Apie ,,tirpstančią“ tautą

Marius MARKUCKAS

Matyt, niekam nebėra paslaptis, jog Lietuva gana „sėkmingai tirpsta“ jau ne pirmi metai. Tautos destrukciją skatina ne tik blogas tendencijas pranašaujantis gimstamumo bei mirtingumo santykis (išvada: stiprus demografinis nuosmukis), tačiau ir vis didėjanti emigracija. Tokia situacija, kokia šiuo metu klostosi mūsų valstybėje, tarsi savaime verčia vis garsiau klausti: kiek dar laiko girdėsime savo tautos pavadinimą bei matysime savo šalies kontūrus pasaulio žemėlapiuose?

Šis klausimas gali pasirodyti neaktualus tik tiems, kas nesusimąsto, ką reiškia palyginus neseniai nepriklausomybę atgavusiai nedidelei valstybei kone žaibiškai „kažkur“ prarasti pusmilijonį savo šalies gyventojų. Tokia statistika pateikia daug atsakymų ne tik apie nepriklausomos Lietuvos valdžių „nuopelnus”, tačiau ir apie lietuvių politinę bei pilietinę kultūrą. Deja, šiose srityse, kaip matome iš vaizdingų faktų, kol kas girtis tikrai neturime kuo. 1990 metais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, turbūt nedaug kas garsiai būtų išdrįsęs pasakyti, jog vėl gana greitai lietuvių tauta atsidurs ant „mirties slenksčio“. Paradoksalu, tačiau, išsivadavę iš „tautos žudymo sistemos“, palaipsniui patys savo noru renkamės „savižudybę“. Didžiausia tragedija slypi ne tame, jog ,,žudomasi“ (gydytis ir išgyti nuo tokio pasirinkimo kartais dar nebūna vėlu), tačiau tame, jog garsiai ir drąsiai ši fundamentinė problema vis dar nėra kvestionuojama visuomenėje, o toliau pasirenkamas tylėjimo kelias, prisidengiant naiviomis ir neva viltį teikiančiomis ,,laikinos“ emigracijos kaukėmis. Tokias nevykusias „kaukes“ puikiausiai į šipulius daužo ne tik kitas tiesas bylojanti statistika, tačiau ir vis dažniau pasigirstančios emigrantų kalbos (pavyzdžiui, per televiziją), jog jų su Lietuva iš esmės jau niekas nebesieja ir grįžti atgal į gimtinę jie tikrai neturį ko. Tad kalbant apie emigraciją, turime suprasti ir tai, kad didžiausia tragedija slypi galbūt net ne pačiame reiškinyje, o vis sudėtingiau eilinio mūsų šalies piliečio surandamame atsakyme į klausimą, koks mano santykis su sava tauta bei valstybe.

Iš įvairių sociologinių apklausų, siekiančių išsiaiškinti emigracijos priežastis, galime suprasti, jog atsakymą į tokį klausimą daugeliui žmonių padeda atrasti labai elementarus „pinigėlio“ matas. Tačiau tik taip manyti būtų trumparegiška. Reikia suprasti, jog dažnai pasakyme „ten uždirbama daugiau, nei čia“ išties slypi kur kas gilesni dalykai. Kita vertus, tarsi būtų sutinkama, kad valstybė yra panaši į pakankamai primityvią „socialinės gerovės įstaigą“, kurioje bet kas gali būti nupirkta ir parduota. Būtent toks, tik pragmatiniais naudos principais grįstas požiūris į savo šalį, sulygina ją ne su kuo kitu, o paprasčiausiu „turgeliu“. Tačiau, be abejo, dėl tokio įsigalėjusio požiūrio į valstybę labiausiai kalta yra pati šalies valdžia: nuosekliai pasakojant apie augančią ekonomiką, gerėjantį socialinį aprūpinimą, mažėjantį nedarbą, o visa kita pamirštant, tarsi kuriamas įvaizdis, jog valstybė būtent ir esti tokia, apie kokią ką tik kalbėjau. Deja, tai tik labai banalus ir susiaurintas jos „portretas“. Todėl netgi kalbant, tarkime, valstybinių-politinių institutų kalba visgi reikia suprasti, jog valstybė yra tikrai kur kas daugiau nei tik Finansų ar Socialinių reikalų ministerijos.

