turi visas galimybes ne tik turėti, bet ir privalo būti suverenios. Ir atsakyti už mažų šalių gerovę. O tokios valstybės kaip Kinija, Rusija, JAV, Indija, Brazilija gali atsakyti tiktai pačios už save. Ir Rusija privalo būti arba suvereni, arba bus išdraskyta. Tai yra jeigu mes griežtai nekontroliuosime savo naftos ir dujų resursų, tai kiti juos kontroliuos. (...) Informacinėje erdvėje mes privalome būti lyderiai ir neleisti dominuoti joje svetimiems. Paprasčiau kalbant, arba mes aktyviai dalyvaujame pasaulinėje diskusijoje apie demokratiją, arba mums primeta tokią diskusiją. Mes privalome formuoti globalinio žaidimo taisykles. O tai – labai aktyvi užsienio politika, tai pirmiausia darbas ne tik NVS, bet ir visoje posovietinėje erdvėje. Niekas negerbs mūsų suvereniteto, jeigu mes netapsime posovietinės erdvės lyderiais. Jeigu Gruzijoje ar Latvijoje sėdės maži velniūkščiai ir rodys visam pasauliui, kad mes nesugebame būti lyderiai posovietinėje erdvėje, tai lyderiai ir nebūsime. Vieną velniūkštį dar galime sau leisti. Juk ir JAV turi tokį velniūkštį – Kubą. Tačiau kai aplink mus tik velniūkščiai, tūnantys mūsų užpakaliniame kieme, niekas į mus rimtai nežiūrės. Ką gi mes siūlome kitoms šalims? Mes siūlome joms nepriimti amerikietiškosios demokratijos koncepcijos, o vykdyti ją pačioms. Mes privalome būti lyderiai diegdami savąją demokratijos koncepciją visoje posovietinėje erdvėje“.

Ką gi – pasakyta pakankamai aiškiai. Vieną „velniūkštį“ Maskva maloningai sutinka leisti. Tas „velniūkštis“, ko gero, bus Estija, kuri iš visų buvusių sovietinių kolonijų labiausiai nutolo nuo buvusios imperijos. Visoms kitoms rengiamasi uždėti kiek patobulintą seną apynasrį.

Petras KATINAS

© 2006 „XXI amžius“