Be jokios abejonės, niekas nesirengia neigti, jog pastarasis valstybės įvaizdis („socialinės gerovės įstaiga“) visuomenėje yra iš tiesų gajus. Jo vitališkumą lemia tai, jog tiek politinis „elitas“, tiek „masės“ vis dar pagrindiniu (o gal net ir vieninteliu) žmogaus egzistavimo determinantu laiko ne ką kitą, o ekonomiką. Darsyk norint tuo įsitikinti, pakanka prieš rinkimus paklausyti politikų kalbų, kuriose didžiausią dalį sudaro žadami ir piešiami materialiai „sotesnio“ gyvenimo vaizdiniai. Žinoma, tokie vaizdiniai neva pasiekiami su vienintele sąlyga: jei tik pilietis, nieko negalvodamas, atiduos savo „balsą“ už juos žadančius veikėjus. Dažniausiai ir atiduoda. Tai iš esmės įrodo vieną dalyką: piliečių peikiami „blogieji“ politikai yra ne kas kita, o tik „gerųjų“, arba perkamųjų, piliečių atspindys. Toks daugumos žmonių vien emocijomis paremtas visuomeninių reikalų vertinimas puikiai dera su parapine – pavaldinio politine kultūra, ir tokia sintezė netrukus spėja įgauti sukrečiančias formas: nuo savos valstybės išsižadėjimo čia, vietoje, už kokią nors „dovanėlę“, iki visiško savos tėvynės užmiršimo tik vardan „sotesnių pietų“ svetur. Ir milžiniško skirtumo tarp tokių „išsižadėjimų“, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, čia tikrai nėra – tai tik „pinigėlio“ mato ir susiklostančių aplinkybių klausimas.

Šioje situacijoje apeliuoti, pavyzdžiui, į tokių žmonių patriotinius jausmus, išties dažnai esti bergždžias reikalas, nes, kaip galima nesunkiai suprasti, vertybėmis, o ne „daiktais“ paremtas piliečio ir valstybės santykis, iš esmės jau yra bebaigiąs nunykti. Politikams tai stengiantis maskuoti „atviromis sienomis“, „kitokiu gyvenimo būdu“ ar ,,kosmopolitizmo“ terminais, visgi iš tiesų dažniausiai nesurandama jokių pateisinimų nei savo pačių vykdomai politikai, nei pastariesiems piliečiams, nes kaip, atrodo, vienoje iš savo televizijos laidų taikliai pastebėjo profesorius L.Donskis, „būnant tikru kosmopolitu bei mylint ir gerbiant visą pasaulį, išties neįmanoma tuo pačiu metu išsižadėti ir niekinti gimtosios šalies bei tautos“.

Kitokiu atveju – tai tik savęs raminimas ir įvaizdžių simuliacija, kurie, žinoma, yra visiškai beverčiai.

Atsakyti į klausimą, ką daryti, jog esama situacija kistų, tikrai nėra lengva, tačiau nėra ir neįmanoma. Visų pirma valstybės politika turėtų išsivaduoti vien tik iš ,,BVP rodiklio stebėjimo“ ir kreipti daugiau dėmesio į tautos švietimo bei kultūros reikalus. Antra, be abejo, būtinai vykdant pirmą sąlygą, pati tauta turėtų tobulėti sąmoningumo lygmenyje bei vaduotis ne tik iš sovietinio paveldo (,,viskas priklauso tik nuo valdžios, bet ne nuo manęs“), tačiau ir iš iškreiptų kapitalizmo taisyklių (,,bet kas turi savo kainą“). Bent jau pastangos vykdyti šias dvi sąlygas bylotų ne kurią kitą, o tik tą tiesą, jog visuomenė (kartu ir visa valstybė) – sveiksta. Tokiu būdu Lietuvos piliečius ir pačią šalį sietų ne tik ,,augantis BVP“ (kuris, politikams reikia suprasti, kai kuriose šalyse auga dar geriau nei Lietuvoje), tačiau ir gilesni, tautiniai–kultūriniai bei mentaliniai sąryšiai.

Todėl belieka viltis, jog šįsyk nepasitvirtins supaprastinta garsiojo anglų rašytojo Džordžo Orvelo išvada, jog ,,žmonijos atmintis iš tiesų yra labai trumpalaikė“, ir dar lietuvių tauta nebus galutinai pamiršusi savo istorijos bei praradusi savo identiteto. Juk nesmagu būtų, jei didvyriška ir graži, dar palyginti neseniai vykusi Dainuojančioji revoliucija, o su ja ir iškovota laisvė pasirodytų buvę tik beprasmiai saujelės visuomenės entuziastų pasiekti rezultatai, ir jie laisvoje bei nepriklausomoje šalyje transformuotųsi į ,,laidotuvių raudas“, kuriose apraudama potenciali ,,velionė“ – deja, pati lietuvių tauta. Suprantama ir tai, kad į ,,laidotuvių nuotaikas“ vykti (grįžti) paprasčiausiai niekam nesinori...

© 2006 „XXI amžius“